Nors iš kai kurių Seimo narių kalbų gali susidaryti įspūdis, kad po teisiniu imunitetu galima patikimai pasislėpti padarius bet kokį nusikaltimą, visgi tai panašiau į kiškio slėpimasis po kopūsto lapu.
Teisinį imunitetą Seimas gali panaikinti, be to, gali būti pradėta Seimo nario apkalta. Jos metu galima netekti Seimo nario mandato ir kartu teisinio imuniteto, o už Seimo durų (ar pasibaigus kadencijai, ar po apkaltos) gali laukti ir baudžiamoji atsakomybė. Nuo 2011 m. liepos 5 d. net ir nutraukus baudžiamąjį procesą Seimo nario atžvilgiu dėl to, kad Seimas nesutiko leisti traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, jis gali būti atnaujinamas pasibaigus Seimo nario kadencijai.
Tiesa, Darbo partijos vadinamosios juodosios buhalterijos bylos atveju kitais metais jau sueis senaties terminas. Seimo narės Neringos Venckienės atveju galima tikėtis, kad kaltinimai jai per ketverius metus neteks aktualumo, išblanks ir užsimirš. Vis dėlto joks seimūnas negali būti garantuotas, kad jam pavyks išsaugoti teisinę neliečiamybę, kad Seimo nariai nesutiks už tai balsuoti. Aišku, balsavimai dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo – puiki proga Seimo nariams grupuotis, intriguoti, ieškoti draugų ir priešų bei kelti triukšmingą esmę užgožiantį šurmulį. Tiesa, buvo atvejų, kai teisinė neliečiamybė Seimo nariams buvo palikta, bet ne tiek ir daug.
Garsiausias atvejis – kai 2004 metais Seimas nesutiko panaikinti Seimo narių Vytenio Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko ir Arvydo Vidžiūno teisinės neliečiamybės (jie buvo įtariami kyšio paėmimu iš „Rubicon Group“ už reikalingus sprendimus). Tuomet jie atsisakė Seimo nario mandatų, tačiau bylos taip ir nepasiekė teismo, nepavykus surinkti pakankamai įrodymų.
Tad net Seimo nariui netekus teisinės neliečiamybės dar neaišku, kaip viskas baigsis. Vieno seimūno, kuris išsaugojo teisinę neliečiamybę, – Evaldo Lementausko – byla kaip tik neseniai, pasibaigus kadencijai, buvo atnaujinta, tik nežinia, kokia bus jos baigtis.
Atsisakyti negalima
Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtintas Seimo narių, Prezidento, Vyriausybės narių, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų teisėjų imunitetas. Nacionaliniu imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos taip pat naudojasi prokurorai, Valstybės saugumo departamento bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai. Egzistuoja ir toks terminas kaip „diplomatinis imunitetas“, bet tai – atskira specifinė sritis.
Minėtas įstatymas garantuoja, jog asmuo bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio poveikio, kad tinkamai atliktų savo pareigas. Žodis „imunitetas“ kilęs iš lotynų kalbos immunitas, reiškiančio „laisvumas, atleidimas nuo ko nors“.
Tad Seimo nariai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik leidus Seimui. Tiesa, jis sprendžia ne kaltumo ar nekaltumo, o politinio persekiojimo požymių buvimo ar nebuvimo klausimą.
Seimo narys gali ir savanoriškai atsisakyti mandato – tuomet taip pat atsiranda galimybė jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei pasirodys, kad asmuo – vis dėlto nekaltas, Seimo nario mandato jis nebeatgaus.
Beje, vien teisinio imuniteto Seimo narys pats atsisakyti negali.
Kadangi teisinio imuniteto atėmimo procedūra užtrunka daug laiko ir yra ganėtinai griežta, balsuoti už atėmimą turi daugiau kaip pusė Seimo narių, šiuo metu svarstoma, ar nevertėtų Seimo nariams suteikti teisės savo noru atsisakyti imuniteto, taip pat tai, kad jam atimti pakaktų pusės posėdyje dalyvaujančių parlamentarų.
Apsauga nuo karaliaus
Teisinis imunitetas Europoje žinomas nuo XVII amžiaus. Jis susiformavo atsiradus renkamiesiems valdžios organams (parlamentams), kad liaudies pasiuntiniai būtų apsaugoti nuo karaliaus savivalės. Didžiojoje Britanijoje draudimas persekioti parlamento narį už išsakytą nuomonę bei pasiūlymus buvo įtvirtintas 1667 metais, Prancūzijoje – 1791 metais, Vokietijoje – 1849-aisiais. Nemažai Europos valstybių teisinio imuniteto institutą yra išlaikiusios iki šiol, kai kurios atsisakė ar supaprastino jo atėmimo procedūras.
