Vienas iš šios valgyklos lankytojų tikina vienuolėms esąs skolingas ir už išsaugotus kojų pirštus bei viltį pradėti naują gyvenimą. 14 bomžo gyvenimo metų vyras prisimena be ypatingų nuoskaudų. Esą netrūko nieko – nei maisto, nei būtinų gyvenimui rakandų, nei pinigų alkoholiui, nei aplinkinių užuojautos.
Gatvėje atsidūrė, kai po vestuvių praėjus metams mirė žmona
„Dabar gyvenu pas Motinos Teresės seses – vienuolių prieglaudoje. 2 mėnesius ir tris savaites negeriu nė lašo. Anksčiau nepavykdavo, dabar jau sekasi negerti. Net kai draugai pasiūlo, atsisakau. Lankausi anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Padedamas vienuolių susitvarkiau dokumentus, užsiregistravau Darbo biržoje ir laukiu pirmosios socialinės pašalpos, tačiau iš tiesų, jei tik pasiūlys, eisiu dirbti. Ir pats ieškosiu darbo. Tik pirma reikia ranką susitvarkyti. Negaliu jos pakelti. Jau laukiu eilėje operacijos, reikia tik pasiskambinti, kad pasakytų tikslią datą. Kas nutiko? Susitrenkiau – išnarintas sąnarys. Prieš Kalėdas girtas būdamas nukritau, koją ant ledo ne taip padėjęs. Pats kaltas, buvau girtas“, - atvirai ir visiškai rišliai dėstė Vincas (vardas pakeistas - DELFI).
Daug metų valgykloje valgantis vyras šių metų pradžioje, kaip jis atsimena, tai buvo sausio 18 d., atėjo su nuo šalčio jau pamėlusiais kojų pirštais. Vienuolės, apžiūrinčios čia užklystančius vargšus ir mediciniškai, pamatė bėdą. „Mano kojų pirštai buvo mėlyni ir „kabėjo ant plauko“. Mažai trūko, kad būčiau jų netekęs. Pats kaltas, sušalau per alkoholį. Vyriausioji sesuo pasakė: „Jei nori, galime tave priimti ir padėti“. Pagalvojau, kad jeigu jos man nepadės, iš tiesų būsiu pražuvęs. Dabar esu labai dėkingas. Dievas visgi yra“, - tikino pašnekovas.
Kadaise vyras turėjo darbą, tiesa, nelegalų (gamino virtuvės baldus), namus, šeimą. Jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis 1996 m., kai nuo kraujo vėžio mirė žmona. Jie buvo susituokę vos metus.
„Man buvo didžiulis šokas, pradėjau gerti. Po kurio laiko iš žmonos artimųjų supratau, kad esu pas juos nepageidaujamas, todėl atvažiavau į Vilnių ir gyvenu čia nuo 1998 m. Tuomet ir pradėjau lankytis šioje valgykloje. Jei negaudavau talonų pavalgyti, man darbuotojos pačios atnešdavo lėkštutę maisto, nes jau pažinojo mane. Darbo Vilniuje nesuradau. Kurį laiką dirbau kaime, Trakų rajone, – padėjau žmogui ūkyje, taip pat stačiau namą jo vaikams. Kai jis mirė, teko grįžti atgal į Vilnių. Užsidirbdavau rinkdamas skardines ir stiklinius butelius. Priduodavome juos į Eko tašką (atliekų supirktuvę – DELFI). Per dieną užsidirbdavau apie 20 Lt, bet dirbti reikėdavo nuo ryto iki vakaro. Eini bet kokiu oru – šalta, lyja, nesvarbu. Maišus tempdavome ant pečių. Tik neseniai sugalvojome kitaip: susirandame vaikiškų vežimėlių, persidarome juos ir susidedame maišus“, - aiškino Vincas.
Rasdavo kalnus puikiausio maisto
Visus tuos metus vyriškis miegodavo, kur papuola, – laiptinėse, garažėliuose. Pastovios nakvojimo vietos jis neturėjo.
„Kur tą vakarą esi, apsižiūri, randi vietą ir įsitaisai. Kai žmonės mus rasdavo laiptinėje, varydavo lauk, bet policijos nekviesdavo, o mes tiesiog persikeldavome į kitą laiptinę. Vasarą viskas dar paprasčiau – į krūmus kur nors įlindai ir viskas. Paskutiniu metu vaikščiojome ir nakvojome keturiese. Mums pavyko susirasti apleistą garažėlį – ten įsitempėme sofą lovą, susiradome „kaldrų“. Valgyti pasigamindavome ant laužo. Keptuvę susiradome, arbatinuką – taip pat. Konteineriuose visko galima rasti – užtektinai ir daiktų, ir maisto. Būna, žmonės net gražiai ant konteinerio padeda, kad pasiimtume“, - pasakojo vyriškis.
