„Iš pradžių viena pusė norėjo parodyti, kad šita pergalė teisėta, o kita – kad neteisėta. Pirmiausia iškeltas totorių dalyvavimo klausimas. Ordino ideologija aiškino, kad šita pergalė, šitas karas yra neteisingas ir neteisėtas, o pergalė netikra dėl to, kad krikščionių prieš krikščionis mūšyje dalyvavo pagonys, lenkų ir lietuvių pusėje dalyvavo totoriai. Vytautui ir Jogailai teko apsiginti nuo šito kaltinimo, ir jiems tas pavyko. Daug vėliau tas mūšis įgijo esminį klausimą – kas gi vis dėl to laimėjo tą Žalgirio mūšį, kilo didysis ginčas tarp lietuvių ir lenkų“, - Vilniaus knygų mugėje pasakojo istorikas Rimvydas Petrauskas.
Vilniaus knygų mugėje penktadienį pristatyta R. Petrausko, Dariaus Staliūno ir Dangiro Mačiulio knyga „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“.
Žalgiris prarado svarbą ir aštrius kampus?
Knygos bendraautoris D. Staliūnas pasakoja, jog moderniais laikais Žalgirio mūšio vaizdinys buvo reikalingas mobilizacijai prieš priešus – vienu metu tie priešai buvo lenkai, kitu metu – vokiečiai. Tačiau per paskutinius dvidešimt metų, anot istoriko, tokio poreikio nebeliko.
„Iliustruosiu šitą tezę keliais faktais. Vienas iš jų susijęs su prieš gerą dešimtmetį buvusiomis krepšinio varžybomis Vokietijoje, kai žaidė Kauno „Žalgiris“ ir viena iš Vokiečių komandų, greičiausiai Berlyno ALBA. Keletas negausių Lietuvių sirgalių iškėlė plakatą, kuriame parašyta: 1410-ieji, tada tie metai, kai vyko krepšinio varžybos, bei parašyta Griunvald. Nėra jokių abejonių, kad visi lietuviai suprato, ko vokiečių komandai linki lietuvių sirgaliai. Bet galime būti 100 proc. tikri, kad nei vienas žmogus salėje nesuprato, ką šneka lietuviai. Vokietijai Žalgiris visiškai neaktualus“, - teigė D. Staliūnas.
Mokslininkas papasakojo ir kitą istoriją, susijusią su Lenkijoje kasmet organizuojama Žalgirio mūšio inscenizacija. Pasak D. Staliūno, ji parodo, jog Žalgirio mūšis šiais laikais nebeturi ideologinio užtaiso ir tai nėra blogai.
„Prieš kelis dešimtmečius vienas iš tų iškilmių organizatorių lenkų sako: „Klausykit, gal jau baigiam šitą tradiciją, gal leiskime vieną kartą vokiečiams laimėti?“ Kitaip tariant, jau nebėra tokio ideologinio užtaiso, kuris tą Žalgirį padarė centrine atminties vieta visame šiame regione“, - svarstė vienas knygos autorių.
Anot autoriaus, Žalgirio mūšis buvo sureikšmintas lenkų konflikte su vokiečiais, nes, kaip žinoma, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dalis etninių lenkų žemių tapo Prūsijos ir Austrijos dalimi. Savo ruožtu vokiečiai Žalgirį vaizdavo kaip pamoką: esą kur nėra vienybės, ten ir pralaimima – taip vokiečių žemės buvo raginamos susivienyti prieš 1870-uosius.
„Tas istorinis įvykis ne kaip istoriografijos dalis, o kaip visuomeniškai svarbus įvykis buvo sureikšmintas lenkų-vokiečių konflikte. Vokiečiams tai buvo pamoka, kuri reikia išmokti. Konkrečiai kalbant – tai vienybės trūkumas. Anot XIX a. antros pusės vokiečių, vienybės trūkumas buvo pralaimėjimo priežastis Žalgirio mūšyje, todėl tos klaidos nebereikia kartoti – Vokietijai reikia susivienyti“, - sakė D. Staliūnas.
