Maloniai prašome - į kalėjimą

Nuo šiol visi norintieji galės apsilankyti įkalinimo įstaigoje ir išvysti kalėjimo kasdienybę. Niūrią, slogią, su savomis taisyklėmis ir savita tvarka. Trys įkalinimo įstaigos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, Šiaulių ir Kauno tardymo izoliatoriai – tampa atviresnės visuomenei: kartą per savaitę čia organizuojamos nemokamos pažintinės ekskursijos.

Tiesa, pamatyti nuteistųjų nebus galima. Kaip sako teisingumo ministras Remigijus Šimašius, jie – ne eksponatai. O štai išvysti, kokiomis sąlygomis kali nuteistieji ir suimtieji, kaip atrodo jų kasdienybė bei kuo išskirtinis pareigūnų darbas, – maloniai prašom. Mes patekome į pirmąją ekskursiją, vykusią Lukiškių kalėjime.

Seniausias ir didžiausias

Saulėta popietė. Keliolika smalsuolių būriuojasi prie centrinio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo įėjimo. Pareigūnas praneša, kad lankytojai į kalėjimą bus įleidžiami griežtai pagal sąrašą – esame prašomi paruošti dokumentus.

Kol laukiame, į kalėjimą atvažiuoja net keli policijos automobiliai – jais vežami suimtieji. Netoliese blaškosi romų tautybės moteris – laukia pasimatymo su čia kalinčiu sutuoktiniu.

„Pas mus papulti lengva, išeiti – sunku“, – šypsosi pro duris išėjęs Romas Ostanavičius, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas.

Lukiškių kalėjimas – viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsakymu kalėjimas pradėtas statyti Vilniaus miesto centre, šalia Lukiškių aikštės, dar 1901 metais. Kalėjimui buvo suteiktas pavadinimas „Tiuremnyj zamok“ („Kalėjimo tvirtovė“). Dabar Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra ir viena didžiausių įkalinimo įstaigų šalyje.

Nuo 2003-iųjų Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas tapo valstybės saugomu istoriniu architektūros paminklu.

Su trenksmu

Iš mūsų būrelio į vidų įleidžiama po tris. Pirmiausia – dokumentų patikra, popierinio leidimo išdavimas ir pareigūno įspėjimas: „Pamesite – pasiliksite pas mus.“ Džiugu, kad ir tokioje niūrioje aplinkoje darbuotojai geba išsaugoti humoro jausmą.

R. Ostanavičius įspėja, jog į vidų negalima neštis jokių draudžiamų daiktų: ginklų, pinigų, tauriųjų metalų, toksiškų, degių medžiagų, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir t. t. Negalima turėti ir fotoaparato bei diktofono, net ir žurnalistams. Tokia yra tvarka.

Mūsų eilė eiti į vidų. Geležinės grotos į laisvę užsidaro su tokiu trenksmu, kad iš netikėtumo iš mano rankų iškrinta daiktai. Pareigūnas pasiūlo viską susidėti į spintelę.

„Mes galime bet kada patikrinti. Jeigu rasime uždraustų daiktų, nutrauksime ekskursiją. Be to, ekskursijos dalyviams griežtai draudžiama bendrauti su kaliniais, atsakyti į jų replikas, bandyti atsilikti nuo kitų, eiti į šalį ir pan.“, – vardija Dalius Lenkaitis, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas.

Sugrūdam daiktus į spinteles, paliekame asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, gauname leidimus ir einame į kiemą laukti kitų.

Patikra: aukštyn rankas

Kalėjimo kieme – keliolika policijos automobilių: vienas atvažiuoja, kitas jau išvažiuoja... Viską stebi ir kontroliuoja kalėjimo pareigūnai. Aplink – aukštos tvoros, dygliuota viela. Suvoki, kad tai – tik ekskursija ir ji greitai baigsis, bet vis tiek kausto nemalonus nerimas.

