Ketvirtis amžiaus atnaujintos veiklos
Lietuvos heraldikos komisija, atnaujinusi darbą 1987 m., pirmiausia sukūrė istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų kūrimo koncepciją. Iš pradžių buvo atkurti 77 istoriniai herbai, taip pat sukurti savivaldybių centrų, kurie neturėjo istorinių, herbai.
„Pirmą komisijos veiklos dešimtmetį net negalvojome, kad ir seniūnijoms kursime heraldiką. Juk vien Vilniaus mieste yra 21 seniūnija, Kauno mieste yra 11 seniūnijų, Klaipėdoje ir Šiauliuose – po dvi. Negi visoms joms reikia atskirų heraldikos ženklų?“, - pastebėjo Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas Edmundas Rimša.
Per pirmąjį atkurtos valstybės dešimtmetį, 1991-2001 metais, buvo sukurti ar atkurti 145 herbai: valstybės, savivaldybės, miestų. 2001-2011 patvirtintas 181 herbas, iš jų 170 – seniūnijų centrų. Herbai kuriami ne seniūnijoms, o jų centrams, nes seniūnijų ribos, o kartais ir pavadinimai, kinta.
Patvirtinta net didesnių kaimų, kuriuose yra labai stiprios bendruomenės – pavyzdžiui, Alvito (Vilkaviškio r.), Jūrės (Kazlų Rūdos sav.), Kirkilų (Biržų r.), Leckavos (Mažeikių r.), Sartininkų (Tauragės r.) heraldika.
Pasak istoriko E. Rimšos, pirmaisiais veiklos metais Lietuvos heraldikos komisija sukurdavo į metus apie 12 herbų, vėliau jau po 20-24. Stiprų smūgį šalies heraldikos kūrimui sudavė krizė. Pavyzdžiui, 2008 m., prasidedant krizei, buvo sukurti 22, mat viskas jau buvo parengta iš anksto, o 2010 – tik 5 herbai. 2011- aisiais jau vėl sukurta 19 herbų, tiek pat ir 2012 m. Iš viso nuo Lietuvos heraldikos komisijos veiklos pradžios yra atkurta ir sukurta per 350 herbų: valstybės, apskričių, savivaldybių, miestų ir miestelių, seniūnijų centrų herbai ir net minėtų kaimų.
Kas lemia seniūnijų entuziazmą?
Pasak Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko, viskas priklauso nuo vietinės valdžios ir gyventojų norų ir entuziazmo. Pavyzdžiui, Akmenės, Elektrėnų, Panevėžio, Prienų, Skuodo, Šiaulių, Šilutės, Trakų, Utenos rajonų ar savivaldybių seniūnijos turi visus joms reikalingus herbus, o štai, tarkim, šešias Kupiškio rajono savivaldybes reprezentuoja vienintelis Kupiškio herbas, Širvintų rajone yra 8 seniūnijos, herbus turi tik Kernavė ir Širvintos.
„Jei darytume spaudimą iš viršaus, kad reikia heraldikos, naudos nebūtų. Reikia, kad toks sumanymas ir ryžtas subręstų vietoje. Ten, kur kultūrinė veikla yra gyvesnė, vyksta daugiau įvairių renginių, atsiranda entuziastų ir reikalai pajuda“, - sakė istorikas E.Rimša.
Ir pateikė pavyzdžių. Tarkime, Utenoje dailininkė Vida Navikienė per metus sukūrė herbus beveik visoms savivaldybės seniūnijoms. Ypač daug Šiaulių rajono heraldikai padarė paminklosaugininkė Sigita Tauterienė. Mažeikių rajone trūksta tik kelių seniūnijų heraldikos. Tai vieno į rajono savivaldybę įeinančio kraštotyros entuziasto Povilo Šverebo iniciatyva. Tiesa, savivaldybėms dar reikia numatyti tam tikrą pinigų sumą herbui parengti, pasiūti vėliavai, jai pašventinti.
Galima pastebėti, kada seniūnijų atstovų norą turėti savo heraldiką skatina įvairios šventės, miestelių jubiliejai, kraštiečių susibūrimai, kai galima ir labai tinka naudoti savo heraldiką. Neretai būtent tokioms ryškioms šventėms ji ir sukuriama.
O sukurti vietovės heraldiką, pasak istoriko E. Rimšos, vieniems, kur gerai pasiruošta, pakanka 2-3 Lietuvos heraldikos komisijos posėdžių ( pirmąkart paprastai aptariamos herbo idėjos, antrąkart aptariami dailininko sukurti eskizai, trečiąkart jie suderinami), kitiems prireikia daugiau laiko, kartais net kelerių metų. Jei interesantai turi vietinį dailininką, bet darbas po kelių susitikimų ar net metų nejuda į priekį, tenka siūlyti labiau patyrusį šio darbo specialistą.
