„Kai žmonės susikuria tikslą ir jo atkakliai siekia, tada valstybė nėra tik stovintis vanduo“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas, paklaustas, ar įmanoma būdais, kurie galbūt pasiteisino prieš 95 metus, spręsti šių laikų problemas.
O istorikas Algimantas Kasparavičius įsitikinęs, kad tautos patriarchai 1918 m. nebūtų atkūrę valstybės remdamiesi vien istorija – Lietuvos Taryba Vasario 16-osios akto tekste pasaulį pasistengė įtikinti, kad atgaivina ne Rusijos imperijos XVIII a. pabaigoje pavergtas Lenkijos karalystės lietuviškas žemes, bet prikelia 500 metų senesnę karaliaus Mindaugo laikų Lietuvą.
Būkime realistai - siekime neįmanomų dalykų?
„Į tą pačią upę, be abejo, antrą kartą negalima įbristi. Bet kai ką pasiskolinti iš ankstyvųjų tautinio atgimimo laikų ir Sąjūdžio eros – reikia ir naudinga. Argi Lietuvai nebūtų svarbu, jeigu į vieną salę (geriau į didesnę) susirinktų intelektualai, žmonės, kuriems rūpi valstybė, tauta, ir nuoširdžiai, atvirai, karštai pasikalbėję pasiūlytų visuomenei, kaip išvaduoti valstybės teisinę sistemą iš bejėgiškumo tiriant politinės korupcijos ir finansinio grobstymo bylas, skatinti ekonomiką, mažinti skurdą, apsaugoti valstybinę kalbą nuo antikonstitucinių pataisų, puoselėti tautos kultūrą bei švietimą? Kitas dalykas – ar tai realistiška“, - sakė politologas A. Medalinskas.
Tačiau ir prieš šimtą metų kokie nors rusų carinės slaptosios policijos „ochrankos“ šnipeliai šaipydavosi iš „varpininkų“ „svaičiojimų“ apie nepriklausomą valstybę, ir 1988 m. kai kam Lietuvos laisvė atrodė panaši į vienadienį drugelį.
Lietuvius suburia tik išorės pavojus
Vienintelė abejonė dėl naujo didžiojo Seimo, kurią A. Medalinskui sunkiau išsklaidyti – 1905 m., 1917 m. ir 1988-aisiais, kai tautos dainiai kviesdavo „lietuvį burtis prie lietuvio“, mūsų kraštą buvo okupavę svetimieji. „Kaip bebūtų paradoksalu, okupacijų laikais pasitikėjimo savo tauta ir nepriklausoma valstybe buvo daug daugiau... Manau, Tautos suvažiavimo organizatoriai ( juos pažįstu - tai 1990 m. Nepriklausomybės akto signatarai, Sąjūdžio pirmeiviai, kiti garbingi žmonės) turės labai pasistengti, kad įtikintų viskuo nusivylusią, susiskaldžiusią visuomenę bent jau išklausyti. Inteligentai dažnai nutolę į savo barus – mokslo, kultūros sritis (tai, žinoma, irgi gerai, naudinga valstybei). Dėl vieno dalyko neramu - ar pavyks šviesuomenę nuo profesinių pareigų atitraukti bendriems svarstymams apie tautos, valstybės ateitį?“ – šiek tiek būgštavo A. Medalinskas.
Nauji protų pavergimo būdai
Politologas A. Medalinskas tvirtina, kad šiandienėje Lietuvoje atsirado daug naujų socialinių, geopolitinių, mokslo ir technikos veiksnių, kurių 1918 m. Lietuvos Taryba ir netgi 1988 m. Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė nė neįsivaizdavo – verslas, internetinė žiniasklaida, socialiniai tinklai dabar labai stipriai braunasi į žmonių sąmonę, pavergia protus. Žinoma, pasak A. Medalinsko, labai gerai, kad žmonės gali necenzūruojami dalytis naujausia, „karščiausia“ informacija, nevaržomai išsakyti savo nuomonę skambindami vienas kitam mobiliaisiais telefonais. Šiuolaikinės, plačiajai visuomenei lengvai pasiekiamos technologijos iš esmės ir sukėlė „spalvotąsias revoliucijas“, „tautų pavasarius“ totalitarinėse šalyse.