Skelbimų lenta nuklijuota pranešimais ir prašymais. Pareigūnai prašomi atnešti nereikalingų siūlų, iš kurių bus mezgamos kojinytės vaikų namų auklėtiniams. Kitu skelbimu primenama apie Konstitucijos egzaminą ir t. t.

Pagaliau visa grupė drauge. Ekskursiją po kalėjimą ves jau matytas D. Lenkaitis. Drauge su mumis vaikščios ir kolegai padės R. Ostanavičius. Be to, mūsų būrį visą laiką lydės grupelė prižiūrėtojų.
„Dabar eisime per kiemą į patikrą. Moterys – pirmos“, – įsako Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas.

Po vieną einame į patikrai skirtą patalpą, kur pasitinka kelios pareigūnės. Jos prašo atsistoti tiesiai ir rankas pakelti aukštyn – nuo kojų iki galvos iš abiejų pusių vedžioja metalo detektoriumi. Patikrintos moterys vedamos toliau.

Ta pati procedūra laukia vyrų.

„Kaip tikrinate, ar žmogus neturi narkotinių medžiagų?“ – klausiu D. Lenkaičio. „Turime specialiai mokytus šunis. Jie gali būti bet kurioje teritorijos vietoje ir narkotikus užuosti bet kuriuo metu“, – paaiškina pareigūnas.

Tarnybiniai šunys dirba 12 valandų, kitas 12 – ilsisi.

Kalėjimo legenda

Toliau keliaujame į patalpą, kurioje kiekvieną dieną prasideda pareigūnų darbas: čia jiems vedamas instruktažas, duodami nurodymai. Vienu metu Lukiškių kalėjime dirba 35 pareigūnai. Pamainos keičiasi 8 val. ryte ir 20 val. vakare.

Po trumpos apžiūros skubame į antrą aukštą – buvusią Šv. Nikalojaus cerkvę. Dabar čia – aktų salė, kur vyksta koncertai ir kitokie renginiai.

Susirenkame prie Lukiškių kalėjimo pastatų komplekso maketo.

„Kalėjimas buvo pradėtas naudoti 1904 metais. Tuomet tai buvo viena moderniausių įkalinimo įstaigų Rusijos imperijoje. Pastato paskirtis nepakito nei vokiečių, nei rusų okupacijos metais“, – pasakoja D. Lenkaitis.

Be įkalinti skirtų korpusų, kalėjimo teritorijoje taip pat buvo administracinis pastatas su butais kalėjimo viršininkui, jo padėjėjams ir prižiūrėtojams, virtuvės pastatas, kepykla, pirtis, skalbykla, ūkiniai pastatai. Viską juosė mūrinė siena.

„Gyvuoja legenda, kad vienas pirmųjų šio kalėjimo kalinių – jo rangovas, – sako D. Lenkaitis. – Tačiau jokių rašytinių įrodymų nesu matęs.“

Sumaištys ir pabėgimai

Modernus vandentiekis, autonominis orinis šildymas – tai tik keletas to laiko išskirtinių kalėjimo bruožų.

„Šildymas ortakiais nebenaudojamas, bet jie yra. Kai sausį kilo nedidelis gaisras administracinėse patalpose, per juos dūmai labai greitai pasklido po visą kalėjimą. Kilo sumaištis. Tie kaliniai, kurie nepanikavo, klausė pareigūnų nurodymų, nenukentėjo. Supanikavusieji puolė daužyti langus – dūmų susikaupė dar daugiau, ir žmonės jais apsinuodijo“, – pasakoja D. Lenkaitis.

Nukentėjo dešimt kalinių – aštuoni buvo išvežti į miesto ligonines. Vienas nuteistasis nukentėjo sunkiai. „Kai atsigavo, visų pirma jis paprašė cigaretės. Matyt, mažai dūmų jam buvo“, – šypteli D. Lenkaitis.

