- Diplomatams mokslinis laipsnis neprivalomas, tačiau Jūs nusprendėte kitaip – ką tik TSPMI apsigynėte disertaciją „Šventojo Sosto ir Lietuvos Europos metapolitika“. Kas Jus paskatino nepagailėti laiko moksliniam darbui?
- Esu baigęs filosofijos ir tarptautinių santykių studijas, todėl visada savo praktinę veiklą stengiausi apmąstyti filosofinėmis kategorijomis. Pradėjau domėtis religijos ir visuomenės sąveikomis dar prieš pirmąją savo kadenciją Briuselyje 1999 m. Buvau paskirtas derėtis dėl Lietuvos stojimo į ES, ir gausybė darbų mano teorinį gilinimąsi gerokai pristabdė. Bet per 16 darbo su ES metų patyriau nemažai impulsų apmąstyti integracinius procesus. Pvz., diskusija dėl kontraversiškos ES Konstitucijos, kai buvo paneigtos krikščioniškosios Europos šaknys. Kodėl savo esminio paveldo pirmiausia išsižadėjo gilių krikščioniškų tradicijų šalys – Prancūzija, Belgija..?
- Jūsų disertacijos pavadinime įrašytas terminas „metapolitika“ ne vienam skaitytojui gal nėra nė girdėtas. Kaip Jūs suprantate šį terminą?
- Metapolitiką galima suprasti kaip viduramžiais galutinai susiformavusią mąstymo tradiciją, nukreiptą į bendrojo gėrio siekį. Šventasis Sostas per 2000 metų yra vienintelė institucija, nepaliaujamai laikiusis šio principo. Galima sakyti, kad tokia Bažnyčios laikysena esmingai paveikė Europos raidą. Bažnyčia jungė Europos tautas ir prieš šimtmečius, ir pastaraisiais dešimtmečiais, kai ypač Jonas Paulius II itin reikšmingai prisidėjo, kad suartėtų Europos rytai ir vakarai. Ir viso šito sudėtingo proceso metu Šventojo Sosto veikla visų pirma buvo vertybinė.
Deja, Jonui Pauliui II prieš pat mirtį teko patirti skaudų dalyką, kai buvo patvirtinta Europos Konstitucija be jokios nuorodos į krikščionybę. Buvo sąmoningai atsisakyta bene svarbiausios europinio identiteto dalies. Popiežius mirė po pusės metų, bet dar spėjo paskelbti ekleziją Europai, į kurią sudėjo visą savo skausmą dėl Europos užsimiršimo, dėl pačių, jo požiūriu, svarbiausių vertybių išsižadėjimo. Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad nuostabus vieningos taikios Europos projektas negali sėkmingai gyvuoti, jei visi pamiršime idealus. Didžiulis turgus, vardu Europa, siūlo tiek pasirinkimo galimybių, kad lengva tarp jų pasimesti, kai nebelieka vertybinių nuorodų. Lietuvoje taip pat reikia nuolat mąstyti, kas mums svarbiausia šitame turguje. Jeigu to nebus – tapsime perkami ir parduodami.
- O ar tokio supratimo Lietuvoje esama?
- Problema tokia, kad mes lyg ir atpratome kelti tuos didžiuosius klausimus. Štai mes įstojome į ES ir bėgame toliau. Visur dalyvaujame, beprotiškas tempas, milžiniškas informacijos srautas... O kokia prasmė?
- Jūs esate sakęs, kad mums dabar klausimas „kaip“ tapo svarbesnis už „kodėl“. O yra mūsų istorijoje buvę ir kitaip. Kodėl, kuriuo momentu viskas apsivertė?
- Užtat ir pasimetėme, kai svarbiausi tikslai – narystė NATO ir ES – buvo pasiekti? Baigėsi idėjų apyvarta? Nebežinome, ko Europoje siekti?
- Pirmiausia reikia pripažinti, kad nuveikti darbai – didžiuliai. Bet tai – tik pamatai. Iškovojome laisvę, bet ar mokame ja naudotis? Sausio 13-ąją buvo lengva, nes aišku, ko siekiame ir kur mūsų siekio kliūtys. O dabar mes esame 500 milijonų bendrijoje, kurioje persipynė tokia daugybė ekonominių, finansinių, politinių interesų, toli gražu ne visada sutampančių su mūsų interesais. ES savaime nebus mums gera vieta gyventi, jei patys neįdėsime pastangų, kad taip ir būtų. Jei matysime vien medžius, visokias konkrečias ES direktyvas, o nematysime miško – pamatinių vieningosios Europos tikslų – klaidžiosime.
- Pasakius, kad ilgainiui ES virto ekonominiu projektu, reikia pasakyti ir tai, kad ji ima virsti dar ir ideologine konstrukcija.
- Neturėtume tuo stebėtis. Kai ES tapo grynai ekonominiu kūnu, neišvengiamai atsiradusi idėjinė tuštuma turėjo būti kuo nors užpildyta. ES, popiežių žodžiais tariant, tapo kristofobine. Bet tokia pozicija nereiškia naujos kokybės. Greičiau tai – nederlinga žemė, kurioje mėgina įsišaknyti neoliberalizmas. Kitaip ir būti negali, kai religiniai ar tautiniai identitetai, gyvybingasis mūsų civilizacijos substratas, laikomi kliuviniais. Vargu ar teisinga ir vaisinga neigti tai, kas tau davė gyvybę.