Lengvai įsileidžia svetimas mintis
„Tačiau internetinė erdvė grūste prigrūsta ir įvairių filmukų, nuotraukų, melodijų, įkyriai besikartojančių frazių, tų vadinamųjų „kultūrinės informacijos vienetų“, kurie gali tik pagilinti nusivylimą savo valstybe, sustiprinti laimės ieškojimo svetur nuotaikas, sumažinti pasitikėjimą demokratinėmis europietiškomis vertybėmis“, - teigė A. Medalinskas.
Jis apgailestaudamas prisimena laikus, kai Sąjūdžio žiniasklaida, TV „Atgimimo banga“ atskleisdavo visuomenei tikruosius Lietuvos vaizdus. „Dabar žiūrovai, klausytojai, skaitytojai, dažnai net neįtardami ir nesusimąstydami, kasdien girdi, mato ir sužino tik kokios nors žiniasklaidos priemonės savininkų ar apžvalgininkų požiūrį. Žmonės gali ir nesuprasti, kad jais naudojamasi siekiant siaurų asmeninių ir politinių tikslų“, - perspėjo A. Medalinskas.
Skustagalviai neskaitė tautos vado vertimų
Lietuvos istorijos instituto vyresniajam mokslo darbuotojui Algimantui Kasparavičiui naujas Tautos suvažiavimas atrodo visiškai nereikalingas ir nesuprantamas.
„Bandymai pasitelkti istoriją jos absoliučiai nežinant sukelia tik graudulį. Nei 1905 m. Vilniaus didžiojo Seimo, nei 1917 m. Lietuvių konferencijos delegatai, nei Sąjūdis 1988 m. nesitikėjo, kad šlovinga tautos praeitis savaime padės Lietuvai vėl atgauti vietą pasaulyje. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai dėl krašto nepriklausomybės kovojo atsižvelgdami į pasaulyje, Europoje tuomet susiklosčiusią geopolitinę padėtį ir savo išgales“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino istorikas.
Anot A. Kasparavičiaus, dabartinių lietuvių radikalų, besidangstančių tarpukario tautininkų vardu, šūkiai nieko bendra nei su Antano Smetonos vadovautos partijos ideologija, nei su Augustino Voldemaro, Juozo Tūbelio, Stasio Šilingo ar kitų garsių tautininkų pasaulėžiūra neturi. „Ar dabartiniai skustagalviai odinėmis striukėmis ir suvarstomais auliniais batais, į savo eitynes būtinai atsinešantys 1926-1940 metų tautos vado portretą, yra skaitę iš graikų kalbos A. Smetonos išverstus antikos filosofo Platono kūrinius „Apologija (Sokrato gynimasis teisme)“ ir „Kritonas“? - ironiškai klausė A. Kasparavičius.
Flandrijai nepasisekė kaip Lietuvai
1918 m. sausio mėnesį Vokietijos okupacinės valdžios remiama flamandų tautos taryba paskelbė Flandrijos nepriklausomybę (daugiau nei dviem savaitėmis anksčiau nei kaizerinės Vokietijos okupuotame buvusiame Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte tą patį padarė Lietuvos Taryba ). Po 95 metų Lietuva (apie 3 mln. lietuvių ir kitakalbių) yra nepriklausoma respublika, o Flandrija (6 mln. flamandų), kaip buvo, taip ir liko Belgijos Karalystės dalis, prikaustyta prie ekonomiškai atsilikusios prancūzakalbės Valonijos (3,36 mln. gyventojų), nors 1918 m. politikai ir lažybų organizatoriai labiau tikėjo, kad Lietuva bus Lenkijos dalis, o Flandrija – nepriklausoma šalis.