Pareigūnas papasakojo ir apie sumaištis bei sėkmingus ar mažiau pasisekusius pabėgimus.
„Kalėjime yra ūkio padėjėjai. Jie dirba virtuvėje, dalija maistą kaliniams, tvarko, atlieka staliaus darbus ir pan. 2001 metais vienas iš tokių bandė pabėgti. Po pusryčių jis atėjo į šiukšlių surinkimo aikštelę, lipo ant tvoros, įsipainiojo į aštrią vielą, visas susipjaustė, o dar subėgo šunys... Taigi bandymas buvo labai nesėkmingas. Už jį dar gavo kalėti papildomai“, – dėsto D. Lenkaitis.

Tiesa, buvo ir sėkmingų pabėgimų. Vienas nuteistasis pasinaudojo kito asmens tapatybės dokumentais ir taip pabėgo. „Žmogus atliko bausmę ir turėjo būti paleistas, tačiau išėjo kitas, kuris pasinaudojo jo dokumentais. Žinoma, jis greitai buvo surastas“, – pasakoja pareigūnas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo grupinio pabėgimo atvejis. „Keli kaliniai stogais nulipo iki išėjimo, bet nušokti pavyko tik vienam. Po savaitės jis buvo pagautas vienoje landynėje, kur girtavo“, – teigia D. Lenkaitis.

Pastarasis rimtas kalinių sukilimas vyko 1988 metais. Jie kažkaip sugebėjo atrakinti užraktą ir nubėgo į medicinos tarnybos skyrių. „Čia išgėrė rastą medicininį spiritą – tuo sukilimas ir baigėsi“, – šypteli pareigūnas.

Suimtieji ir nuteistieji

Terminuotojo laisvės atėmimo bausmių vykdymo kalėjimas Rusijos imperijos laikais buvo skirtas 421 nuteistajam, tardymo izoliatorius – 278 suimtiesiems. Šiais laikais įstaigą sudaro kalėjimas, tardymo izoliatorius ir areštinė. Įstaiga atlieka dvi funkcijas – pataisos ir kardomojo kalinimo.

Lukiškėse kali šiek tiek daugiau nei tūkstantis nuteistųjų. Dauguma jų – už sunkius nusikaltimus teisti asmenys.

Kalėjimo režimas – griežtesnis nei pataisos namų. Skirtingai nei pataisos namuose, čia nuteistiesieji neturi ilgalaikių pasimatymų galimybės. Susitikimai su artimaisiais, draugais vyksta dalyvaujant įstaigos priežiūros darbuotojui, išskyrus pasimatymus su žmona.

Suimtieji, kol laukia teismo nutarties, čia taip pat praleidžia daug laiko. „Byla teismui turi būti perduodama per 18 mėnesių, o pats teismo procesas gali trukti metų metus“, – pabrėžia D. Lenkaitis.

Nuteistieji turi teisę turėti televizorių, kompiuterį, radiją, plaukų džiovintuvą, sumuštinių keptuvę, DVD leistuvą ir virdulį. Suimtieji – tą patį, išskyrus DVD leistuvą. Privalu susimokėti tik už sunaudotą elektrą.

Beje, dirbančių nuteistųjų – mažuma. Lietuva kaliniui skiria 47 litus per dieną. Pavyzdžiui, pensininkui, gaunančiam 600 litų per mėnesį, kasdien turi užtekti perpus mažesnė suma... Vis dėlto kol kas niekaip nesprendžiamas klausimas, kaip kaliniai galėtų dirbti ir bent iš dalies save išlaikyti. Reikia priminti, kad sovietų laikais privalu buvo dirbti visiems.

Kamerų tvaikas

Carinės Rusijos laikais Lukiškių kalėjime kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai, ir politiniai veikėjai. Gana erdviai: viena kamera – vienam nuteistajam. Sovietų laikais kalėjimas „talpino“ iki 2 800 kalinių, šiuo metu – apie 1 000.

„Nuteistieji iki gyvos galvos kameroje laikomi po vieną. Jeigu patys prašo ir gauna leidimą – po du. Visi kiti kalinami įvairiai: ir po du, ir po keturis, ir po daugiau didesnėse kamerose“, – sako D. Lenkaitis.