Per visus tuos metus Vincas teigė nė karto nesirgęs – nebuvo nei peršalęs, nei apsinuodijęs maistu. „Kiti sako, kad galima apsinuodyti valgant maistą iš konteinerio. Betgi mes randame net neišpakuotų maisto produktų. Aš asmeniškai dažnai vaikščiodavau prie viešbučio „Artis“. Jis netoli prezidentūros. Šalia jo esančiuose konteineriuose gali rasti šviežiausio, skaniausio maisto, kiek tik nori. Juk restoranas išmeta, ko svečiai per dieną nesuvalgo. Tik turėk maišelį, prisirinksi visokių skanumynų. Taigi maisto rasdavome – ir tikrai labai gero“, - tikino pašnekovas.
Įdomu, kad konteineriuose besirausiantys benamiai sulaukdavo ir atjautos, ne tik pasibjaurėjimo. Esą žmonės, juos pastebėję, išnešdavo jiems maisto iš namų ir pamaitindavo skaniu naminiu maistu.
„Yra ir supratlyvų žmonių, ir nesupratlyvų. Visokių yra. Būdavo, kad varydavo mus šalin. Tuomet eidavome į kitą vietą. Mes turime tokį priežodį: kojos vilką maitina. Nevaikščiosi, nieko neturėsi. Toks mūsų gyvenimas“, - teigė vyras.
Paklaustas, ar bastantis po miestą nebūdavo graudu vakarais žiūrėti į namuose degančius langus, jis tikino niekada nepasidavęs emocijoms. Jo gyvenimo būdas atrodė toks natūralus, kad jausmai labai retai užplūsdavo. „Tiesiog pasižiūrėdavau į tuos langus ir tiek, nieko nejaučiau. O dabar jau turiu svajonių. Mano pirma svajonė nuvažiuoti prie žmonos kapo. Noriu atminimui pasidaryti jos kapo nuotrauką, pasimelsti už jos vėlę, žvakutę uždegti. Paskutinį kartą ten buvau 2000 m.“, - atviravo pašnekovas.
Didžiausia 80 metų močiutės svajonė – atsigulti išsitiesus
„Betanijos“ vedėja Onutė Miknevičienė gali papasakoti ne vieną sukrečiančią istoriją. Mat žmonės čia ateina ne tik pavalgyti, bet ir išsipasakoti.
„Žmonių, kuriems reikia maisto, daugėja, tačiau mes maitiname tik 500 per dieną, daugiau negalime priimti. Jei maisto lieka, atiduodame negavusiems talonų. Paprastai žmonės gauna 2 mėnesiams taloną ir gali ateiti čia kartą per dieną pavalgyti. Nedirbame tik savaitgaliais, bet penktadienį duodame sauso davinio, pavyzdžiui, šiandien – ryžių. Nežinau, kodėl vis didėja poreikis čia maitintis. Gal žmonės priprato viską gauti dykai. Tačiau ateina pas mus tikrai vargšai, tai matosi. Tie, kurie atvyksta rūbų (šalia veikia socialinė tarnyba, užsiimanti rūbų ir daiktų labdara – DELFI), man atrodo, yra nelabai vargšai. Jie atvažiuoja net mašinomis. Na, bet ten šeimos su vaikais, jiems reikia viso to vaikams. Čia dažniau lankosi pagyvenę žmonės.
Štai viena močiutė jau penkerius metus vaikšto pas mus su terbomis, o gyvena stotyje. Jai 80 metų, visa sulinkusi, šiemet jau labai sunku jai vaikščioti. Kadaise ji ir butą turėjo, ir gerą darbą, net ir dabar atrodo tvarkinga, gražiai apsirengusi, bet, kaip pati sako, toks jau tas jos likimas... Kažkas jai nutiko – ją apgavo, dėl to ji neteko buto, prarado darbą ir atsidūrė gatvėje. Taip ji gyvena jau daug metų, o jos didžiausia svajonė – išsitiesti ir ramiai pagulėti. Kaip pati sako: stotelėje sėdi, stotyje sėdi, bažnyčiose taip pat sėdi, nėra kur atsigulti. Daug tremtinių turime, kurie, grįžę į Lietuvą, taip ir nepritapo. Neatgavo nei gyvenamojo ploto, nei darbo susirado. Pavyzdžiui, vaikšto viena moteris su skaudančiomis kojomis. Jaunystėje ji buvo išvežta, o kai grįžo, gavo kažkokį butuką, bet jis buvo visiškai šaltas, be jokio šildymo, niekas nenorėjo suteikti jai paramos. Pensija jos visiškai maža, nes neturi pakankamo stažo. Ji sako, kad jei ne ši valgykla, praktiškai neišgyventų, mirtų badu. Žmonės dažnai guodžiasi, kad čia valgydami bent jau už butą gali susimokėti“, - pasakojo pašnekovė.
Valgyklą jau 20 metų išlaiko kardinolas Audrys Juozas Bačkis, maisto produktų paaukoja Maisto bankas, gaunama parama maistu iš ES struktūrinių fondų, prieš didžiąsias metų šventes pinigų paaukoja ir geradariai rėmėjai.