Visos šios nuomonės – socialinio projekto „Už ir prieš emigraciją“, kurį įgyvendina leidykla „Aukso žuvys“ ir DELFI, dalis. „Aukso žuvys“ neseniai išleido Uptono Sinclairio romaną „Džiunglės“ apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja:

„Visų pirma, man patinka beveik viskas Lietuvoje: žmonės, gamta. Nemėgstu tik ekonominių ir politinių peripetijų, tačiau niekada net nekilo mintis palikti Lietuvą. Čia mano namai, kur saugo net sienos. Čia viskas pažįstama: vietos, žmonės, bendravimo kultūra, kartais man atrodo, kad visą Lietuvą pažįstu. Ir nors matau daug dalykų, nuo kurių norisi sprukti (mažumų ignoravimas, pyktis ir pavydas), vis dėlto man gera ir jauku čia gyventi.

Nomeda Marčėnaitė

Antra, nemanau, kad kur nors išvažiavęs atrasi ką nors nauja. Čia kaip toje nuostabioje vokiečių rašytojo ir dailininko Janoscho knygoje „Panama labai graži“, kur draugai Tigriukas ir Meškiukas leidžiasi į kelionę ieškoti Panamos, savo svajonių šalies, bet apsukę ratą grįžta namo. Pastebiu gražią tendenciją, kad išvažiavę žmonės dažnai visai kitomis akimis pažvelgia į Lietuvą ir nori sugrįžti. Manau, jeigu turi fantazijos, tai tau bus gera ten, kur esi, priešingu atveju, nerasi sau vietos niekur.

Trečia, nesu kategoriška ir dabar jau vis dažniau nesakau niekada. Labai mėgstu keliauti, atrasti, todėl negalėčiau užsibūti Lietuvoje. Idealu būtų, jeigu galėčiau vasaras leisti Lietuvoje, o žiemoti kažkur kitur, ten, kur gera, šilta, nėra rūpesčių.“

Giedrius Drukteinis, žurnalistas, komunikacijos ir verslo konsultantas, vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas:

Giedrius Drukteinis

„1. Lietuva yra pats kompaktiškiausias kraštas, kokį tik galima įsivaizduoti. Žalias, ne per šaltas, ne per karštas. Turime ir jūrą, ir miškų. Atstumai neilgi. Netgi miestus, kuriuose sukasi dideli pinigai, transporto spūsčių metu galima pervažiuoti per 20 minučių – tai neįtikėtina vertybė bet kuriam veikliam žmogui.

2. Lietuvoje yra pati palankiausia terpė veikliam žmogui. Čia daug ko nėra, čia žmonės įsivaizduoja, kad turi daug problemų, o tai yra pagrindinė sąlyga bet kuriam verslui ar visuomeninei veiklai.

3. Lietuvoje iš principo yra ĮDOMU gyventi. Tokių kasdienių naujienų antraščių kaip „Medkirtys užmušė kirviu du savo brolius, kėsinosi išžaginti dukrą, o po to užkapojo ir ją“ nedaug kur rasi, ir kur joms prilygs angliškos ar islandiškos naujienos apie tai, ką pasakė koks beraštis futbolistas ar visiems nusibodusi roko žvaigždė.“

Ingrida Martinkėnaitė, grupės „69 danguje“ dainininkė:

Ingrida Martinkėnaitė

„1. Dažnai keliaudama ir koncertuodama klausdavau išeivių, kas juos – tiek jauną, tiek seną – išgena iš gimtinės? Manau, kad gerai žinau visas emigrantų bėdas ir vargus, skatinančius emigruoti. Vieni emigruoja norėdami pakeliauti ir paragauti svetimos duonelės. Kiti – ne iš gero gyvenimo, vargų išstumiami. Dažnai susimąstau, kas turėtų atsitikti, kad išvažiuočiau visam laikui? Kokios turėtų būti priežastys? Tačiau niekada nesusimąsčiau, kas mane čia laiko. Atsakymas paprastas – noras būti lietuve!

2. Aš myliu Lietuvą! Myliu jos didingą istoriją, tokį artimą, šiltą ir mielą Vilniaus senamiestį ir baltas Neringos kopas.

3. Man gražu, kai dukrytė su pasididžiavimu segi karoliukus iš pačios surinktų gintarėlių.
Argi to maža? Tikiuosi, kad badas ir šaltis manęs neišgins..., bet niekada negali žinoti...“

Ieva Ševiakovaitė, drabužių dizainerė:

Dizainerė Ieva Ševiakovaitė

„1. Man čia sekasi! Neemigruoju dėl profesinės sėkmės: esu drabužių dizainerė, kuriu savo kolekcijas, pramonines kolekcijas, uniformas didelėms kompanijoms, turime keturis prekės ženklus, esu reklamų stilistė ir dar daug kas. Turiu daug ir įdomaus darbo čia – Lietuvoje. Esu laisva. Galiu daryti tai, kas man gražu. Galiu kurti, galiu miegoti. Galiu rinktis klientus. Trumpai tariant, Lietuvoje man taip įdomu ir gera, kad niekur nesinori bėgti.

