"Sėkmingas Nacionalinio saugumo strategijos įgyvendinimas priklauso nuo ekonominių išteklių, įskaitant ir tuos, kurie skiriami krašto apsaugai. Turint omenyje nuolatinius Lietuvos gynybos biudžeto karpymus ir didėjantį įsitraukimą į tarptautines operacijas, sėkmės tikimybė yra miglota", - rašoma studijoje "Saugumo aplinkos Baltijos jūros regione plėtojimasis iki 2020 metų".
Pasak dokumento, kurią parengė Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro ekspertai, nuo 2009 metų Lietuvos gynybos biudžetas buvo "skaudžiai" karpomas, ir 2012 metais jo dalis tesudarė 0,8 procento nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai yra vienas prasčiausių rodiklių visame NATO, kuriame egzistuoja teisiškai neįpareigojantis susitarimas siekti, jog išlaidos gynybai sudarytų 2 proc. nuo BVP.
"2009 metais buvo patvirtintos ministerijos gairės, skirtos sumažinti neigiamą įtaką Lietuvos gynybiniams pajėgumams ekonominės krizės laikotarpiu. (...) Tačiau jei dabartinės tendencijos tęsis, Lietuvai kils sunkumų vykdant narystės NATO įsipareigojimus ir net išlaikant dabartinius pajėgumus jau nekalbant apie jų plėtojimą", - teigiama dokumente.
Studijoje konkrečiai nepaaiškinama, kokių narystės NATO įsipareigojimų Lietuvai gali nebepavykti įgyvendinti.
Vis dėlto ekspertai pažymi, jog gegužę pasirašytas Lietuvos partijų susitartimas dėl gynybos politikos įgyvendinimo yra vertinti kaip teigiamas žingsnis, kuris "patvirtina politinį įsipareigojimą palaipsniui pakelti gynybos finansavimą iki 2 proc. (nuo BVP) sulig 2016 metais".
Pasak studijos, nors tiesioginio karinio susidūrimo tikimybė regione yra laikoma maža, tačiau grėsmės vis dėlto egzistuoja.
"Negalima atmesti karinių grėsmių Lietuvai ateityje, kadangi tam tikrų regiono valstybių karinė galia didėja kaip ir tendencijos demonstruoti karinę galią ar grasinimai panaudoti ją konkrečiais atvejais. Lietuvos pareigūnai ne kartą kėlė Karaliaučiaus srities militarizavimą kaip rimtą klausimą", - teigia ekspertai.
Jų atliktame tyrime apžvelgiama ginkluotųjų pajėgų padėtis bei saugumo situacija Latvijoje bei Estijoje.
Studijoje rašoma, jog dėl ekonominės krizės beveik sustojo Latvijos ginkluotųjų pajėgų vystymas. Dėl didelių biudžeto karpymų Latvijoje buvo atliktos kariuomenės struktūros reformos pirmenybę teikiant operaciniams daliniams. Ataskaitoje pabrėžiama, kad 2008-2010 metais iš kariuomenės pasitraukė daug profesionalių karių.
"Abejotina, ar Latvijos ginkluotosios pajėgos šiuo metu galėtų įgyvendinti savo pareigą. Turint omenyje demografines problemas ir didelį emigracijos lygį mažai tikėtina, kad Latvijos ginkluotosios pajėgos galės pritraukti ir išlaikyti pakankamą išsilavinusio ir motyvuoto personalo kiekį", - rašo ekspertai.
Estijos atžvilgiu pažymima, kad jos atsigavimas po krizės buvo mažiau skausmingas nei Lietuvos ar Latvijos, o politinis pasiryžimas gynybai skirti 2 proc, nuo BVP išliko nepajudinamas.
"Šiandien Estija yra viena iš labai nedaugelio NATO šalių, kuri atitinka kriterijų gynybai skirti 2 proc. nuo BVP sudarantį finansavimą", - rašoma dokumente.
Jame pažymima, kad viena iš Estijos gynybos koncepcijos silpnųjų vietų yra disbalansas tarp pirminių krašto gynybos pajėgumų ir tų pajėgumų, kurie gali būti panaudojami tarptautinėms operacijoms.
Kalbėdami apie Lenkiją ekspertai rašo, jog ši šalis taip pat yra viena iš nedaugelio, kurioje gynybos finansavimas beveik atitinka Aljanso iškeltą kriterijų. Pasak dokumento, įgyvendinus ginkluotųjų pajėgų reformą Lenkija taps viena pagrindinių karinių žaidėjų Vakaruose turinti ne tik pakankamai priemonių apginti savo teritoriją, bet ir vykdyti karinius veiksmus artimoje kaimynystėje.
Kalbant apie Lenkiją išskiriama atsiradusi įtampa jos santykiuose su Lietuva.
"Nors Lenkijos įsitraukimas į regionines saugumo iniciatyvas darosi vis svarbesnis, regioninę vienybę temdo Lenkijos ir Lietuvos nesutarimas dėl lenkų mažumos teisės rašyti savo pavardes lenkiškai. Šis nesutarimas jau palietė ir gynybinį bendradarbiavimą pasireikšdamas lenkų siūlymais NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdyti iš Estijos, taip keldamas grėsmę ir pasitikėjimui tarp Estijos ir Lietuvos", - dėsto ekspertai.
"Nepaisant šios trinties su Lietuva, buvo patvirtinta, kad Lietuvos-Lenkijos-Ukrainos planavimas tęsiamas", - priduria jie.
Kalbėdami apie Rusiją ekspertai pažymi, kad šios šalies veiksmus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje lemia noras demonstruoti "savo privilegijuotus interesus" Baltijos šalyse, siekiant šias posovietines valstybes panaudoti kaip įrankį euroatlantinių institucijų vienybei žlugdyti.
"Po Europos Sąjungos ir NATO plėtros 2004 metais Rusija, norėdama įgyti įtaką Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, ėmė vis labiau pasikliauti įvairiomis politinėmis, ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis. Kaip teigiama naujoje analitinio centro "Chatham House" studijoje, dažnai labai sunku įžvelgti skirtumus tarp Rusijos kultūrinės, ekonominės ir verslo sferų, kadangi politiniame lygmenyje įtaka dažnai yra įgyta remiantis energetiniais ir ekonominiais ryšiais. Kurdamos asimetrinius ekonominius santykius, Rusijos valstybės kontroliuojamos arba stipriai veikiamos kompanijos tapo labai matomos gyvybiškai svarbiuose Baltijos šalių ekonomikų sektoriuose", - teigia ekspertai.
Vis dėlto jie pažymi, kad, nepaisant nuogastavimų, 2008 metais krizės prislėgtos Baltijos šalys su sunkmečiu susidorojo palyginti lengvai ir tai neleido Rusijai supirkti šių valstybių nacionalinių infrastruktūros objektų.
Studiją "Saugumo aplinkos Baltijos jūros regione plėtojimasis iki 2020 metų" Estijos Užsienio reikalų komitetui parengė grupė, kurią sudaro Tarptautinio gynybos studijų centro atstovai Riina Kaljurand ir Julianas Tupay, bei buvę Švedijos aukšto rango kariškiai Karlis Neretniekas ir Bo Ljungas.