Taip pat ekspertus nustebino, kodėl mergaitei įstatyta gastrostoma, jeigu ji gali ryti pati. Visgi apgailestaujant konstatuota, kad po gydymo mergaitė vėl grįš į tuos pačius globos namus, kuriuose kartu su 199 kitais likimo draugais bus prižiūrima nuo „konvejerio“ atbukusių žmonių, kurie į darbą eina kaip į fabriką.
Globos namuose dirba ne blogi žmonės, jie tiesiog atbukę
„Kur gi dar dės mergaitę? Ji ir toliau su 199 vaikais bus ir prižiūrima žmonių su baltais chalatais. Nebent Lietuvos valdžia, kaip būna kitose šalyse, šiuo išskirtiniu atveju nuspręs suorganizuoti jai laimingą vaikystę. Tačiau likę toje įstaigoje gyvenantys vaikai gyvens įprastą gyvenimą. Kaip esame užfiksavę savo apžvalgose, Lietuvoje iš tiesų pasitaiko atvejų, kai darbuotojai skriaudžia vaikus, pavyzdžiui, pririša juos naktį prie lovos, kad leistų darbuotojams išsimiegoti. Tokie atvejai – tik ledkalnio viršūnė, mes daugybės panašių atsitikimų nesužinome.
Kalbant apie mergaitę iš Ventos globos namų, visiškai nesuprantama, kodėl jai buvo įstatyta gastrostoma, dėl kurios komplikacijų, šlapiavimo, ji ir buvo vežama pas Šiaulių medikus, jei kauno medikai sako, kad ji ryja pati ir nespringsta? Ar tam reikalinga gastrostoma, kad darbuotojams būtų paprasčiau mergaitę pamaitinti? Iš tiesų, šio vaiko būklę galima prilyginti būklei po kankinimų. Ji buvo visiškai išsekusi, jautė baisius skausmus. Be jokios abejonės, šiuo atveju pati institucija turėtų būti kaip atsakovas teisme. Tačiau ji atsakytų kaip juridinis asmuo, nes nėra mechanizmo, kaip, esant institucinei atsakomybei, nubausti fizinius asmenis. Tokiu atveju, kai atsakinga institucija, neatsakingas niekas. Pagaliau kam turėtų būti išmokėta moralinė žala, kai atsakinga pati institucija“, svarstė Žmogaus teisių stebėjimo instituto l. e. p. direktorė Dovilė Šakalienė.
Pasak jos, tokiose įstaigose dirbantys žmonės iš tiesų atbunka, pripranta prie svetimo skausmo, nes ir neįmanoma jausti tikro žmogiško ryšio su dviem šimtais vaikų.
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, vaikų psichiatro Dainiaus Pūro, šis atvejis – sistemos problema. Tokia institucinė globa užprogramuoja sisteminius vaikų teisių pažeidimus. Kitaip ir negali būti. Tai nereiškia, kad ten dirba blogesni žmonės neri kur nors kitur, tiesiog jie dirba fabriko sąlygomis.
„Gal šis atvejis pagaliau paskatintų Vyriausybę susirinkti į posėdį, pripažinti problemą ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva nevykdo savo įsipareigojimų ir investuoja ne į pagalbos šeimai priemones, kad vaikai neprarastų tėvų, bet į vaikų žalojimą didelėse globos įstaigose“, - teigė D. Šakalienė.
Užuot investavusi į šeimą, Lietuva investuoja į globos namus
Nevyriausybinės organizacijos ragina Vyriausybę iš esmės pertvarkyti vaikų globos sistemą, lėšas nukreipiant kurti nedidelius šeimyninio tipo globos namus, kuriuose gyventų 10-12 vaikų, ir daugiau dirbti su šeimomis, užuot toliau finansavus dabartines dideles vaikų globos įstaigas.
„Norime atkreipti dėmesį, kad laikas spręsti sistemines problemas globos ir šeimos politikos srityje. Ne pirmą kartą raginame tai daryti ir nauja Vyriausybė turi puikias galimybes atsiriboti nuo anksčiau vykusios neveiksmingos globos ir šeimos politikos. Vyriausybei laikas pasakyti ne tik energetikoje ir ekonomikoje, bet ir šioje gyvybiškai svarbioje srityje“, - tikino D. Pūras.