- Ypač kai ta gyvybė tokia trapi. Turiu galvoje mažas tautas.
- Didelės tautos gali ilgai gyvuoti vien dėl milžiniškos resursų masės palaikomos inercijos, o mažosios turi nuolat rūpintis savo išlikimu. O be identiteto, tautiškumo puoselėjimo bet kokios pastangos greitai gali baigtis liūdnai.
- Tačiau pastangos išlikti tame tautų turguje nebūtinai vadintinos euroskepticizmo apraiškomis? Gal savo identitetą puoselėti galima ne vien aklai ginantis, bet ir sumaniai jį įvedant į europinę apyvartą?
- Bet reikia tokiai kūrybai pasirengusių žmonių.
- Nemanau, kad Lietuvoje jų nėra. Kitas dalykas, kad bendras dalyvavimo, lenktynių entuziazmas tuos žmones stumia į paraštę. Kai tie žmonės ima klausti „kodėl“, gerai įsivažiavusi „kaip, kaip, kaip“ mašina ima stabčioti. Atsiranda susierzinimas ir atkakliau ieškoma būdų, kaip tą „kodėl“ apeiti. Blogai, kai gatvėje susidaro spūstis, bet ne ką geriau, kai viršijamas greitis ir kyla pavojus eismo dalyviams.
- Žiūrint iš eilinio lietuvio perspektyvos, nėra paprasta susigaudyti, kada tas saugus Europos greitis viršijamas. Gal yra kokių aiškesnių požymių?
- Pasiremsiu savo a.a. tėvelio žodžiais, kad išmintingi žmonės kalba paprastai. Galiu tą mintį pratęsti tokiu būdu, kad geriau suprasti galima ne tik paprastą išmintingą kalbą, bet ir pačiam paprastai galvojant. Kitaip sakant, labai pravartu būtų daugeliui bent šiek tiek atsitokėti nuo nuolatinio bėgimo ir paklausti savęs paprastų dalykų. O dar geriau būtų, jeigu politikai tą patį padarytų.
- Jūs dabar turite puikią progą stebėti Amerikos gyvenimą. Šalies, kuri visada pasižymėjo žinojimu, „kodėl“. Tiesa, atrodo, dabar šitas žinojimas silpsta ir ten.
- Pirmiausia pasakysiu, kad dabar dirbu toje šalyje ir turiu ją gerbti, kokia ji yra. Iš tiesų Amerika ir kūrėsi, ir iki šiol gyvena neprarasdama metaperspektyvos. Amerikiečiai gyvena tvirtai tikėdami, kad jų teisės kyla ne iš jų pačių, o iš Aukščiausiojo. Jos yra duotos žmogui gimstant ir negali būti jokios valdžios atimtos. Valdžia gali būti tik tarpininkas, o ne absoliutus teisės šaltinis. Todėl jie taip tiki savo jėgomis ir todėl yra tokie laisvi. Įdomu tai, kad pasitikėdami savimi jie tuo pat metu giliai suvokia religijos svarbą. Religingumas jiems – ne kliūtis, kaip dažnai įsivaizduojama Europoje, o atspirtis. Būtent iš tokios dermės kyla amerikiečių ryžtas ginti vertybes, ateiti į pagalbą ten, kur joms gresia pavojus.
- Bet kodėl Europą taip dažnai tvirta JAV laikysena erzina? Kodėl europiečiai linkę pašiepti amerikiečius? Dėl nevalingo noro maskuoti savo pačių pasimetimą?
- Kai valstybėje žinomi atsakymai į klausimą „kodėl“, lengva rasti ir atsakymą į „kaip“. Tiesiog yra aiškus matymas. Kai neturi jokios vizijos, tai net patys galingiausi sprendimų instrumentai nesuveikia tinkamiausiu būdu. Esu įsitikinęs, kad ir susierzinimo, ir pašaipų būtų mažiau, jeigu mes juos geriau pažintume. Lietuva iš to taip pat nemažai laimėtų. Tuo labiau, kad lietuviai, Lietuva Amerikoje daug geriau žinomi ir suprantami nei Europoje. Ten į mus žiūrima tikrai pozityviai. Net litvakai, absoliuti jų dauguma mus palaiko. Lietuvoje reikalai sudėtingesni. Ir ne pats menkiausias vaidmuo čia tenka trečiųjų valstybių pastangoms mūsų suartėjimą stabdyti, galimybes mokytis iš toliau pažengusių menkinti. Net trumpam grįžęs iš JAV negaliu to nepastebėti.
- Nesudėtinga kaišioti pagalius į ratus, jei vežimas rieda sunkiai, vis trūkčiodamas. Esame lengvai pažeidžiami...
- ...nes bijome pasinaudoti savo per amžius kaupta išmintimi. Jonas Paulius II prieš pat mirtį ragino: „Nebijokite!“ Galiu tik pridurti: nebijokime mąstyti. Ir nesigėdykime savo namų. Geriau nuolat rūpinkimės jų pamatais – švietimu, kultūra, mokslu. Mes dar daug ką turime nuveikti, kad tie mūsų namai būtų kuo jaukesni visiems.