Tautinio kostiumo tyrinėtojos teigimu, per aprangą žmonės išreiškia savo socialinę padėtį, nors demokratijos laikais tai nebe taip aktualu.
„Seniau, pradedant gentine visuomene, viskas buvo griežtai apibrėžta: auskaras nosyje ar ausyje, koks karolių eilių skaičius ant kaklo”, – pasakojo humanitarinių mokslų daktarė.
Puikios kokybės rankų darbo nuometu ir kostiumu gali pasididžiuoti nedaug Lietuvos gyventojų. T. Jurkuvienės teigimu, tokį yra pasisiūdinusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Galimybe įsigyti kostiumą dažniau domisi užsienyje, dažniausiai Skandinavijos šalyse gyvenančios lietuvės, kurioms tenka dalyvauti tenykštėse šventėse arba oficialiuose aukšto lygio priėmimuose.
- Pas Anglijos karalienę taip pat be galvos apdangalo nenueisi. Kodėl?
- Didžiosios Britanijos etikete iki šiol išlikęs konservatyvus reikalavimas dėvėti galvos apdangalą kaip būtiną kostiumo dalį. Priėmimuose griežtai reglamentuojama, kas kokius gali dėvėti.
Ir elitinėje, ir kaimo madoje netekėjusi mergina naudojo vienokius galvos apdangalus, ištekėjusi moteris – kitokius. Tai rodė jų socialinį statusą. Galima sakyti, moteriški galvos apdangalai siųsdavo signalus, kaip galima ir negalima su jomis elgtis aplinkiniams.
Tai ne tik moters priespauda, bet ir jos apsauga. Nes kaime, o ypač miestelyje, kai žmonės susirenka į bažnyčią ar šokius, pagal galvos apdangalą galima suprasti, ką galima sau leisti.
Kai kuriose šalyse dar ir dabar išlikę netekamojo amžiaus mergaitės galvos apdangalai. Dabar sakytume, kad ji – mažametė, dar negalima su ja flirtuoti. Kai bendruomenė ir šeima jau leidžia ja domėtis, galvos apdangaluose atsiranda tai rodantys ženklai.
- Kokie konkrečiai?
- O lietuvių galvos apdangaluose?
- Tiksliai nežinome, bet galime spėti, kad ko gero irgi taip buvo. Išlikę pėdsakai, kad ištekėjusios moterys kurį laiką buvo laikomos jaunamartėmis – kai kur iki pirmo vaiko, kitur – iki sūnaus gimimo.
Rusijoje jaunamartės amžius buvo pratęsiamas iki 2–3 vaikų. Jaunamarčių galvos apdangalai, palyginti su visateisių ištekėjusių moterų, buvo kiek lengvabūdiškesni: atviresni, lengvesni, koketiškesni.
Vietoje nuometo jaunamartės virš kyko dėvėdavo lengvesnį nuometėlį. Tai aiškinama įvairiai: viena vertus ji dar neatlikusi pareigos šeimai, kita vertus, jai reikia tai pareigai stimuliuoti vyrą.
Pradžioje jaunamartės statusas būdavo džiaugsmas, bet vėliau, jei užsibūdavo, keldavo bendruomenės susirūpinimą.
Kaip žinome, moters, kuri neturėdavo vaikų, gyvenimas buvo problemiškas. Siekdamos išmelsti vaikų, moterys ant kryžių, paminklų kabindavo prijuostėles.
Yra užfiksuotas ir viešas kelių prijuosčių nešiojimas, norint greičiau susilaukti vaikelio, nors moteris galėjo jausti pažeminimą, kad viešai meldžia kūdikio.
- Ar yra lietuviškas drabužis, kurio paskirtis – paslėpti moterį?
- Ne. Moters veido ir figūros slėpimas labiau susijęs su Rytų kultūromis, kur moteris daugiau uždaryta ir slepiama. Ypač slepiama turtinguose namuose. Tai – šeimos turtingumo išraiška, jei ji gali sau leisti viešai neberodyti savo moterų, jas namuose aptarnauti ir skirti tik vaikų gimdymui.
Vakarai, Europa šiuo požiūriu laikė kitą sparną. Net Antikoje, šiuo požiūriu, Romėnų ir Graikų kultūros priešpastatomos: Graikijoje moterys buvo labiau suvaržyta, negu Romoje.
