Tokias išvadas, tirdama A. Brazausko, V. Landsbergio ir kitų veikėjų memuarus, padarė Lyčių studijų centro direktorė profesorė Dalia Leinartė. Kaip sovietmetį jautė A. Brazauskas ir V. Landsbergis – DELFI interviu su D. Leinarte.
– Tyrėte ilgesį ir džiaugsmą socialistinėje Lietuvoje. Kodėl? Ką tai parodo?
– Tyrinėjau, kaip žmonės prisitaiko prie naujų socialinių ir politinių sąlygų – po 1940 m., karui pasibaigus, antrosios okupacijos metais. Tyriau ne represuotus asmenis, o tuos, kurie po karo nebuvo ištremti, nekalėjo darbo stovyklose ar kalėjimuose ir kurie neemigravo. Jie liko gyventi socialistinėje Lietuvoje. Kėliau klausimą, kas jiems padėjo išgyventi, kokias strategijas žmonės prisitaikė siekdami išlikti ir išlaikyti priešpriešą sovietiniam režimui.
Atspirties tašku tapo įdomi psichologės Danutės Gailienės studija „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“. D. Gailienės atliktas tyrimas atskleidė, kad net 39 proc. asmenų, neturinčių oficialaus nukentėjusio sovietmečiu statuso, teigė išgyveną liūdesį, o 16 proc. respondentų patiria naktinius košmarus.
Žinoma, visada atsiras oponentų, sakančių, kad ne okupacija galėjo sukelti tokias pasekmes. Galbūt jie tiesiog turėjo psichologinių problemų ar sunkumų šeimoje. Tačiau mes niekada negalime pamiršti – vis dėlto gyvenome autoritarinėje šalyje, buvome okupuoti ir tai yra faktas. Didelis socialinis politinis pasikeitimas negalėjo nepalikti tų žmonių elgesyje ir emocijose jokio pėdsako.
Aš mėginau strategijas atskleisti analizuodama tų žmonių emocijas – džiaugsmą ir liūdesį. Į kokius įvykius sovietmetį išgyvenę žmonės reaguodavo džiaugsmingai, kokie įvykiai jiems keldavo nerimą, depresyvias mintis ir liūdesį. Mano šaltiniai buvo ne interviu, o žinomų žmonių biografinio ir autobiografinio turinio medžiaga, publikuota jau po 1990 m.
– Tarp Jūsų tiriamųjų buvo ir A. Brazausko memuarai. Kaip socializmą jautė buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius?
Štai A. Brazausko atsiminimuose knygoje „Ir tuomet dirbome Lietuvai. Faktai, atsiminimai, komentarai“ pabrėžiama, kad žmonės po karo greitai perprato naują gyvenimą, jo reikalavimus ir sovietinės sistemos teikiamus privalumus. Pasak A. Brazausko, ilgai nedvejodami jie priėmė juos: „kai Lietuvoje nyko vienkiemiai, visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas. Jaunos šeimos, žemės ūkio specialistai mielai statėsi namus gyvenvietėse, nes suprato, kad šiaudinių pirkių ir tualetų už tvarto epocha jau praėjo“.
Tai visiškai pragmatiškas požiūris – aš jį apibūdinau kaip sugebėjimą gyventi „čia ir dabar“. Tu nesižvalgai į praeitį ir savo žvilgsniu nesieki labai toli į ateitį. Gyveni čia ir dabar, esi pragmatiško proto žmogus ir, kaip sako A. Brazauskas, tiesiog dirbi Lietuvai naudingus darbus. Už tai turi komfortabilią aplinką sau ir savo šeimos nariams.
– Ką, operatyviai prisitaikę prie naujo režimo, šie žmonės laimėjo?