Mus veda per kiemą į 1-ąjį korpusą. Griežtai su palyda žingsniuojame iki gyvenamųjų kamerų. Prižiūrėtojas vieną atrakina.

Kamera – maždaug 8 kvadratinių metrų. Netvarkingai sudėti daiktai, šlapimo tvaikas. Nieko keisto: juk tualetas – čia pat, nei atskirtas, nei atitvertas.

„Tokioje kameroje sovietų laikais buvo laikoma net po 8 žmones“, – pabrėžia D. Lenkaitis.
Atvykę į įkalinimo įstaigą nuteistieji ir suimtieji pereina griežtą medicininę patikrą, yra klausiami, ar rūko. Jeigu taip, jie kali vienoje kameroje su rūkančiaisiais, jei ne – su nerūkančiaisiais.

„Režimas – griežtas: keliamasi 6 val. ryte, elektra išjungiama 22 val. Savaitgaliais ir šventinėmis dienomis – atitinkamai 7 ir 23 val. Naktį nuolat šviečia nedidelė lemputė, kad prižiūrėtojas galėtų per langelį matyti, kas vyksta kameroje. Juk visko būna: per metus pasitaiko 1 ar 2 savižudžiai, o dar visokios muštynės ir pan.“, – dėsto D. Lenkaitis.

Nepaklūstantieji režimui – baudžiami: nuo įspėjimo iki karcerio.

Pasitiko šūksniais

Iš 1-ojo korpuso keliaujame į 2-ąjį. Tenka pereiti per kiemą. Mus tuojau pat pro langus pastebi kaliniai. Jie ima rėkti, švilpti, kalbinti – garsas tik stiprėja. Pareigūnai primena, kad neturime teisės į tai reaguoti.

Čia pamatome atnaujintą gyvenamąją kamerą. Tiesa, ji mažai kuo skiriasi nuo jau matytos – tik smirda ne šlapimu, o chloru.

Parodo mums ir koplyčią. Tai tikriausiai vienintelė šviesi vieta visame kalėjime. Kas savaitę čia vyksta pamaldos, dalijama komunija.

Veda mus prižiūrėtojai ir į kiemelį, skirtą kalinių pasivaikščiojimams. Suimtieji čia praleidžia 1 val. per dieną, nuteistieji – 1,5. Kiemelis – labai nedidelis, trapecijos formos. Kaliniai čia vaikšto ratu.

„Labai daug žmonių pas mus sugrįžta. Pasėdi, išeina, prisidirba ir vėl grįžta. Tik labai jau neilgaamžė nusikaltėlių „profesija“. Čia dirbu nuo 1983-iųjų. Mano kartos nusikaltėliai, kurie tuo metu kalėjo, jau beveik visi išmirė. Narkotikai, alkoholis, sunkus charakteris – viskas žudo“, – teigia D. Lenkaitis.

Pagaliau laisvė

Laisvės atėmimo įstaigų pertvarkoje numatyta Lukiškių kalėjimą iš Vilniaus iškelti. Iki 2014 m. į Pravieniškes bus perkeltas Lukiškių kalėjimas, iki 2017-ųjų – Lukiškių tardymo izoliatorius ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Kalėjimo pastatą ketinama pritaikyti verslo ir turizmo reikmėms.

O kol dar yra, kaip yra, pamatyti šio seniausio Lietuvos kalėjimo gyvenimą buvo tikrai įdomu ir naudinga. Tiesa, tik trumpam. Darosi koktu, kai pagalvoji, kiek suluošintų likimų, kiek gyvenimo pasmerktų žmonių yra už kiekvienos kameros durų.

Prie išėjimo stovėjau su nekantrumu. Išleido po tris, kaip ir įleido. Vos už keliolikos metrų nuo kalėjimo esančiame skvere jauna mama stūmė vaiko vežimėlį, ant suolelio įsitaisiusi porelė skaitė knygą ir mėgavosi bene paskutiniais šių metų šiltais saulės spinduliais...
Kaip niekada giliai įkvėpiau laisvės kvapo.