Herbų kūrimo istorijos
Prašydami sukurti seniūnijos centro heraldiką į Lietuvos heraldikos komisiją paprastai kreipiasi seniūnai su vietos bendruomenės aktyvistais, kurie pateikia ir tam tikrų heraldikos idėjų. Anksčiau neretai į Heraldikos komisijos posėdžius atvažiuodavo ir po dešimt žmonių: seniūnas, istorijos ar kitos specialybės mokytojas, bendruomenės, kelių partijų atstovai ir kunigas, kurie atsiveždavo nemažai herbo idėjų, pateikdavo piešinių.
„Jei vietoje kyla idėjų, ji visiems tinka – tai labai svarbu ir puiku. Tačiau labai sunku sukurti herbą, jei būna keli vietiniai herbo kūrimo entuziastai, o jų sumanymai yra labai toli nuo europinės heraldikos tradicijų. Neretai seniūnijos atstovai pageidauja į heraldiką sudėti ir Vytauto kepurę, knygnešių žymes, išsiskiriančius gamtos objektus, bažnyčios šventuosius, toje vietovėje ir visoje šalyje labai paplitusius paukščius ir taip toliau“,– pasakojo istorikas.
Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dar pastebėjo, kad anksčiau heraldikos užsakovai turėdavo daugiau herbų idėjų, geriau žinodavo, būtent kokio herbo nori. Dabar kartais Heraldikos komisijos atstovai posėdžiuose išgirsta ir žodžius: „Ką sukursite, tas ir bus gerai“.
Žvilgsnis į heraldiką
Pasak E. Rimšos, geriausi herbai yra tie, kuriuose vaizduojama viena ar kelios vienos rūšies figūros. Šiuo atveju galima pasakyti, kad genialu yra tai, kas paprasta. Kai herbe norima pavaizduoti šventuosius, bažnyčias ir kitus sakralinės bei pasaulietinės architektūros objektus, kilmingųjų ir kitą heraldiką, labai paplitusius paukščius, tuomet stengiamasi skydą dalyti į laukus ir kiekviename dėti po figūrą. Tačiau kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar siūlomi dalykai yra tokie reikšmingi, turi išliekamąją reikšmę, kad juos verta dėti į herbą.
Kartais pravartu pagalvoti, kaip tas siūlomas herbas atrodys po 100 metų. Lietuvoje yra šimtai sakralinės architektūros statinių. Nedidelio ir vėlai atsiradusio miestelio gyventojams kartais neišvaizdi bažnyčia yra vienintelis dėmesio vertas objektas. Tuo tarpu heraldikos požiūriu sakralinė architektūra į vietovės herbą gali pretenduoti tik tada, kai ji turi aiškią istorinę ir architektūrinę vertę, yra neginčijamu urbanistikos paminklu. Žinome, ne visada pavyksta suderinti heraldiką su vietos norais.
Šiuolaikiniai Lietuvos miestų herbai, kaip pastebi Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas, daugiausia pasipildė animalistiniais ir augmeniniais motyvais. Vieni reprezentuoja puikią vietovės gamtą, kiti jos turtus arba į Raudonąją knygą įrašytus nykstančius gyvūnus. Tarp pušynų įsikūrusią Kačerginę reprezentuoja pušies konkorėžiai, Varėną – bitė, Visaginą - sidabrinė gervė, Lentvarį - trys auksiniai klevo lapai, simbolizuojantys gražias apylinkes ir grafų Tiškevičių parke augusius klevus, Onuškį - iškilni sidabražolė. Atkuriant istorinius ir kuriant naujus Lietuvos miestų ir miestelį herbus vengiama pompastikos, išorinio puošnumo, pagrindinis dėmesys skiriamas profesionaliam herbo figūros vaizdavimui.
Kada visos šalies seniūnijos turės herbus?
Pasak Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko E. Rimšos, dar 163 šalies seniūnijos neturi savo heraldikos. Tad jeigu seniūnijų simbolika bus kuriama tokiu pat tempu, kaip pastaraisiais metais, po 5-8 metų ją turėtų turėti visos šalies seniūnijos.
Ar tikėtina, kad visos šešios Kupiškio rajono seniūnijos per penkerius-aštuonerius metus patvirtins savo heraldiką? Ar tikrai po tiek metų savo heraldiką turės visos kaimiškų vietovių šalies seniūnijos? Belieka to tikėtis. Mat pagal įstatymus seniūnijoms nėra privaloma turėti savo heraldiką, tai – patriotizmo, meilės savo kraštui išraiška. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybės herbu tapo jos centro herbas. Taip rajonų ar savivaldybių centrų herbai reprezentuoja ir jų teritorijoje esančias seniūnijas, jei šios neturi savo herbų. Žodžiu, jei seniūnija neturi savo herbo ar vėliavos, prireikus gali naudoti savo rajono ar savivaldybės heraldikos ženklus.