– Komfortabili psichologinė būsena buvo vienas didžiausių privalumų, laimėtų už susitaikymą su naujo gyvenimo reikalavimais. Todėl ne sąžinės priekaištai sovietmečiu ir po 1990-ųjų, o teigiamos emocijos natūraliai lydėjo šiuos praktiškus žmones. Laimės pojūtis ir nedideli džiaugsmai savaime išplaukdavo iš sovietinės kasdienybės ir atliekamų darbų rutinos. Panašiai A. Brazauskas prisimena 1956-uosius: „Būtų veidmainiška šiandien tvirtinti, kad mūsų nedžiugino būsimos statybos, naujos, vis sudėtingesnės produkcijos gamyba Lietuvoje, tiesiami keliai, augantys ištisi gyvenamųjų namų kvartalai, o ką jau kalbėti apie Kauno hidroelektrinės statybą“.
Apskritai A. Brazausko atsiminimuose apstu pozityvios nuotaikos ir džiaugsmingų akimirkų. Jas nuolat sukurdavo viena ar kita įvykdyta praktinė užduotis. Tai galėjo būti visuotinė Lietuvos gyvenviečių elektrifikacija 7 dešimtmečio pradžioje, kuri A. Brazauskui priminė laimingus, netgi ekstazinius momentus: „Esu matęs ir kaip pirmąkart elektros lemputė užsidega valstiečių trobose. Ne vienas žmogus iš džiaugsmo šluostė ašaras, apsikabindavo su elektrikais, o senutės, šiek tiek baimindamosi namie atsiradusių jungiklių, prisimindavo, kaip jaunystėje skaldė ir žibino balanas. 1964 m. prie energetikos sistemos buvo prijungtas paskutinis respublikoje Biržų rajono J. Biliūno kolūkis, ta proga čia vyko didelė iškilmės“.
Naujo pragmatinio sovietinio žmogaus nerimas taip pat buvo išskirtinai buitinis. A. Brazausko atsiminimuose randame nuogąstavimą dėl patvinusios upės, gresiančios elektrinės užtvarai ar blogo betono skiedinio ir statybininkų trūkumo. Jo atsiminimuose, kaip ir kitų partinių veikėjų knygose, nerasime sielojimosi ar apgailestavimo dėl dvasinių dalykų. Apskritai buvusių partinių veikėjų memuaruose nėra moralinio įvykių, procesų ar pačios sistemos vertinimo. Atsiminimuose režimas nėra įvardijamas nei blogiu, nei gėriu. Jis suvokiamas emociškai šaltai kaip praktiškai suvokta ir priimta neišvengiamybė.
– O kaip, Jūsų nuomone, sovietmečiu jautėsi amžinas A. Brazausko politinis oponentas V. Landsbergis?
– Įdomu tai, kad tas pats pragmatiškumas ir pozityvi laikysena psichologiškai padėjo ne tik buvusiems nomenklatūrininkams. Jei A. Brazauskas ir kiti nomenklatūrininkai įsijungė į veiklą sovietinėje sistemoje vedini noro „dirbti Lietuvai“, tai V. Landsbergis atsiminimuose mini panašų taip pat aktyvios savo veiklos sovietmečiu motyvą – „ginti Europos kultūrą“. Būtų galima drįsti sakyti, kad okupacijos sąlygomis A. Brazauskas nedirbo Lietuvai tikrąja prasme. Lygiai taip pat daug abejonių kelia detalė, kad būnant Tarybų Sąjungoje, sovietinėje Lietuvoje, už geležinės uždangos buvo galima padaryti kažką ryžtingo Europos kultūrai. A. Brazausko ir V. Landsbergio teiginiai nėra labai adekvatūs realybei, kokią turėjome po 1945 m. Tačiau emocijų struktūra, kaip šie žmonės prisitaikė prie naujojo režimo, labai panaši.
Psichologiškai V. Landsbergis taip pat greitai ir aktyviai pokariu įsijungė į profesinę veiklą, kurią suvokė kaip pozityvų darbą ir rezistenciją legaliomis sąlygomis. Kaip ir buvusių partinių veikėjų atsiminimuose, V. Landsbergio atsiminimai konstruojami ta pačia „faktų virtinės“ arba „pozityvių darbų“ išvardijimu. V. Landsbergis mini darbus ir veiklas, kurios, jo manymu, buvo priešprieša ideologijai ir sistemai.
