Puikiai suplanuota ir atlikta 5 dienų karinė operacija prieš prancūzų 250 karių įgulą Klaipėdoje, savotiška lietuviškoji „Audra dykumoje”, tarpukariu diplomatiškai vadinta „vietinių Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvininkų sukilimu”, šiek tiek numalšino visuomenės sielvartą dėl Vilniaus netekties ir apiplovė gėdos dėmę nuo Lietuvos valdžios, prieš trejus metus, 1920-aisiais, paklususios tuometiniams naujosios pasaulio tvarkos kūrėjams ir sustabdžiusios mūsų karius prie lenkų maištininkų užgrobtos senosios Lietuvos sostinės Vilniaus vartų.

Pasak istoriko Vyganto Vareikio, Klaipėdos sukilimas buvo 1918-1920 metų nepriklausomybės kovose gimusios naujosios, jaunosios Lietuvos žygis, nes viduramžių didžiuosius kunigaikščius labiau domino ne siauras Baltijos pajūris, o Rusijos platybės.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas profesorius Vygantas Vareikis atsako į „Ūkininko patarėjo” korespondento Arnoldo Aleksandravičiaus klausimus, ar 1923 m. sausį Lietuva taip stipriai įkėlė koją į Klaipėdos kraštą, kad jokios vėlesnės Europos, pasaulio dalybos jau nebegalėjo atplėšti šio lietuviško kūno ir kraujo nuo istorinės tėvynės.

- Praėjus 90 metų, kai Mažosios Lietuvos šiaurė tapo Lietuvos Respublikos dalimi, ne tik mūsų istorikai - netgi parlamento nariai nesutaria, kas iš tiesų vyko 1923 m. sausio 10-15 dienomis: Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimas, krašto atgavimas, prijungimas ar gerai suplanuota, neblogai atlikta, nelabai nuostolinga Lietuvos žvalgybos, šaulių, ginkluotųjų pajėgų karinė operacija, kurią po 16 metų pamėgdžiojo net ir nacionalsocialistinė Vokietija, kai užpuolė Lenkiją?

- Romantinės istoriografijos šalininkams viskas aišku – sukilimas ir niekas kitas! Taškas. Jeigu domina mano nuomonė – pasakyčiau, kad tai buvo puikus Lietuvos karių, pareigūnų, diplomatų proveržis į Klaipėdos kraštą, prisidėjus negausiam vietinių politikų ir paprastų gyventojų būriui.

- Ar tiesa, kad Klaipėdos sukilimas buvo finansuojamas iš JAV lietuvių asmeninių lėšų, išeiviai ryžtingiau už pačius Lietuvos Respublikos piliečius veržėsi jėga atsiimti uostamiestį ir pajūrį? Juk būsimasis Atlanto nugalėtojas, jaunas čikagietis Steponas Darius netgi tapo vienu iš sukilimo vadų.

- Bandant geriau įsivaizduoti Klaipėdos atgavimo operaciją, reikėtų pajusti to laikotarpio žmonių, lietuvių ir lietuvininkų, nuotaikas. 1923 m. lietuviško patriotizmo įkarštį galėčiau palyginti su 1990-1991 metų didžiaisiais mitingais, sausio 13-osios laužais. Ir 1923-iaisiais, ir 1991-aisiais žmonės dėl Lietuvos buvo pasiryžę viskam. Deja, visokie „socialiniai tinklai”, „Facebook‘ai”, lėkštos TV laidos tą pasiaukojimą šiandien beveik ištrynė iš visuomenės sąmonės. Iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdą kautis ėjo jauni vaikinai, gimnazistai. Niekas jų varu nevarė. Lietuvos šaulių sąjungos vadai paklausė Panevėžio, kitų rinktinių savanorių: „Ar sutinkate vaduoti Mažąją Lietuvą? Jeigu atsisakysite, suprasime, nebausime”. Nė šešiolikos metų neturėjęs sukilėlis, Kauno gimnazistas, jaunasis šaulys Algirdas Jasaitis ir žuvo pirmąkart pamatytoje Klaipėdoje...

S. Darius nebuvo sukilimo vadas, bet veiklus dalyvis. Pasakyčiau, tobulas lietuvis – patriotas, lakūnas, karys, sportininkas, treneris. Ne tik krepšinio, bet ir bokso. 1922 m. gruodžio pabaigoje, Klaipėdos sukilimo išvakarėse, Kaune vyksta S. Dariaus pastangomis surengtos bokso varžybos. Didžiulė asmenybė!