Galima sakyti, jog nuometas – burkos giminaitis, bet gana tolimas, nes nuometas neskirtas moteriai slėpti. Jis daugiau puošmena. Žiemą šildo, vasarą – vėsina.
- Kaip paaiškintumėte rytietiškų burkų ir vienuolių abitų panašumą?
Vienuolio apdaras viduramžiais niekuo labai nesiskyrė nuo paprasto žmogaus drabužių, tiesiog buvo tvarkingas ir labai paprastas aprangos variantas.
Šiais laikais matome, kad didžioji dalis vienuolių, kurie pasirinkę ne tiek kontempliatyvų gyvenimą, bet užsiima ir praktine veikla, yra priversti sumoderninti savo aprangą, nes viduramžiška tiesiog trukdo dirbti šiuolaikinius darbus: žinome, kad šiuolaikiniai vienuoliai turi modernias profesijas. O moteriai ilgu drabužiu šiais laikais būtų sudėtinga net ir vaikų darželio auklėtoja dirbti.
Šiais laikais mes irgi dėvime vakarines ilgas sukneles. Tačiau XIX a. pab.– XXa. pr. vykusiose diskusijose dėvėti ar nedėvėti žemę siekiančius drabužius pagrindinis argumentas trumpesnių naudai buvo tai, kad žemę šluojantys drabužiai - baisiai nehigieniški, nes padalkomis sušluoja visas šiukšles.
Rytietiškų drabužių ir abitų panašumas nulemtas istorinių priežasčių. Ten gatvėse moterys tiesiog dėvi senojo tipo tunikas, kurias galime lyginti su mūsų viduramžiškais drabužiais.
- Kodėl lietuviški tautiniai drabužiai pabrėžia moterišką figūrą: juosmenį, klubus, krūtinę, o rytiečių – slepia?
- Taip sakyti netikslu. Rytuose galėtume rasti tokių aprangos modelių, kurie net europiečių akimis yra iššaukiantys. Tačiau ten žymiai labiau atskirta, kaip moteris gali vilkėti vyro akyse, namuose ir viešumoje.
Tačiau nebūtinai. Hinduistinėje kultūroje, kur moters vieta irgi labai smarkiai apribota, sario variantai, ir ypač kaimiškieji, yra tokie atviri, kad net šiais laikais Europoje jokios kaimietės taip neaprengtum.
Net ir liemenėlė dažnai nedėvima – viso labo sario gabaliuku pridengiama krūtinė.
Indijoje yra iš dalies hinduistinis iš dalies musulmoniškas miestas Haiderabadas, kurio senamiesčio gatvėse galima pamatyti daugybę solidaus amžiaus moteriškių, vaikštančių pliku liemeniu ir pilvu, o šalia jų – musulmonės su kraštutinai uždaromis burkomis, kur net pirštų galiukų nesimato, nes rankos – su pirštinaitėmis.
Dėl figūros pabrėžimo lietuvių liaudies aprangoje, reikėtų paminėti, kad mūsų tautinis kostiumas formavosi sekant europinę madą. Jame pastebimos Europos mados variacijos, sujungtos su ankstesnių laikų liaudiškų drabužių detalėmis.
Iš esmės mūsų tautinis kostiumas atspindi XVII–XIX a. madą. Tuomet Europoje buvo dėvimas korsetas, jo pagalba formuota moters figūra.
Kaime, aišku, korseto niekas nenešiojo, tačiau irgi darė, ką galėjo, kad kuo labiau išryškintų krūtinę, klubus, pabrėžtų liemens lieknumą.
Rytuose irgi yra daugybė drabužių, kur pabrėžiamas moters liemuo, klubai, apnuoginamas pilvas ir dar daug kas, bet jie neskiriami gatvei.
Gatvėje rytietės eina su viską maskuojančiu apsiaustu. Tačiau tai, beje, damos darydavo ir Europoje. Barokiniais laikais jos gatvėje nelakstė su dekoltė: apsisiausdavo apsiaustais, užsidėdavo kapišonus, ant veido kaukes, šydus ir panašiai.
Kaime viskas buvo paprasčiau. Nuometo irgi kasdien nedėvėdavo. Vilkėdavo paprastais apdarais, galvą dengdavo kykais, kuriuos mes perkrikštijom kepurėlėmis. Jų yra visa sistema. Kai kurie atseit dengia galvas, bet iš tiesų tėra siaura juostelė medžiagos ir prie jos prisiūtas nėrininis tinklelis.
