Apie vieną grėsmingiausių ir didžiausių socialinių problemų visame pasaulyje – prekybą žmonėmis – kalbama filme „Dvi mažos mergaitės“. Trumpas britų režisierės Ruth Benni animacinis filmas pasakoja apie dvi merginas, kurias be gailesčio apgavo joms artimi žmonės.
Šią savaitę Jungtinės Karalystės ambasadoje Vilniuje pristatyta socialinė kampanija „Dvi mažos mergaitės“. Kampanija siekiama perspėti jaunas moteris apie prekybos žmonėms pavojų, kuris dažnai slypi po gražiais pažadais gauti pelningą darbą užsienyje, skatinti prekybos žmonėmis prevenciją ir viešinti problemą visuomenėje.
Apie tai – DELFI pokalbis su Lietuvoje informavimo kampaniją vykdančios organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadove R. Dičpetriene.
– „Vergovė vis dar egzistuoja“, skelbiama filme. Šių laikų vergove laikote prostituciją ir prekybą žmonėmis?
– Mes sakome, kad mūsų amžiaus vergovė – prostitucija – kūno pardavimas, žmonių privertimas daryti tai, ko jie nenori.
– Ar ši problema Lietuvoje iki galo suvokta? Štai pernai interviu DELFI mokslininkė Aušra Park atskleidė, kad iš Lietuvos gali būti išvežama ir į sekso vergiją parduodama po 2-3 moteris per dieną. Tai sulaukė didžiulio policijos pasipiktinimo – esą tai nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Kur slypi tiesa? Gal nevyriausybininkai patys prisigalvoja problemų?
Aukas gelbstintis Lietuvos „Caritas“ per metus spėja padėti tik 100 žmonių. Pasak jų, tai tik ledkalnio viršūnė. Lietuvoje dar vyrauja nuomonė, kad pati auka kalta – ko lindai, gavai, ką užsitarnavai. Yra baimės ir gėdos jausmas – kaip bebūtų, bet kuriai mergaitei gėda pasakyti mamai, kad pakliuvo į pinkles ar kad ją verbuoja. Mes visi gyvename užsiėmę savais reikalais ir nesusiduriame iš arčiau, ši tema nerūpi.
Amžiną Atilsį Jurga Ivanauskaitė apie tai rašė knygoje „Miegančių drugelių tvirtovė“. Pagal ją pastatytas filmas irgi giliai atskleidžia ir parodo faktus. Taip pat yra norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo knyga „Stiklinė pieno“ – autorė važinėjo po Lietuvos kaimus, ėmė interviu ir iš surinktų istorijų parašė tikrais faktais grįstą romaną, kaip lietuvaitės perduodamos į Norvegiją.
– Kiek ištveria sekso vergės?
– Merginos ištveria apie pusę metų tokio gyvenimo. Pasekmės – priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio, ligos, depresija. Tokiam žmogui reikia pagalbos. Visuomenė, šeima dažnai aukas atstumia – galbūt yra perdėtos baimės, gėdos.
– Ar į užsienį parduodamos tik merginos ir moterys?
– Apie berniukų ir vaikinų prostituciją man taip pat pasakojo Lietuvos „Caritas“. Manau, apie tai mažai žinoma, juk net žodžio „prostitutas“ nelabai vartojame.
– Kokios būdingiausios pardavimo į prostituciją schemos?
– Populiariausia – atsiranda turtingas, gražus draugas, kuris pažada vestuves ir turtingą gyvenimą užsienyje. Mergaitės patiki, įsimyli, išvažiuoja, o jau kitą dieną būna parduodamos. Šis metodas sėkmingai klesti jau daugiau kaip 10 metų.
Antra schema – į prostitucijos pinkles pakliūvama važiuojant ieškoti darbo. Tai Lietuvai ypatingai aktualu. Tai atvejai, kai važiuojama aklai, nežinant miesto. Trečias būdas pats skaudžiausias – kai už skolas parduoda šeimos nariai. Pavyzdžiui, tėvai savo dukras.
Labiau pažeidžiamos mergaitės iš kaimo, globos namų. Tačiau su tuo susiduria žmonės iš įvairiausių socialinių sluoksnių, su aukštuoju išsilavinimu, netgi ištekėjusios moterys. Nėra vienos taisyklės. Filme veikiančios merginos – tipinis pardavimo į sekso vergiją pavyzdys. Šis pasakojimas paremtas tikrų moterų iš Albanijos istorijomis.
– Kaip šeimos nariams suprasti, atpažinti, kad su jų artimaisiais kažkas ne taip?
– Kalbėjau apie atvejus, kai parduodama į kitas šalis. Tačiau lygiai taip pat Lietuvoje klesti vidinė prostitucija – populiariausia butų prostitucija. „Gelbėkit vaikus“ skaudžiausia, kad pagal statistiką į pinkles patenka vidutiniškai 14-35 metų amžiaus žmonės. Vadinasi, ir vaikai patenka.
Svarbu, kad tėvai ir pedagogai atkreiptų dėmesį ypatingai į paaugles mergaites. Juk tai žmonės, kurie arčiausiai vaiko. Požymiai – bėgimas iš pamokų, nežinia iš kur atsiradę papildomi pinigai, depresija, atitolimas nuo šeimos, nuo klasės draugų.
Kai žmogus važiuoja ieškoti darbo, reikia patikrinti, kur važiuojama: ieškoti informacijos internete, kreiptis į tos šalies ambasadą.