Bet, atvirai kalbant, apie kitų JAV lietuvių paramą sukilimui nedaug liudijimų išliko. Be abejo, išeiviai už Atlanto surinko lėšų žygiui į Klaipėdą. Tačiau visos sukilimo gijos buvo tuomečio Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko rankose. Jį galima pavadinti sukilimo „tėvu“. Tai buvo pavyzdinis patriotas. Tokių ministrų dabar nė su žiburiu nerasi. 1923 m. Klaipėdos vaduotojų karta vėliau žuvo per 1941 m. birželio antisovietinį sukilimą, po karo krito miškuose arba emigravo į Vakarus.

- Kodėl tarpukariu Lietuvos valdžia vengė prisipažinti, kad pati suorganizavo sukilimą, civiliškai perrengusi kareivius, o sukilėlių štabą sudarė vien Lietuvos Respublikos šauliai ir žvalgybininkai kartu su politiniu patarėju, buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Purickiu (slapyvardžiu Pėteraitis)?

- To nebuvo galima daryti, nes grėsė daugybė tarptautinių komplikacijų. Galingoji Vokietija tik ir laukė progos Klaipėdą atsiimti. Taip ir padarė 1939-aisiais. Sukilimas prieštaravo Antantės (Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ), Ambasadorių konferencijos (Versalio taikos sutarties priežiūros organizacijos 1919-1931 metais – red.past.) sprendimams. Klaipėda turėjo tapti „freistaat“ („laisvuoju kraštu“), kurį didžiosios valstybės, laimėjusios Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat ir Lenkija, būtų pasidalijusios įtakos sritimis. O lietuviai štai pasičiumpa ginklus ir sugadina aiškų projektą... Suprantama, kad Lietuvos valdžia negalėjo viešai girtis, nors visiems Senajame žemyne buvo aišku, kur Klaipėdos operacija sugalvota. Europos galingieji mąstė maždaug šitaip: Lietuva prarado (kaip tada atrodė, visiems laikams) Vilnių, tai tegul Klaipėda bus savotiška paguoda. Premjeras E. Galvanauskas primygtinai nurodė į Klaipėdą nusiųstai Ypatingajai rinktinei: nesirodykite prancūzams, jeigu vis dėlto tektų susidurti akis į akį, įtikinkite, kad esate nelegaliai, jūsų vadams nežinant sieną perėję šauliai, o sukilo tik vietiniai gyventojai „šišioniškiai“, nors tikrųjų klaipėdiečių įnašas į sukilimo sėkmę - gal tik kokie 5 proc., visi 12 žuvusiųjų – iš Didžiosios Lietuvos.

Tačiau neteisinga, nesąžininga sakyti, kad lietuvininkai buvo visiškai abejingi sukilimui ar nepatenkinti juo. Prisiminkime sukilimo laikų Klaipėdos krašto direktorijos vadovą Erdmoną Simonaitį, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius Joną Vanagaitį, Martyną Jankų. Jie nė akimirkos neabejojo, kad Mažosios Lietuvos vieta – istorinėje tėvynėje. Dėl to šie vyrai užsitraukė ne tik vokiečių pyktį. Net ir daugelis Klaipėdos lietuvininkų buvo patenkinti vokiška, prūsiška tvarka ir nenorėjo jokių kaunietiškų permainų.

- Kodėl 1920 m. Tautų sąjunga neleido lietuvių kariuomenei sėkmingai baigti žygio į Vilnių, o 1923-iaisiais elgėsi atlaidžiau – primygtinai nebereikalavo, kad Lietuva pasitrauktų iš Klaipėdos?

- Ir Vilnijos, ir Klaipėdos krašto klausimai Tautų sąjungai buvo šalutiniai, nereikšmingi – greitai išspręskime, pasistenkime, kad kuo mažiau liktų nuskriaustų arba nuoskaudos nebūtų labai karčios, ir skubiai imkimės svarbiųjų didžiosios europinės, pasaulinės politikos temų.

- Vakarai bijojo, kad dėl mažo žemės lopinėlio po ilgo, sekinančio Pirmojo pasaulinio karo Rytų Europa vėl nevirstų kruvina mėsmale, į kurią būtų įtraukta daug valstybių?

- Ką tik buvo pasibaigęs pats kruviniausias (iki tol) žmonijos istorijoje karas, ir vėl?! Galbūt bręsta nauja Vokietijos ir Prancūzijos priešprieša, kaista vokiečių ir lenkų santykiai. Štai dėl ko Tautų sąjunga būgštavo. Ne dėl Klaipėdos krašto. Naujas pasaulinis karas kilo vos po šešiolikos metų.