Jei A. Brazauskui geri darbai yra statybos, tai V. Landsbergiui svarbūs tokie darbai kaip organizuota apklausa apie lietuvių liaudies dainų išsaugojimą, kova už Vilniaus senamiestį, jaunimo ugdymas, pasipriešinimas propagandiniams meniškumo kriterijams, kova už lietuvių kalbą. Tokia veikla skatino greitai psichologiškai prisitaikyti ir gyventi „čia ir dabar“.
Psichologiniu ir emociniu požiūriu V. Landsbergis ir A. Brazauskas tapatūs, nors politiškai ir ideologiškai abi šios žmonių grupės buvo visiškai priešingose barikadų pusėse.
– Iš Jūsų minčių atrodo, kad nei A. Brazauskas, nei V. Landsbergis sovietmečiu per daug nekentėjo. Kas sovietmetį jautė sunkiausiai?
– Yra ir kitų prisiminimų, kurie visiškai skiriasi tiek nuo partinių veikėjų memuarų, tiek nuo V. Landsbergio ir kitų, kurie jautė rezistenciją režimui. Šie atsiminimų autoriai nuolat grįžta prie tarpukario kvapų, garsų ir vaizdų. Tai neginčijamai išduoda intensyvų ir niekuo neišgydomą ilgesį, įkyriai iškylančias prarasto gyvenimo detales ar, kitaip tariant, nepraeinančią traumą.
Nors niekas neabejoja, kaip smarkiai V. Landsbergis išgyveno dėl prarastos Lietuvos, visgi atsiminimuose jis gyvena „čia ir dabar“. Kaip ir partiniai veikėjai, jis per daug nesižvalgė į praeitį, nei per daug drįso žiūrėti į priekį. Tačiau tokie žmonės kaip poetas Marcelijus Martinaitis nuolat grįžta į praeitį. Atrodo, kad sovietmečiu buvo emociškai įstrigęs atsiminimuose.
Knygoje „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“ M. Martinaitis prisimena: „Nors būdavo daug ir sunkiai dirbama, tačiau prasigyvenus paskutiniai Nepriklausomybės metai mano atmintyje išliko kaip labai šviesūs. Jau atsirado visokių pirktinių daiktų, drabužių, kažkokių gražių dėžučių, įrankių, žaisdavau su nauja tėvo kepure, kurios viduje buvo toks paveikslėlis gal su kokio artisto ar solisto, gal net paties Kipro Petrausko atvaizdu, kvepėdavo muilas Žuvelis, traukdavo akį gražus odinis odinis mamos rankinukas, iš kurio, grįžus iš miesto, išimdavo man saldainį ar saldžią bandelę. Tą rankinuką, motinai nematant, vis atidarinėdavau, uostydavau iš jo sklindančius saldainių, bandelių, kvepalų ar pinigų kvapus. (...) Dabar galvoju, kaip tada priartėta prie Europos ir kaip Lietuvoje visi tie mieli mažmožiai išnyko su žmonių gyvenimais, daiktų ir jų pačių bolševikiniu pavergimu!“.
Ilgesio kamuojami atsiminimų autoriai savo biografiniuose pasakojimuose vėl ir vėl grįžta prie įvairiausių neįvykdytų nepriklausomos Lietuvos scenarijų ir vis permąsto neišsipildžiusias prarastos valstybės galimybes. M. Martinaičiui neišsenkamo gyvybingumo ir kūrybingumo šaltiniu išlieka tarpukario Lietuvos kaimas. Tai, kad pokariu žmonės nebegalėjo perduoti vaikams šeimos istorijos ir tradicijų, M. Martinaičiui kėlė siaubą ir neviltį. Tuo tarpu praktiškai socializmą suvokusiam A. Brazauskui tai buvo techninė užduotis, reikalavusi „iškelti vienkiemius ir kurti naujo tipo gyvenvietes“.
– Kas Jūsų tyrinėtiems žmonės padėjo sovietmečiu išgyventi?
