Pasak A. Piontkovksio, prieš respublikonų kandidatą balsavo moterys, „matydamos visas tas fermerių lygio kvailystes, kurias M. Romney buvo įtraukęs į savo programą“. „Abortų ir kitais vertybiniais klausimais M. Romney stengėsi įtikti kraštutiniams fundamentalistams. Manau, kaip tik tai ir atėmė iš jo tuos 2–3 procentus, kuriais jį aplenkė B. Obama“, – tinklalapiui LRT.lt sakė A. Piontkovskis.
Politologo nuomone, Lietuvai būtų buvę geriau, jei rinkimus būtų laimėjęs M. Romney. Kita vertus, anot A. Piontkovskio, M. Romney būtų dar greičiau nei M. Obamą tęsęs JAV užsienio politikos prioritetų perorientavimą iš Europos į Ramiojo vandenyno regioną.
Ar skirsis B. Obamos užsienio politika nuo tos, kurią pergalės atveju būtų vykdęs Mittas Romney? Kokie tie skirtumai, jei jų esama?
B. Obama, kaip ir visi kairieji liberalai, yra nusiteikęs mažinti amerikiečių aktyvumą pasaulyje. Didžiausias iššūkis Amerikai ir visam pasauliui šiandien yra auganti Kinijos galia. B. Obama vadovaujasi savojo užsienio politikos guru – Zbigniewo Brzezinskio – koncepcija apie XXI amžių kaip JAV ir Kinijos kondominiumo epochą.
Konservatyvūs respublikonai, tarp jų ir M. Romney, Kinijos atžvilgiu yra atsargesni ir pasirengę priešpriešai. Pasirengę ne karui su Kinija, su kuria apskritai būtų neįmanoma kariauti, nes ta yra branduolinį ginklą ir galingiausią saugumo sistemą turintis demografinis gigantas, bet priešinimuisi kinų ekspansijai.
M. Romney, be kita ko, laikosi griežtesnio nei B. Obama požiūrio į radikaliuosius islamistų sąjūdžius. Visa tai, ką išvardijau, yra dalis priežasčių, dėl kurių ir aš, ir mano bičiuliai veikiau prijaučiame M. Romney.
Antai Kinijos galios augimas kelia grėsmių, kurioms Rusija yra neabejotinai jautri. Rusijai labai svarbu, ar JAV ryšis priešpriešai su Kinija, ar atlaidžiai stebės kinų ekspansiją Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire.
Tačiau rusų politologas Sergejus Markovas kaip tik pareiškė, kad B. Obamos pergalė Rusijai yra naudinga. Nesutinkate su jo nuomone?
Visiškai nesutinku su S. Markovu, nes jis žvelgia į Rusijos – Amerikos santykius tikrovę iškraipančiu kampu. Jis linkęs įsivaizduoti kažin kokią didvyrišką Rusijos priešpriešą su JAV. Tai liudija suvokimo asimetriją: amerikiečiams santykių su Rusija klausimas yra maždaug dvidešimtas pagal svarbą.
Tuo metu S. Markovui ir Rusijos politiniam elitui labai patiko iš konteksto ištraukti M. Romney žodžiai apie tai, kad Rusija esanti Amerikos geopolitinis priešininkas Nr. 1. Rusų politinis elitas labai didžiavosi šiuo įvertinimu ir pasidavė didybės manijai, kuri jam tradiciškai padeda kovoti su nevisavertiškumo kompleksu.
Savo ruožtu M. Romney turėjo galvoje ne tai, kad Rusija – lygiavertis geopolitinis priešininkas, o tai, kad ji yra rakštis vienoje vietoje. JAV politinių prioritetų darbotvarkėje apskritai nėra tokio daikto, kaip Amerikos – Rusijos santykiai.
Man, kaip Rusijos patriotui, visiškai neįdomūs valdžios paistalai apie tai, kad NATO plėtra ar priešraketinis skydas neva kelia grėsmę Rusijos saugumui. Man svarbu tai, kaip Amerika ir kitos Vakarų valstybės elgsis Kinijos atžvilgiu.
Ar M. Romney būtų tęsęs B. Obamos vykdytą prioritetų kaitos politiką Ramiojo vandenyno regiono naudai ir Europos nenaudai?
Sakyčiau, kad M. Romney šį procesą net būtų paspartinęs. Europa išties netenka ankstesnės reikšmės Amerikai ir kaip ekonominė, ir kaip geopolitinė partnerė. Šaltojo karo metais Europa buvo svarbi todėl, kad jai grėsė sovietų karinė ekspansija. Dabar šios grėsmės nebėra. Natūralu, kad sumažėjo ir amerikiečių Europai skiriamas dėmesys.
Vis dėlto manau, kad M. Romney kaip politikas, kuriam yra svarbūs demokratinių šalių kariniai aljansai, būtų skyręs daugiau dėmesio vadinamajai naujajai Europai. Jis būtų labiau įsiklausęs į Vidurio Rytų Europos valstybių nuogąstavimus dėl Rusijos. Tai svarbu ir Lietuvai. Šiam regionui negresia Rusijos karinis įsiveržimas, bet tenka patirti Kremliaus ekonominį ir finansinį spaudimą.
Ar Lietuvai M. Romney pergalė būtų buvusi palankesnė?
Manau, taip.
Lietuvoje lankantis Rusijos Stačiatikių bažnyčios hierarchams, šie randa bendrą kalbą ir su Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchais, ir su konservatyviaisiais politikais. Visi kartu jie koneveikia „supuvusius“, „perdėm liberalius“ Vakarus. Ar vertybiniu atžvilgiu Vidurio Rytų Europos valstybėms daro įtaką „supuvusiems“ liberaliems Vakarams atstovaujančio B. Obamos pergalė prieš konservatyviąsias vertybes ginantį, abortus draudžiantį M. Romney?
Ne, tai nedaro įtakos. Viso pasaulio šventikai yra vienodi. Jūsų įvardytoje kompanijoje galėjo būti ir musulmonų mulos. Beje, visus šventikus labai domina moterys ir jų seksualinio aktyvumo suvaržymai. Religija jaučia baimę, kai susiduria su moters gyvybine galia. Tiesiog neįtikėtiną mastą ši baimė įgyja islame. Ir katalikų, ir stačiatikių šventikai mielai perimtų iš islamo mulų jų požiūrį į moterį, jei tik jiems netrukdytų mūsų visuomenių nuostatos.
O dėl Amerikos – jūs teisingai atkreipėte dėmesį į M. Romney nuostatas, dėl kurių, beje, respublikonai ir pralaimėjo šiuos rinkimus. M. Romney sutrukdė laimėti keturi veiksniai, iš jų trys – neatšaukiami. Neatšaukiama buvo tai, kad prieš jį balsavo juodaodžiai, išeiviai iš Lotynų Amerikos ir išsilavinęs universitetinis jaunimas, pastaraisiais dešimtmečiais ugdomas net ne kairiojo liberalizmo, o marksizmo dvasia.
Ketvirtas veiksnys – moterys, kurios balsavo už M. Obamą, matydamos visas tas fermerių lygio kvailystes, kurias M. Romney buvo įtraukęs į savo programą. Abortų ir kitais vertybiniais klausimais M. Romney stengėsi įtikti kraštutiniams fundamentalistams. Manau, kaip tik tai ir atėmė iš jo tuos 2–3 procentus, kuriais jį aplenkė B. Obama.