Organizacijos SOS vaikų kaimų draugijos Lietuvoje atstovė Virginija Pleckevičienė apgailestavo, kad pabrėžė, kad šalyje iki šiol yra institucijų, kuriose po vienu stogu gyvena pusantro šimto vaikų. Akivaizdu, kad jos nėra draugiškos vaikui.
Pasak nevyriausybininkų, šiuo metu Lietuva kaip panacėją mato 60 vietų globos namų steigimą, tačiau tai esą absurdiška idėja. Esą ar kas nors gali įsivaizduoti šeimą, kurioje gyvena 60 asmenų? Vietoj to reikėtų nedelsiant kurti tikrus šeimyninio tipo globos namus, neviršijančius aštuonių vaikų vienuose namuose. Jie taip pat paragino užtikrinti žymiai kokybiškesnes negu iki šiol paslaugas biologiniams tėvams (šeimų stiprinimo ir prevencines), kad jiems geriau sektųsi auginti vaikus, ir sudaryti geras galimybes Lietuvoje įsivaikinti arba globoti vaikus šeimose, sukuriant profesionalių globėjų tinklą ir skatinant globos alternatyvų, paremtų šeimos modeliu, atsiradimą.
Kuo labiau vaikas luošinamas, tuo daugiau už jį gaunama?
Pasak D. Pūro, Lietuvoje galima stebėti du kraštutinumus. Viena vertus, yra daug bėdų šeimoje – vaikai neapsaugoti nuo smurto, prievartos, nepriežiūros. Ir tai dažniausiai yra valstybės atsakomybė, nes tėvai neturi elementarių tėvystės ir motinystės įgūdžių, jie net nėra girdėję, kad vaiką galima auklėti be prievartos. Taigi egzistuoja labai prasta ir neveiksminga paslaugų infrastruktūra, kuri padėtų sėkmingai tėvams auginti vaikus. Kita vertus, turime didžiulį skaičių vaikų globos institucijose, į kurias plaukia ir, panašu, plauks didžiulės investicijos.
„Lietuvoje iki šiol tęsiasi kažkokio nacionalinio dviračio gaminimas, kai aplink turime puikių sėkmingų pavyzdžių. Dabar dvi ministerijos turi galimybę neapsimetinėti gydydamos simptomus, o kritiškai pažiūrėti į savo veiklą. Vyriausybė turi pasirinkimą tęsti šią neefektyvią politiką, kai mokesčių mokėtojų pinigais dauginamos tragedijos, arba imtis nelengvų pokyčių. Lietuva nusipelno geresnės vaikų globos sistemos ir šeimos politikos“, - teigė vaikų psichiatras.
Šiuo metu Lietuva patenka į penketuką Europos šalių, kuriose gyvena daugiausiai vaikų globos įstaigose, o štai tokios šalys, kaip Bulgarija ir Gruzija varžosi tarpusavyje, kuri pirma bus pasveikinta kaip valstybė, kurioje nė vienas vaikas negyvena didesnėje nei 10-12 vaikų šeimoje. Pirmiausiai atsisakoma kūdikių vaikų, o toliau sprendžiamos vyresnio amžiaus vaikų problemos.
Kolegai antrinanti V. Pleckevičienė apgailestavo, kad Lietuvoje kol kas tarnaujama institucijoms. Paprastas pavyzdys. Vaiką įsivaikinusi šeima iš valstybės negauna jokios pagalbos. Vaiką globojanti šiema kas mėnesį gauna 520 Lt, vaiką priglaudusi šeimyna – jau per 1 tūkst. Lt, o globos namas už vieną vaiką mokama per 2 tūkst. Lt. Už kūdikius, kurie patenka į kūdikių sutrikusios raidos namus mokama dar daugiau – apie 3-6 tūkst. Lt, nors specialistų įrodyta, kad kūdikis, tris mėnesius neturintis šalia žmogaus, prie kurio jis galėtų būti prisirišęs, suluošinamas visam gyvenimui.