Seimo narys Saulius Stoma yra pasiūlęs pataisą, kad Seimo narys be Seimo sutikimo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne tik tuomet, kai yra užtinkamas darantis nusikaltimą (tai labai sena teisinė norma), bet ir tuo atveju, kai Seimo nario atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas dar iki jo priesaikos Seime.
Seimo narių grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ pirmininkės Agnės Bilotaitės nuomone, ne mažiau svarbu Statute numatyti galimybę Seimo nariui ir pačiam atsisakyti teisinės neliečiamybės.
Imuniteto prireikia vis dažniau
Nors Seimas tik pačioje nepriklausomybės pradžioje išsiskyrė geru įvaizdžiu, sulig kiekviena Seimo kadencija įtariamųjų nusikaltimais ir nusižengimais vis daugėja. Naujojo Seimo sesija net prasidėjo teisinio imuniteto naikinimo vajumi – teisinė neliečiamybė panaikinta Viktorui Uspaskichui (2010 metais jo teisinę neliečiamybę didele balsų persvara panaikino ir Europos Parlamentas) ir dar dviem Darbo partijos nariams – Vitalijai Vonžutaitei ir Vytautui Gapšiui.
Buvęs Seimas taip pat pradėjo kadenciją panaikindamas V. Uspaskicho ir V. Gapšio, taip pat Roko Žilinsko teisinę neliečiamybę. Vėliau teisinės neliečiamybės neteko liberalcentristas Vincas Babilius ir Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Algis Kašėta.
Pernai rudenį Seimas nesutiko panaikinti „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nario Petro Gražulio ir tautininko Kazimiero Uokos neliečiamybės – jie per gėjų eitynes, surengtas gegužę sostinėje, nepakluso policininkų reikalavimams. Neliečiamybę išsaugojo ir buvusio Seimo Mišriai grupei priklausęs E. Lementauskas, įtariamas korupcija, ir konservatorius Rytas Kupčinskas, partrenkęs dviratininkę.
Ankstesnis Seimas panaikino konservatoriaus Naglio Puteikio teisinį imunitetą, tad Klaipėdos miesto apylinkės teismas galėjo toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje politikas kaltinamas teismo sprendimo nevykdymu. Taip pat praėjusią kadenciją imuniteto neteko konservatorius Vitas Matuzas – buvęs Alytaus meras, įtariamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Dažniausi Seimo narių nusižengimai – Kelių eismo taisyklių pažeidimai (greičio viršijimas, neatsargus vairavimas ir t. t.), įtarimai korupcija ir neskaidriais finansiniais sandoriais bei chuliganizmu.
Į Seimą – be imuniteto
Teisine neliečiamybe naudojasi ir kandidatai į Seimą, tad kartais teisinės neliečiamybės galima netekti kelis kartus. Sakykim, Seimo narė N. Venckienė teisinį imunitetą prarado būdama teisėja, paskui – būdama kandidatė į Seimą, dabar gresia trečias kartas. Beje, pastaruosiuose rinkimuose varžėsi rekordinis skaičius kandidatų, kuriems buvo atimta neliečiamybė – jų buvo 12. Tarp jų – jau minėti trys Darbo partijos atstovai, vadinamosios juodosios buhalterijos byloje kaltinami mokesčių slėpimu: partijos pirmininkas V. Uspaskichas, jo pavaduotojas V. Gapšys ir V. Vonžutaitė. Taip pat neliečiamybė buvo panaikinta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovui Dobilui Kurtinaičiui, įtariamam piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimu ir svetimo turto iššvaistymu. Dėl korupcijos priešrinkiminiu laikotarpiu imuniteto neteko ir Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.
Teisinio imuniteto taip pat neteko „Drąsos kelio“ kandidatė Audronė Skučienė. Vėliau ji buvo atimta iš dar keturių „Drąsos kelio“ kandidatų: Ryčio Saladžiaus, Juozo Valiušaičio, Tautrimo Januševičiaus ir Evelinos Paltanavičiūtės-Matjošaitienės (dėl jų vaidmens per įvykius Garliavoje). Vėliau „Drąsos kelio“ kandidatai suskato masiškai atsisakyti teisinės neliečiamybės, tačiau, kaip minėjome, kol kas tokia teisinė procedūra Lietuvoje nėra numatyta.
Dėl galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisinė neliečiamybė buvo panaikinta ir Demokratinės darbo ir vienybės partijos atstovei Birutei Jankauskienei, ir Liberalų sąjūdžio kandidatui Modestui Kliknai.
Į 2004–2008 metų kadencijos Seimą siekė patekti tik trys teisinio imuniteto netekę asmenys – Artūras Zuokas, Visvaldas Mažonas ir Vitalė Vinickienė. Tačiau pateko tik A. Zuokas.