Pasninkavimas ir kitoks savęs apribojimas ne tik Bažnyčios nustatytu, bet ir savo pasirinktu laiku yra žinomas nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai, kinai ir kitos tautos žinojo ir praktikavo pasninką.
Senovės graikai tikėjo, kad pasninkas sustiprina ir moko kantrybės bei ištvermingumo, ir pasninkaudavo prieš karo žygius. Žydai laikydavosi pasninko sielvarto ir gedulo metu, taip pat kai jiems grėsdavo pavojus. Jie taip pat buvo įpratę vieną dieną pasninkauti norėdami išpirkti kaltes ir kai manydavo, kad Dievas ant jų pyksta.
Gal laikas keistis?
Prieš kelerius metus bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, jog dauguma (64 proc.) žmonių Lietuvoje pasninkavimą suvokia gana siaurai – tik kaip mėsos atsisakymą, nors dalis respondentų svarstė, kad pasninkas apima ir triukšmingų vakarėlių vengimą (35,9 proc.) bei susilaikymą ne tik nuo mėsos, bet ir nuo pieno produktų (23,6 proc.). Tačiau tik 13,6 proc. apklaustųjų į klausimą, ar pasninkauja, atsakė teigiamai.
Tiesa, pastaraisiais metais gimė nemažai kilnesnių įpročių, aktyvėja labdara, savanorystė, siekiama maitintis ir gyventi sveikiau bei švariau, tad galbūt labiau įsišaknys ir advento bei pasninkavimo tradicijos.
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas kunigas Darius Trijonis teigė, kad Lietuvos vyskupų 2006 metais išleistoje Instrukcijoje dėl atgailos ir pasninko dienų minima, jog atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas.
Neretai žmonės žodį „pasninkas“ suvokia tik kaip susilaikymą nuo mėsiškų valgių. Tačiau pasninko įstatymo esmė – per dieną pavalgyti sočiai tik vieną kartą. Šis įstatymas įpareigoja taip elgtis Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį. Pasninko įstatymo turi laikytis tikintieji nuo 18 iki 60 metų.
Beje, Instrukcijoje konkrečiai minima, ką galima valgyti pasninko metu. Tai duona, makaronai, kruopos, bulvės, ankštiniai (pupos, žirniai, sojos), daržovės, vaisiai, uogos, grybai, valgomieji laukiniai augalai, riešutai, medus, tam tikromis dienomis – augalinis aliejus, žuvys. Draudžiama valgyti mėsą, gyvulinės kilmės riebalus, pieną ir pieno produktus, kiaušinius, konditerinius gaminius su kiaušiniais, sviestu, pienu.
O mėsos abstinencijos įstatymas įpareigoja tikinčiuosius jau nuo 14 metų susilaikyti nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmių diena), Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir – pagal seną Lietuvos tradiciją – Kūčių dieną.
Taigi tikruoju atgailos laiku paprastai laikoma gavėnia ir visi metų penktadieniai. O štai adventas „talpina“ savyje daugiau laukimo pobūdį, jo metu mes taip pat esame kviečiami daryti gerus darbus, siekti dvasios tobulumo įvairiomis tikėjimo praktikomis, tarp jų – ir juslinių galių suvaldymu...
Nors visas advento laikas nepaminėtas atgailos dienų sąraše – tik jo penktadieniai, – tas metas tampa galimybe sustoti ir iš naujo pažvelgti į tai, kas vertingiausia ir svarbiausia gyvenime. Lotyniškas žodis adventus reiškia „atėjimas“, kuris yra vilties ir kantrumo ženklas. Teologijos terminologijoje yra itališkas terminas gia e non ancora – „jau, bet kol kas dar ne“. Šis terminas apibrėžia tą viltingą laukimą, gebėjimą ištverti bet kokį nepriteklių dėl tos pilnatvės, kuri netrukus pasirodys.
Dvasios revizija
Kunigas D. Trijonis pasakojo, kad egzistuoja sena tiesa, jog, norėdami ką nors pasiekti, mes turime kažko atsisakyti. Dažnai žmogus norėtų viską turėti ir nieko neprarasti. Deja, esame ribotos būtybės, ir tas ribotumas tiesiog verčia mus pačius atlikti savo dvasios reviziją, ar nėra tokių dalykų, kurie mus nukreipia nuo didingesnių, kilnesnių, svarbesnių dalykų.
Ne viską galime sutalpinti, tad reikia į savo vidaus lobyną dėti tik tai, kas vertingiausia. Kaip sakoma, nereikia skaityti gerų knygų, reikia skaityti tik pačias geriausias. Panašiai galime šią mintį pritaikyti ir dvasiniame gyvenime, nes esame apriboti laiko ir gebėjimo viską priimti.
Tad ir pasninko mintis – kiek mes sugebame laisvanoriškai apriboti save, suprasdami laikinumą viso to, ką turime čia ir dabar. Dėl amžinybės. Dėl savęs tobulėjimo. Dėl gebėjimo suprasti tą, kuris neturi...
Gebėjimas šiuo metu pasakyti sau „man užteks“ jau yra savęs ugdomasis veiksnys. Galų gale tikintis žmogus – tai eschatologinis žmogus, tas, kuris suvokia šio pasaulio trapumą ir dėl amžinybės gali jį paaukoti. Pasninkas – viena iš konkrečių praktikų įsitikinti, ar aš galiu, ar turiu valios?
Paklaustas apie tai, kaip prasmingai praleisti adventą, kunigas D. Trijonis atsakė, kad kiekvienas turime atrasti savitą kasdienybės įprasminimą. Yra tik bendri principai: atsisakyti to, kas trukdo patirti glaudų ryšį su Dievu, su artimu ir su pačiu savimi. Taip pasireiškia trys Didžiojo įsakymo dimensijos: Dievas, artimas ir pats žmogus – matas, kaip mylėti artimą.
Kaip pavyzdys galėtų pasitarnauti šie klausimai: kiek dėmesio ir laiko skiriu maldai? Kaip bendrauju su kitais žmonėmis – bendradarbiais, šeima, artimaisiais? Ar myliu save, skirdamas pakankamai laiko ir galimybių savišvietai, laisvalaikiui