Kino kritikė Gražina Arlickaitė LRT radijui sako, kad E. Pleškytė mokėjo gyventi gyvenimą ekrane.
„Prieš mano akis sukasi ilga, didžiulė juosta filmų, kuriuose aš matau jos nepaprasto grožio veidą ir ekraną, nušviestą jos didžiulio ir įvairiapusio talento. Netekome puikios aktorės, netekome nuostabaus grožio moters, tačiau mums liko filmai, kurie garsūs tuo, kad juose vaidino ji – Eugenija Pleškytė. Ir ne tiek vaidino, kiek jos buvimas kine, ekrane turėjo prasmę. Ji mokėjo gyventi gyvenimą ekrane“, – tvirtina G. Arlickaitė.
Tuo metu teatrologė Irena Aleksaitė teigia, kad E. Pleškytė turėjo išskirtinius duomenis kinui: „Aš visada stebėdavausi nieko jai nesakydama, kokia ji darbšti. Kiekvieną vaidmenį tiesiog nušlifuodavo. Ir kaip iš viso ji žiūrėjo į savo profesiją – nepaprastai atsakingai. Puiki buvo teatre, bet dar puikesnė buvo kine, kadangi jos duomenys buvo tiesiog kinui sukurti.“
Aktorė gimė 1938 m. sausio 6 d. Giliogiryje (Plungės rajonas). 1961 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1961–1963 m. dirbo Kauno dramos teatre, 1963–1965 m. – Valstybiniame akademiniame dramos teatre, nuo 1965 m. – Jaunimo teatre. Nuo 1995 m. iki 2008 m. gyveno San Franciske.
Už nuopelnus lietuviškam kinui auksiniam talentui 2009-aisiais buvo įteikta „Auksinė gervė“. Šį apdovanojimą įteikė Ingeborga Dapkūnaitė, tikinusi, kad jai nereikia atplėšti voko, nes ji jau žino laureatės vardą – tai Eugenija Pleškytė. Šiai kino legendai tuomet ilgai netilo publikos ovacijos.
„Aš labai labai laiminga, matydama čia savo draugus, partnerius, režisierius. Tai – mano namai. Džiaugiuosi būdama su jumis. Gerbiama komisija tikriausiai pagalvojo, kad man dar trūksta šios statulėlės prie visiškos laimės. Būta ir anksčiau apdovanojimų, bet pats mieliausias ir brangiausias – šiandieną, nes aš jį gaunu nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje“, – graudindamasi tuomet dėkojo garsi aktorė.
E. Pleškytė suvaidino tokiuose filmuose kaip „Laiptai į dangų“ (1966), „Vyrų vasara“ (1970), „Herkus Mantas“ (1972), „Sadūto tūto“ (1974), „Grynai angliška žmogžudystė“ (1975), „Ilga kelionė prie jūros“ (1976), „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Velnio sėkla“ (1979), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979).
Prezidentė reiškia užuojautą
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl aktorės E. Pleškytės mirties.
„Itin didelio talento aktorė ir ryški asmenybė Eugenija Pleškytė aukso raidėmis įrašė savo vaidmenis Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Jos vardas ir kūryba plačiai žinomi už Lietuvos ribų, vaidinti su ja scenoje ir kine laikė garbe iškiliausi mūsų bei užsienio aktoriai. Žinomų teatro ir kino režisierių kūrybai ji turėjo didelę įtaką. Jos kūryba Kauno ir Vilniaus dramos teatruose, o ypač - Vilniaus Jaunimo teatre, kuriame ji sukūrė iškiliausius savo teatrinius vaidmenis, ryškiai spindėjo visoje Lietuvos teatro padangėje ir lėmė išskirtinį ne tik teatro, bet ir kino režisierių dėmesį", - rašoma prezidentės užuojautoje.
Pasak šalies vadovės, legendinės mūsų aktorės gyvenimas Lietuvoje ir svetur buvo dramatiškai susietas su išsilaisvinimo virsmais, kurie atsispindėjo ir E. Pleškytės kūrybiniame bei asmeniniame gyvenime.
Prezidentė pareiškė gilią užuojautą Velionės artimiesiems, bičiuliams ir visiems teatro bei kino kūrėjams.
E.Pleškytės profesionalumą prisimeną ir Seimo pirmininkė
„Tai buvo asmenybė, su kurios vardu visiems laikams suaugo išskirtinis Lietuvos kino laikotarpis - tai, kas istorijoje vadinama tautos aukso fondu, o žiūrovų atmintyje ir širdyse liko ir lieka kaip pačios tikriausios, pačios skaidriausios vertybės, patys jautriausi išgyvenimai. Šiandien niekam nekyla abejonių, kad poetiškasis lietuvių kinas, tokie šedevrai, kaip „Herkus Mantas“, „Sadūto tūto“, „Velnio sėkla“, „Faktas“, „Benjaminas Kordušas“, daugybė kitų, be Eugenijos Pleškytės akių ir balso, be jos išskirtinio talento ir nepakartojamo moteriško žavesio būtų visiškai kitokie“, - užuojautoje rašo Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
Seimo Pirmininkė primena, kad žavėdamiesi talentingos aktorės vaidyba, nedaug kas žinojo, kad ši moteris ir visa jos šeima išgyvena skaudžią dramą – kad dėl aktorės brolio kapitono Jono Pleškio pabėgimo iš Sovietų sąjungos į laisvąjį pasaulį šeima patiria išskirtinį sovietų valdžios dėmesį ir nuolatinę moralinę prievartą bei persekiojimą.
„Galbūt šie išgyvenimai, laisvės ir tikrųjų vertybių ilgesys, brolio ilgesys ir buvo ta dvasinė sėkla, iš kurios Lietuvos teatrų scenose ir televizijos bei kino ekranuose rasdavosi gražiausi Eugenijos Pleškytės vaidmenys, nuoširdžiausi, giliausi ir subtiliausi išgyvenimai. Nuoširdžiai užjaučiu Velionės šeimą ir artimuosius, bičiulius ir kolegas menininkus, nuoširdžiai užjaučiu kiekvieną, kuriam žinia apie aktorės išėjimą suteikė liūdesio ir skausmo. Nuoširdus dėkingumas ir visuotinė pagarba telydi Velionės Eugenijos Pleškytės vardą ir atminimą“, - rašo I. Degutienė.