„Lenkams, kurių nemaža dalis žemių buvo po vokiečių valdžia, tai buvo antivokiškos mobilizacijos instrumentas. Kartu lenkams Žalgirio vaizdinys buvo reikalingas ir tam, kad naujai besiformuojantis lenkų nacionalizmas galėtų po sparnu priglausti ir kitas tautas, kurios nebenorėjo matyti lenko, kaip vyresnio brolio“, - pridūrė istorikas.
Tačiau, jo teigimu, tie mažesnieji broliai – lietuviai – su tokiu Žalgirio traktavimu sutikti negalėjo, todėl mums Žalgiris savo laiku buvo sąskaitų suvedimo su lenkais instrumentu.
„Tada ir kilo esminis klausimas, kas nugalėjo: Jogaila, tai yra lenkai, ar Vytautas – lietuviai“, - teigė mokslininkas.
Dabar Žalgirio mūšis svarbus tik baltarusiams ir prekybininkams
Alvydas Nikžentaitis pasakoja, jog patys lenkai į Žalgirio mūšį su jumoru pradėjo žiūrėti jau sovietmečiu. Pavyzdžiui, pompastiškai minint Žalgirio mūšį būdavo pasakojami anekdotai apie sovietines parduotuves ir jų akcijas neva Žalgirio mūšio dalyviams.
„Socializmas turi tokią vieną savybę – ten visą laiką ko nors trūksta. Prie vienos parduotuvės, kurioje buvo pardavinėjamas deficitas, buvo iškabinta lentelė „Žalgirio mūšio dalyviams – be eilės“. Eilė juda, niekas nesibrauna, o vienas lenkas prieina ir sako: „Aš esu Žalgirio mūšio dalyvis, prašome man duoti tų produktų. Pardavėja sako: „Tai duokite pažymėjimą, kad esate Žalgirio mūšio dalyvis“. Žmogelis sako: „Žinote, tada rašto nebuvo, niekas nedavė tų pažymėjimų“. Pardavėja atsako: „Tik ką buvo vienas kryžiuotis, pas jį popieriai tvarkingi“, - pasakojo A. Nikžentaitis.
Tiesa, 1960 m. Lenkijoje buvo pastatytas Aleksanderio Fordo filmas „Kryžiuočiai“ apie Žalgirio mūšį, jame lietuviai buvo vaizduojami itin apgailėtinai. Šis filmas itin suerzino Kaune gyvenusį dailininką Vladimirą Kasatkiną, kuris
„Žinojau, kad sovietmečiu Kaune gyvenantis dailininkas V. Kasatkinas buvo sukūręs paveikslą, skirtą Žalgirio mūšiui. Jis papasakojo, kaip gimė ta idėja. Man buvo labai netikėta. Sako: „Kaune nuėjau į kino teatrą, pasižiūrėjau A. Fordo filmą „Kryžiuočiai“ ir mane taip suerzino, kad pradėjau tapyti vytautus“, - pasakojo D. Mačiulis.
Tačiau, pasak R. Petrausko, šiais laikais Žalgirio mūšis nebegali įkvėpti lietuvių net ir ginčams su lenkais, jau nekalbant apie ginčus su vokiečiais.
„Tačiau ką šiais laikais įkvepia Žalgiris. Žalgiris šiais laikais įkvepia vieną naują politinę tautą – ta tauta yra baltarusiai. Sakyčiau, kad tauta, kuriai Žalgiris aktualus, kuri Žalgirio mūšiu domisi ir nori rasti savo vietą, yra baltarusiai“, - svarstė R. Petrauskas.
Istorikas sako, kad lietuviams ir lenkams Žalgirio vardas tapo komerciniu prekės ženklu ir tiek: „Patys pažiūrėkite, kiek esame suvartoję ir išbandę produktų, pavadintų Žalgirio vardu? Pradedant saldainiais, baigiant sūriais ar stipresniais gėrimais“.
