Viešieji tualetai – tikra prabanga?
Vilniuje ne tik trūksta viešųjų tualetų – ir į esamus sunku patekti. Vienus sudėtinga rasti, kiti neveikia, treti – nerenovuoti, netvarkingi, nepritaikyti neįgaliesiems, senjorams, mamoms su mažais vaikais. Tai daugeliui sukelia nepatogumų, kenkia miesto įvaizdžiui. Siekdama atkeipti dėmesį į šias problemas, lapkričio 19-ąją, Tarptautinę tualetų dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga kartu su partneriais organizavo socialinę akciją „Viešieji tualetai Vilniuje – prabanga ar būtinybė?“.
„Nors daugelis gerai žino viešųjų tualetų problemas, vengia apie jas kalbėti. Akcijos metu kvietėme vilniečius drąsiai ir aiškiai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu, – taip redakcijai komentavo savo sumanymą Ginta Žemaitaitytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė. – Renginio dalyvių nuomones ir pasiūlymus, kiek, kur ir kokių tualetų reikėtų, perduosime Vilniaus miesto savivaldybei.“
Pasak G. Žemaitaitytės, svarbu ne tik renovuoti senus bei įrengti daugiau naujų viešųjų tualetų, bet ir užtikrinti jų prieinamumą kiekvienam – ne tik sveikiems, bet ir turintiems judėjimo sunkumų, pagyvenusiems žmonėms, mamoms su mažais vaikais.
Šiuo metu sostinėje yra 48 viešieji tualetai, 25 iš jų – autobusų apsisukimo žieduose. Tik trys modernūs tualetai – per pastaruosius porą nepriklausomybės dešimtmečių – įrengti visuomeninio transporto stotelių paviljonuose: Maironio g. stotelėje „Dailės akademija“, Kalvarijų g. stotelėse „Žaliasis tiltas“ ir „Broniaus Laurinavičiaus skveras“. Vos trys viešieji tualetai pritaikyti žmonėms, turintiems judėjimo negalią, – Sereikiškių parke, Lukiškių aikštėje ir Konstitucijos prospekto požeminėje perėjoje prie prekybos centro „Europa“, tačiau į pastarąjį neįgalieji negali patekti dėl nuolat neveikiančio lifto.
„Viešųjų tualetų labiausiai trūksta Vilniaus centre – Didžiojoje, Pilies, Vokiečių ir aplinkinėse gatvėse. Taip pat reikia daugiau ir geriau matomų informacinių lentelių, kur juos rasti“, – dėstė pašnekovė.
Viešųjų tualetų grimasos Stoties rajone
G. Žemaitaitytė nepaminėjo dar vieno – Stoties – rajono. Jame yra viena šalia kitos įsikūrusios Geležinkelio ir Autobusų stotys. Ir bene didžiausia šio Vilniaus rajono problema (be nusikalstamumo, narkomanijos bei dieną naktį besišlaistančių girtuoklių) – tualetai. Tiksliau – jų trūkumas. Miesto savivaldybei priklausantis tualetas (pastatytas dar „gūdžiais“ sovietų laikais ir visada anksčiau veikęs), esantis skverelyje priešais Geležinkelio stotį, deja, jau senokai uždarytas. Matyt, Vilniaus miesto savivaldybės administracija toliaregiškai nusprendė: teritorijoje, kur vos ne ant kiekvieno kampo prekiaujama alkoholiu (beje, tiems prekybos „taškams“ ta pati savivaldybė ir išdavė atitinkamas licencijas), viešojo tualeto (ar net tualetų) nereikia. Nors Geležinkelio stoties administracija sulaukia verslininkų pasiūlymų už simbolinę kainą išnuomoti tą „užmirštą“ tualetą ir jį „prikelti iš numirusiųjų“. Deja, nuomoti neleidžiama.
Tad Geležinkelio stotyje veikia vienas vienintelis nemokamas tualetas (Autobusų stotyje toks jau seniai paverstas mokamu). Beje, beveik visą parą – tik naktį uždaromas 3 valandoms (valomas ir dezinfekuojamas). Tiesa, Geležinkelio stotyje pagaliau įrenginėjamas ir antrasis tualetas – mokamas. Dera pasakyti ir tai, kad kol kas tradiciškai nemokamas viešasis tualetas čia pamėgtas narkomanų, girtuoklių, prostitučių ir panašios publikos. Nepadeda nė įrengtos vaizdo kameros. Neretai čia prausiasi ar net miega subjektai, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Visiems čia priverstiems užeiti asmenims – mūsų šalies piliečiams bei užsieniečiams – tai palieka ilgam neišdildomą įspūdį. Nors visuose turizmo žinynuose nuolat kalama: traukinių ar autobusų stotys, oro uostai ar prieplaukos – tai kiekvienos šalies „rūbinė“ (perfrazuojant A. Čechovą).