- Dar viena iki šiol gana gaji Klaipėdos krašto atgavimo versija – lietuvių kariai-sukilėliai ir mūsų politikai buvo tokie drąsūs, nes jautė Maskvos paramą. Koks Kremliaus vaidmuo per Klaipėdos sukilimą? Ar Rusija, kaip ir dabar, norėjo senąsias demokratines Vakarų valstybes supriešinti su naujomis, iš carinės imperijos išsivadavusiomis šalimis?

- Baikit su ta Maskvos parama! Bet, atrodo, E. Galvanauskas, iš anksto žinojo, kad Maskva ir Berlynas dėl savų geopolitinių sumetimų žygio į Klaipėdą „nepasmerks”. Žinote, kas tada buvo sovietų ir vokiečių pagrindinis priešas? Lenkija. O SSRS ir Vokietija dėjosi Lietuvos sąjungininkėmis, gynėjomis, kad galėtų kurstyti lenkų ir lietuvių nesantaiką. Ir šiandien Rusijai labai rūpi suardyti strateginius, ilgalaikius Lietuvos santykius su Lenkija.Tada, prieš 90 metų, Sovietų Sąjunga sutraukė kariuomenę prie Lenkijos sienos. Karas tarp šių dviejų valstybių buvo ne taip seniai pasibaigęs, 1921 m. pasirašius Rygos taikos sutartį. Žinoma, greičiausiai tai buvo tik propagandinis jėgos demonstravimas. Lenkai patys iki kaklo buvo paskendę įvairiausiuose teritoriniuose galvosūkiuose, kad dar lįstų į tą Klaipėdą – Silezijoje, Varmijoje, Mozūrijoje nesiliovė trintis su vokiečiais, Gdanskas (Dancigas), tiesa, jau buvo tapęs laisvuoju miestu, kuriame lenkų mažuma turėjo teisę mokytis, skaityti knygas bibliotekose gimtąja kalba. Ir su kitais kaimynais Lenkijos santykiai buvo toli gražu neidealūs. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija dar buvo nesusitupėjusi, nesutvarkyta.

Sovietų Lietuvos istorikai (vadovėlių autorius Juozas Žiugžda ir kiti) tikrai neabejojo ir atvirai rašė, kad Maskva rėmė Lietuvos kovą dėl Klaipėdos. Ir galbūt vienintelį kartą per savo gyvenimą sovietų profesoriai nemelavo...

- 1410 metais net ir po pergalingo Žalgirio mūšio Vytautas Didysis galutinio, labiausiai trokštamo tikslo nepasiekė – Baltijos pajūris liko Vokiečių ordinui. Gal 1923 m. sukilėliai įvykdė didžiojo kunigaikščio Vytauto politinį testamentą?

- Tai yra ideologija. Nesu labai didelis viduramžių istorijos žinovas, bet netikiu, kad XV a. pradžioje Vytautas Didysis galvojo apie Baltijos jūrą. Jam tada labiau rūpėjo Rytai, Rusijos juodžemiai, kur grūdų derliai pasakiški, o verslams, prekybai erdvė didžiulė. Senieji lietuviai nė iš tolo nebuvo jūrinė tauta. Jiems ne kažkokia Klaipėda rūpėjo, bet Smolenskas, Mogiliovas. Mes ne vikingai. Jūros plėšikai buvo mūsų giminaičiai kuršiai.

Tiesa, 1422 m. Melno taikos sutartyje su Livonijos ordinu minima, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė norėtų atgauti Klaipėdą. Net Klaipėdos vietovardis (lotyniškai Caloypede) pirmą kartą sušmėžavo Vytauto laiške, rašytame 1411 m. Torūnėje susitaikius su kryžiuočiais. Didysis kunigaikštis pabrėžė, kad Memelio pilis, kitaip Caloypedė, „su visu turtu yra pastatyta tikroje žemaičių žemėje”. Tai iš tiesų ne išgalvotas, bet senas baltiškos kilmės tikrinis daiktavardis.

- Kokia istorinė Klaipėdos krašto atgavimo prieš 90 metų reikšmė? Ar iš tiesų tada Didžioji Lietuva taip stipriai ten įkėlė koją, kad net per baisiausias pasaulio dalybas 1939-1945 metais jau niekas, jokie okupantai nebegalėjo negrąžinamai atimti tų lietuviškų žemių?

- Klaipėdos likimas, žinoma, gerokai sudėtingesnis, painesnis. Bet, šiaip ar taip, jeigu ne 1923 m. sukilimas, Lietuva šiandien atrodytų kitaip, o Klaipėda gal būtų Rusijos Federacijos dalis. Istorija susiklostė taip (ją kūrė ir 1923-iųjų sukilėliai), kad šiandien Klaipėda priklauso mums. Aišku, šis kraštas dabar kitoks, smarkiai pasikeitęs. Kaip ir visas pasaulis...