Tautų pavasario žiedai buvo skirti Lenkijai
„Galėčiau pajuokauti, kad Flandrija niekada nebuvo didžioji kunigaikštystė kaip Lietuva. Bet iš tiesų valstybės atsiranda ne iš istorinės praeities. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir iškart po jo daug kam Europoje atrodė, kad naujas žemyno politinis žemėlapis gali būti braižomas tik atkuriant buvusias valstybes. Tačiau latvių, estų, kitų tautų pavyzdžiai sugriovė šį mitą. Ir nereikėtų pamiršti, kad mūsų seses, nesipykusias su kaimynais, pasaulis pripažino greičiau nei Lietuvą“, - aiškino istorikas A. Kasparavičius.
Pasak A. Kasparavičiaus, XVIII a. pabaigoje Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalijo nebe Abiejų Tautų Respubliką (ATR) (tada šis pavadinimas jau labai retai vartotas ir dažniausiai ne teisės dokumentuose), bet po ATR Seimo reformų atsiradusią vieningą unitarinę Lenkijos valstybę su daugeliu nelenkiškų (lietuviškų, ukrainietiškų, baltarusiškų, latviškų) žemių. 1918 m., kai Pirmojo pasaulinio karo mūšiams slopstant prasidėjo Europos „tautų pavasaris“, svarbiausia pretendentė sugrįžti į žemyno politinį žemėlapį pagal istorinio tęstinumo teoriją buvo Lenkija. Ją savajame taikos plane 1918 m. sausio 8 d. paminėjo ir JAV prezidentas Vudras Vilsonas (Woodrow Wilson).
Smarkiai atsuko istorijos ratą
„Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Petras Klimas ir kiti, Vasario 16-osios akto tekste nurodę, kad atkuria Lietuvos valstybę, truputį blefavo. Arba istorijos ratą bandė atsukti dar kelis šimtus metų ir stengėsi įtikinti pasaulį, kad prikelia ne tą valstybę, kurią 1795 m. sumindė Rusijos imperija, bet karaliaus Mindaugo (1253-1263 metų) Lietuvą. 1918 m. Lietuvos Tarybai, skirtingai nei dabartiniams politiniams padebesių skrajotojams, visai nerūpėjo, kaip elgėsi Gediminas, Vytautas Didysis, Žygimantas Augustas. Daugelis būsimųjų 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų, blaiviai įvertinę savo galimybes, iš pradžių siekė Lietuvai savivaldos demokratėjančioje Rusijos imperijoje, po to, kai vienus okupantus išstūmė kiti – vokiečiai, Lietuvos Taryba jau balsavo už nuolatinę (amžiną) muitų, finansų, susisiekimo, karinę sąjungą su Vokietija, o Vokietijos imperijai žlugus tuomečiai mūsų valstybės veikėjai staigiai užmiršo savo ankstesnius karštus jausmus monarchinėms santvarkoms, vokiško kraujo karališkoms dinastijoms, tapo liberalais, europietiškojo parlamentarizmo šalininkais ir atsigręžė į Antantę (prancūzus ir britus), Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusias Vakarų demokratines valstybes“, - staigius, neįtikėtinus atkuriamos valstybės posūkius 1916-1918 metais priminė istorikas.
Žingsnis po žingsnio į tikslą
A. Kasparavičiaus nuomone, 1917-1920 metų Lietuvos (Valstybės) Taryba, Tautos pažangos partija (o ir tuomečiai socialdemokratai, krikdemai) nebuvo romantiškojo idealizmo pavyzdžiai.
„Pasiskaitykite Juozo Tumo-Vaižganto, A. Smetonos raštus, atsiminimus. Jie persunkti grynu pragmatizmu – bet kokia kaina išplėšti Lietuvai kuo daugiau savivaldos, o jeigu pavyks – tada ir visišką nepriklausomybę, tačiau ne iš karto užsibrėžus patį aukščiausią tikslą“, - lietuvišką pomėgį eiti į tikslą „žingsnis po žingsnio“ ištraukomis iš istorijos vaizdžiai iliustravo humanitarinių mokslų daktaras A. Kasparavičius.