„Ar tai reiškia, kad kuo labiau vaiką luošini, tuo daugiau gauni? Beje, kalbant apie Ventos globos namų mergaitę – jeigu mergaitė tokios būklės būtų paimta iš biologinės šeimos, ar ji būtų grąžinta į šeimą? Todėl man neramu, kur atsidurs mergaitė“, - svarstė įstaigos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė Karilė Levickaitė.
Pasak jos, dauguma globos įstaigų yra gražiai suremontuotos, netgi statomos naujos, nors kalbėti reikėtų apie jų efektyvumą. „Jei visu šiuos pinigus investuotume į šeimą, gautume daug geresnį rezultatą. Tie vaikai, vieni laimingesni, kiti mažiau laimingi, bet augtų šeimoje ir nekeliautų po institucijas. Šis aptariamas atvejis specifinis tuo, kad tai yra neįgaliųjų globos namai. Tokios įstaigos yra dar uždaresnės, jų nesimato. Neįgaliuosius mes vertiname kaip kitokius, kurie neturi poreikių. Žinoma, mes jais „pasirūpiname“ – uždarome į atskirus namus. Beje, iš daugiau nei 6 tūkst. žmonių, gyvenančių globos institucijose, šias įstaigas palieka tik apie 600 žmonių, taigi tik iki 10 proc. jų grįžta į visuomenę, 5 proc. persikelia į kitus globos namus, o 85 poc. miršta“, - teigė K. Levickaitė.
Įtėviai nori sveikų vaikų, o tokių ten nėra
„Nusibodo atviras valdžios melas į akis. Užuot investavus norvegų pinigus į tikrą vaikų globos namų deinstitucionalizaciją, sistemą norima pertvarkyti į 60 vietų globos namus, kai visoje Europoje kalbama, kad vaikai turi gyventi ne didesnėje kaip 10-12 asmenų šeimoje. Taigi kur mes investuojame pinigus – į normalią globos sistemą ar toliau į vaikų luošinimą? Jei niekas ir toliau nesidomės šeimas, turėsime ir daugiau tokių skaudžių atvejų, kai šeimoje berniukas buvo negyvai sumuštas todėl, kad naktį norėjo atsipjauti duonos. Beje, toje šeimoje jau buvo prasidėjęs teismo procesas dėl sumuštos jo sesutės, bet kol vyko procesas, ta šeima niekas nesidomėjo. Štai ir įvyko kita nelaimė. Jei daugiau žmonių turėtų tinkamus tėvystės įgūdžius, būtų mažiau tokių nelaimių“, - pasakojo D. Šakalienė.
Žmogaus teisų stebėjimo instituto laikinoji vadovė apgailestavo, kad nevyriausybinės organizacijos turi rimtų ekspertų, dirbančių įvairiose srityse, tačiau valdžios atstovams jie neįdomūs. „Mes mielai kviečiami draugauti, bet ne kartu dirbti“, - teigė ji.
D. Šakalienė papasakojo, kad Paramos vaikui centras vykdė projektą, kurio metu dirbo su 18 moterų, kurios buvo įvertintos kaip neturinčios socialinių įgūdžių, taigi jų vaikai greičiausiai iškart atsidurtų globos namuose. Kai jos pagimdė, nė vienas vaikas į globos namus nepateko – jos pačios sėkmingai juos augino.
Paklausta, ar situacijos nepakeistų įvaikinimo tvarkos supaprastinimas Lietuvoje, V. Pleckevičienė sutiko, kad, nors įtėvių atrinkimo sistema ir kontrolė turi būti griežta, įvaikinimo procedūros yra tobulintinos.
„Pernai pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo lietuviai įsivaikino daugiau vaikų nei užsieniečiai. Kita vertus, kalbant apie įvaikinimą, susiduriama su problema, kad visi įtėviai nori sveikų, gražių vaikų, mėlynomis akimis, ilgomis garbanomis. Deja, tokių vaikų globos įstaigose praktiškai nėra, nes jie suluošinti. Pirmiausiai jie jau patenka ten iš sudėtingų situacijų, o globos įstaigoje luošinami toliau“, - tikino V. Pleckevičienė.