– Atsiminimų autoriai, kurie po 1945 m. ryžtingai persiėmė pragmatiniu santykiu su naujuoju režimu ir apsisprendė aktyviai veiklai, dažniausiai išvengė egzistencinių būties klausimų. Atsiminimai ir dienoraščiai byloja juos žinojus apie aplinkinius, išgyvenusius depresiją ir kamuojamus psichologinių problemų. Paprastai atsiminimuose užsimenama apie režimo sukeltas gilias asmenybės savidestrukcijas ir net savižudybes, tačiau patys autoriai tokių psichologinių problemų ir emocinių sutrikimų nepatyrė ir produktyviai dirbo.
Kas gi padėjo išgyventi būti „čia ir dabar“, nenugrimzti į gilų emocinį depresyvumą, ką galėjome matyti M. Martinaičio ar įdomių atsiminimų autorės fotomenininkės Onos Pajėdaitės, žurnalisto Juozo Keliuočio atvejais? Galėjo daugelis veiksnių, tarp jų ir charakterio savybės, tačiau aš kaip istorikė galiu pažymėti vieną elementų: tai neformalūs draugų būreliai.
Buvę nomenklatūrininkai taip pat „išgyveno“ sovietmetį savotiškuose socialiniuose getuose. Jie taip pat bendravo uždaromis, izoliuotomis „draugų grupėmis“ ir iš esmės susikūrė panašų santykinį stabilumo ir komfortabilumo jausmą. Tai galėjo būti medžioklės būreliai, draugystės šeimomis.
Tuose būreliuose klestėjo vadinama pagalba vienas kitam, tačiau labai dažnai iš tiesų tai buvo neformalūs ekonominiai apsikeitimai, vadinamasis „blatas“. Į tokius draugų būrelius susiburdavo žmonės, kurie savo rankose turėjo vadžios svertus ir reguliavo tam tikras materialines vertybes. Bendravimas siaurame ezoteriniame būrelyje kėlė jiems izoliaciją nuo socialistinės tikrovės ir sukurdavo dirbtinį normalaus gyvenimo pojūtį.
Lygiai taip pat V. Landsbergis: iš karto po karo mini, kad susidarė būrelis studentų, kuriais jis pasitikėjo. Tai galima pavadinti savotišku kultūriniu salonu. V. Landsbergio manymu, tai buvo toks izoliuotas mikropasaulis, juos saugojęs nuo sistemos. Tai davė emocinį stabilumą, komfortą ir pasididžiavimą, kurio pavieniai izoliuoti žmonės socialistinėje ir komunistinėje sistemoje turėjo labai mažai.
Neviltį ir veiklumą paralyžiuojančią depresiją išgyveno tie, kurie tyliai ir individualiai grūmėsi su savo apmąstymais, negebėdami/nenorėdami jungtis į bendraminčių grupes ir tokiu būdu pragmatiškai „dirbti Lietuvai“. Šiai grupei priskirčiau M. Martinaitį, minėtą O. Pajėdaitę, J. Keliuotį. Jie liko izoliuoti, atskiri, su niekada nedingusiu ilgesiu tam, kas yra prarasta.
– Tai, Jūsų nuomone, A. Brazauskas sovietmečiu nekentėjo?
– Mano manymu, jis buvo praktiškas, pragmatiškas žmogus, kuris iš karto persijungė dirbti „čia ir dabar“. Aš nemanau, kad didelę kančią patyrė ir tylią rezistenciją išgyvenę asmenys, kurie, kaip V. Landsbergis, lygiai taip pat aktyviai dirbo. Traumą patiriančių žmonių veikla dažniausiai paralyžiuojama. Nemanau, kad be praktiškų išgyvenimo strategijų taikymo būtų buvę įmanoma iškart po karo aktyviai dirbti Lietuvos labui ar Europos kultūrai.
Beje, po 1990 m., kada buvo kitas politinis ir socialinis virsmas, iš esmės ta pati žmonių grupė vėlgi labai greitai prisitaikė ir pradėjo gyventi bei dirbti „čia ir dabar“. Jie buvo labai aktyvūs.
Neprisitaikė tokie žmonės kaip Antanas Terleckas – aktyvūs rezistentai.