Advento trukmė nevienoda. Pasiruošimo Kalėdų šventėms laikas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų - Kūčių.
Laukiant švenčių pradedami pinti Advento vainikai. Ši tradicija iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, paskatinti visus bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.
Šiais laikais Advento vainikai puošia ne tik tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, parduotuves, aikštes.
Keturios vainiko žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites. Švedijoje visos žvakės yra baltos spalvos, Austrijoje violetinė, raudona, rožinė ir balta. Pagal plačiausiai paplitusią tradiciją, pirmoji žvakė – Pranašo, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.
Kas savaitę uždegamos žvakutės liudija artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą.
Iš eglišakių, kitų augalų pinti ir visaip puošti Advento vainiką patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tamsoje uždegus žvakutes, smagu klausytis Kalėdų istorijų.
Pirmą Advento vainiką įžiebė Hamburgo našlaičiai
Advento vainikas pirmą kartą uždegtas XIX a. Hamburge – mieste, kur tuomet buvo daug našlaičių. Neturėdami namų, jie elgetaudavo ir miegodavo gatvėse, o nepriteklių prispausti neretai tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.
Tokiais vaikais pradėjo rūpintis jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808–1881). Per Adventą jis su globotiniais rinkdavosi pasimelsti, o vieną kartą sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas vaikas uždegs po spalvotą žvakutę.
Atėjus Kalėdoms ant medinio rato degė visos dvidešimt keturios žvakutės – tikras šviesos vainikas.
Vaikams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu. Netrukus ši graži idėja paplito ir šeimose, tačiau aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.