- Literatūroje minima, kad Lietuvoje nuometas ilgiausiai išliko Aukštaitijoje. O kitose šalyse?
- Daug kur išlikęs. Nuometas yra gana universalus galvos apdangalas. Tokio tipo yra daug išlikę Rytuose, dykumų kraštuose, kur reikalinga apsauga nuo saulės.
Europoje jo atsiradimą, ar, tiksliau sakant, sujungimą su vietinėmis apdangalų formomis, viduramžiais paskatino Kryžiaus žygiai. Turbano idėja, kiti nuometo tipo muturai iš pradžių paplito aukštuomenėje, o vėliau ir žemesniuose visuomenės sluoksniuose.
Įvairiai rišami šalio pavidalo galvos apdangalai buvo susiję su audimo technika – kuo senesnės horizontalios staklės, tuo siauresnį audinį audžia.
Žmonių anatomija visur vienoda ir poreikiai panašūs. Nuometas per didelius karščius tikrai praverčia – pati išbandžiau. Jeigu reikia saulėje stovėti, geriau su lininiu nuometu, negu neuždengta galva.
- Kai pabandėme jį rekonstruoti, iš tiesų visiems labai priminė turbaną. Tačiau iš tiesų tai yra Klaipėdos krašte jaunamarčių dėvėtas kykas su papučiančiu karkasu, o virš jo prisegamas nuometėlis.
Tiesiai ant plaukų ir paprastas nuometas nebūdavo rišamas. Visose Europos šalyse moterys pirmiausia ant galvos dėdavosi nedidelį kyką, o virš jų gobdavosi skaromis, nuometais. Išeigai dėdavosi net keletą galvos apdangalų.
- Kokio ilgumo ir pločio nuometus ausdavo lietuvės ir ką iš nuometo buvo galima pasakyti apie moters statusą?
- Iš aprašymų žinome, kad prieš užsirišdama nuometą moteris juo apsigobdavo ir abu nuometo galai, jei geras ir platus nuometas, siekdavo žemę.
Jeigu po kaklu susidaro mažiausiai trys stambios klostės, jau gerai, nuometas pakankamai platus. Reiškia, kad tavo staklės geros, kad tu gera audėja – suvaldai audinio plotį, turi pakankamos kokybės linų, nes išeiginis nuometas buvo išties labai kokybiškas: siūlai plonučiai, suaudimas tankus, o kai pakiši ranką – persimato. Taigi, nuometas buvo ir yra prabangus dalykas.
– Tada kodėl jį pakeitė skarelė?
- Skarelė irgi daug ką atspindėjo: ir staklių pasikeitimą – jos tapo dar platesnės, ir papročių paprastėjimą – ją daug lengviau ir paprasčiau užsirišti. Po smakru skarelę rišdavosi ir vyresnės moterys ir mergaitės, o pakaušyje – ištekėjusios.
- Ar tiesa, kad liaudiška liemenė atliko dabartinės liemenėlės funkciją?
- Taip ir buvo. Liemenėlė, kaip mes ją šiandien suprantame, yra XX a. pradžios avangardinis išradimas, pakeitęs korsetą. Dėl sveikatingų apatinių baltinių kovojo visos ankstyvosios feministės ir jiems prijaučiantys vyrai jau nuo XIX a. vidurio.
Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad XIX a. paskutiniame ketvirtyje spaudoje dar vyko diskusijos apie tai, kad galbūt reikėtų, jog moters sijonai nesvertų daugiau nei 3 kilogramų. Dabar apie tai baisu net pagalvoti: mūsų šokėjos segasi kilogramą sveriančius liaudiškus sijonus ir tai dejuoja, kad sunku, karšta.
Anais laikais Europoje sijonų sistema, kad būtų išpūsta iki reikalingo silueto, sverdavo 7 kilogramus.
Liaudiškas sijonas buvo labai supaprastintas, bet ir tai mažiausiai 2 kilogramai ant moters kabojo, o juk reikdavo su tais sijonais ūkinius darbus dirbti.
Buvo tokių darbų, kad kelnių tiesiog labai reikėjo. Daugiau pramoninėse šalyse, tokiose, kaip Anglijoje, Jungtinėse Valstijose moterys pradėjo dėvėti kelnes po sijonais, nes negalėjo be jų apsieiti šachtose ar kitose darbo vietose.