Menki pokyčiai nuo pat sovietmečio
Visi vyresnės kartos žmonės iš daugybės anekdotiškų pasakojimų pamena, į kokias situacijas patekdavo tie „išlepę“ užsieniečiai, pravėrę sovietinio viešojo tualeto duris... Kažkodėl tuometei valdžiai šios „įstaigos“ buvo tarsi nereikalingas priedas prie komunizmo statybos. Ir štai praėjo jau 22 metai, kai Lietuvoje komunizmas „nebestatomas“. Ir ką gi: gal jau pagaliau mūsų miestai gali pasigirti šiuolaikiniais viešaisiais tualetais, į kuriuos kelią negėda parodyti ir užsieniečiams? Deja. Tokių pavyzdinių – vienetai, o garsusis Kauno „auksiniu“ pramintas viešasis tualetas (konteinerio tipo statinys mums, mokesčių mokėtojams, kainavo net pusę milijono litų) labiau tiktų būti rodomas kaip klasikinis pinigų „plovimo“ pavyzdys.
O gal šiuolaikinių tualetų jau pakankamai yra vis dar pagrindiniu šalies kurortu save laikančioje Palangoje? Nusivilsite. Prie pėsčiųjų tilto į jūrą tebestovi sovietinis statinys, į kurį įėjimas – tai mokamas, tai ne. Mat jūros vandeniui aplink tiltą labai jau keičiant savo cheminę sudėtį vietos valdžia kartais tą mokestį panaikina, tačiau vėliau vėl įveda... Jūs būsite „sužavėti“ ir N. Chruščiovo laikus menančiu viešuoju tualetu Palangos autobusų stotyje, o dar labiau – mokesčiu už jį. Ten nuo jūsų nulups 2 litus ir pasiūlys 10 cm paties pigiausio tualetinio popieriaus... Ir tokių pavyzdžių – daugybė. Savivaldybių tarybos bei administracijos, atrodo, nemato šios miestelėnų ir atvykėlių problemos.
Juk jau bent pusė Lietuvos gyventojų atrado Europą. Ir, aišku, jos viešuosius tualetus. Įėjimas į juos ganėtinai dažnai yra nemokamas. Ten visada švaru, netrūksta nei skystojo muilo, nei popierinių rankšluosčių, o rankų džiovintuvai visada tvarkingai veikia. Nejau mūsų savivaldybėms taip sunku pakankamai šiuolaikinių tualetų pastatyti mūsų miestuose ir kurortuose? O gal mes tuo ir norime garsėti Europoje?..
Visa tiesa apie tualetus
* Civilizuotų tualetų šiandien dar neturi 40 proc. pasaulio gyventojų. Net dabar, XXI amžiuje, kas ketvirtas Lietuvos gyventojas vis dar naudojasi lauko tualetais. O vidutinis statistinis planetos gyventojas per savo gyvenimą tualete būna vienerius metus, 4 mėnesius ir 5 dienas.
* Idėja nuplukdyti nešvarumus vandeniu buvo įgyvendinta Mesopotamijoje. Tualetų buvo aptikta ir Indo upės slėnyje. Egiptiečiai juos gamino jau prieš 2 500 metų ir gyviesiems, ir mirusiesiems.
* Viduramžiais kanalizacijos nebuvo, todėl atliekos buvo pilamos į gatvę. Visuose miestuose pėstiesiems (ypač naktimis) buvo patariama eiti gatvės viduriu, nes galėjo būti užpilti nešvarumais.
* Unitazas 1595 m. buvo išrastas Anglijoje ir pavadintas necessary – „būtinybe“.
* Komercinė tualetų gamyba prasidėjo 1778 m. Anglijoje. Tačiau tik 1849-aisiais buvo sukonstruotas U formos linkis, vadinamas vandens spąstais. Ši nutekamojo vamzdžio dalis visada pripildyta vandens, todėl nepraleidžia kvapo.
* 1859 m. JAV pradėti eksploatuoti pulmanai – pirmieji keleiviniai vagonai su tualetais.
* 1913 m. rusų lėktuvų konstruktoriaus I. Sikorskio keleiviniame lėktuve „Russkij Vitiaz“ pirmąkart įrengtas tualetas.