Anksčiau, maždaug prieš 15 metų, labai norėjosi išvažiuoti į Prancūziją ar Ameriką, bet tada buvo kiti laikai: buvo sunku gauti vizas, sulaikė finansiniai sunkumai. Galėjau likti Prancūzijoje ir dirbti aukštosios mados namuose, bet... už dyką. Ten siūlė nemokamai padirbėti net 2-3 metus ir be jokios garantijos, kad vėliau paliks man tą darbo vietą. Gal todėl ir nevažiavau, nes tam reikėjo daug pinigų, kurių nebuvo. Nuo pat pradžių siekiau įsitvirtinti Lietuvoje.

2. Kita priežastis – mano tėvai. Nenoriu jų palikti.

3. Kartais, ypač kai pagalvoju apie energetikos problemas, tikrai kyla noras išvažiuoti. Bet tada pamąstau apie savo kūrybinius projektus, artimuosius ir vėl man gera čia.“

Liepa Rimkevičienė, žurnalistė:

„Visų pirma, labai myliu Lietuvą. Esu lietuvė ir tai man yra lyg Dievo dovana. Man lietuviška pasaulėjauta įskiepyta su mamos pienu, pasakojimais ir atsiminimais. Mūsų šeimoje visada būdavo kalbama, kad Lietuva yra pati gražiausia šalis pasaulyje, kad tokios niekur kitur nėra ir nebus. Nuo mažumės iš senelių girdėdavau, kad lietuviai didi tauta, kilę iš didžiavyrių, kad mūsų istorija iškili ir turtinga. Esu tiesiog užprogramuota būti Lietuvoje. Išvažiuoti – tai man tarsi būti išplėštai iš savos žemės, tarsi šaknų nukirtimas, atsisakymas to, kas tave saugo ir maitina.

Liepa Rimkevičienė

Antra, negalėčiau išvažiuoti dėl Lietuvos gamtos, kuri man yra ne vien tik aplinka. Iš gamtos semiuosi nežemiškos energijos, stiprybės, išminties. Tai mūsų genuose. Per tūkstančius metų esame tarsi suaugę su gamta, organiškai su ja susiję – tai mūsų stiprybė. Net paprasčiausios vietinės daržovės mums suteikia žymiai daugiau sveikatos nei atvežtos iš už jūrų marių.

Taip, pasaulyje yra labai daug gražių vietų, pavyzdžiui, kad ir Maldyvų salos. Buvome ir kurį laiką grožėjomės: ošiančiu vandenynu, gražiais paplūdimiais, be galo vešlia gamta, mažomis spalvingomis žuvytėmis ir ryškiais koralais, mėgavomės saule, kvepiančiu oru, bet greitai tas svetimas grožis pabosta, norisi grįžti namo. Tolimasis rojaus kampelis nesuteikia to palaimos jausmo, kurį patiri būdamas paprastame lietuviškame miške, vaikštinėdamas vienas tarp medžių.

Trečias dalykas – Lietuvos istorija. Šeimoje daug kalbėdavome apie didingą Lietuvos istoriją, asmenybes, sukaktis, su pasididžiavimu buvo minimi Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, partizanai. Labai vertinu tą dalyką, kad mūsų istorinės asmenybės tiek daug aukojosi, kentėjo, kad tik išliktume lietuviais, ir čia, šioje žemėje, dėl kurios buvo kovota. Atsimenu, kaip su seneliu kalbėdavomės apie tremtinius. Būdama maža, matyt, ne iki galo suvokdavau nežmoniškas jų gyvenimo sąlygas: šaltį, badą, visko trūkumą, tačiau iki šiol atsimenu tą siaubą, patirtą dėl tremtinių prievartinio atskyrimo nuo namų. Man būdavo baisiausia, kad tremtiniams neleisdavo grįžti į Lietuvą.

Kažkada įstrigo etnologo Liberto Klimkos mintis, kad lietuviai, kovęsi Žalgirio mūšio lauke ir laimėję, iš tiesų kovojo ne už LDK, o už savo miškus, gamtą, savo esmę.“

Šios nuomonės yra socialinio projekto „Už ir prieš emigraciją“ dalis. Projektą įgyvendina leidykla „Aukso žuvys“, neseniai išleidusi Uptono Sinclairio romaną „Džiunglės“ apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Projekto partneris – DELFI.