„Europos ir Amerikos ryšiai kaip santuoka, kuri, kaip visi žinome, negali gyvuoti iš inercijos. Šis ryšys priklauso nuo simpatijos, prisirišimo ir draugystės, o šiuos saitus būtina puoselėti. Pastaruosius ketverius metus šie ryšiai silpnėja. Amerika (Europos manymu) atrodo prislėgta ir sutrikusi. Europa (Amerikos akimis) atrodo skurstanti ir visai nebesvarbi - ekonominio pavojaus šaltinis, dėl kurio, saugumo požiūriu, nėra ko jaudintis“, - rašo E. Lucasas.
Pasak apžvalgininko, nesusipratimai tarp Amerikos ir Europos ypač išryškėjo, kai buvusio JAV prezidento George W. Busho administracija nutarė dislokuoti priešraketinės gynybos skydo elementus Lenkijoje ir Čekijoje.
„Nesusipratimas dėl naujų priešraketinės gynybos planų 2009 metais smarkiai pakenkė Lenkijos ir Čekijos dvišaliams santykiams. Iš tikrųjų politikai labai smarkiai rizikavo, pritardami projektui, kuris praktiškai be jokio įspėjimo dabar padėtas į šalį. Dabar pareigūnai ir politikai iš Vidurio Europos bent jau žino, ko tikėtis iš Amerikos, perprato jos veiklos niuansus“, - teigia E. Lucasas.
Tačiau, anot jo, pastaruosius dvidešimt metų Rytų Europos svarba mažėja. Pasak apžvalgininko, kiekvienam pokario JAV prezidentui santykiai su SSRS buvo esminis užsienio politikos klausimas, amerikiečiai bijojo komunizmo ir siaubingai bijojo branduolinio ginklo. Net 1991-aisiais pagrindiniai JAV užsienio politkos iššūkiai buvo susiję su transatlantiniais santykiai – idealistai, kaip teigia E. Lucasas, norėjo paversti Rusiją kapitalizmo ir demokratijos pavyzdžiu, pesimistai – norėjo apsisaugoti nuo buvusios SSRS branduolinio ginklo arsenalo pavojų.
„O Rusija Amerikai vis dar truputį svarbi. Sergejaus Magnickio (advokato, nepabijojusio atskleisti opių Rusijos piktžaizdžių, mirusio kalėjime 2009 metų lapkritį) šalininkų siūlymo neišduoti asmenims, įsipainiojusioms į šią bylą, vizų priėmimas buvo netikėta sėkmė. Šis sprendimas išprovokavo agresyvią Kremliaus kontrataką, tačiau labai pradžiugino demokratijos šalininkus pačioje Rusijoje“, - teigia E. Lucasas.
Jo teigimu, nors respublikono Mitto Romney kampanijoje skiriama dėmesio Rusijai, tačiau jo komandoje nėra nė vieno žmogaus, garsėjančio radikalesnėmis pažiūromis. E. Lucasas priminė, kad interviu CNN M. Romney Rusiją įvardijo kaip nenuginčijamą geopolitinę priešę Nr. 1.
„Tačiau ar M. Romney tapus prezidentu santykiai su Rusija pasikeistų? Jo užsienio politikos komandoje nėra ne vieno žmogaus, garsėjančio radikaliomis pažiūromis. Praeitais metais paskelbtame užsienio politikos dokumente teigiama, jog Rusija yra „destabilizuojanti jėga“, kurią reikia „sutramdyti“ ir žadamas „santykių perkrovimo perkrovimas“. Žadama peržiūrėti naująją START strateginės ginkluotės mažinimo sutartį ir skatinti Europos energetinį saugumą. Tačiau, pavyzdžiui, nežadama, kad JAV karių pajėgų skaičius Europoje nebus mažinamas”, - teigia E. Lucasas.
Iš to jis daro išvadą, kad Rusiją užsienio politikos prioritetų sąraše yra žemiau nei parama Izareliui bei susirūpinimas dėl augančios Kinijos įtakos.
„Tačiau griežtesnė politika (ar retorika) Rusijos atžvilgiu nebūtinai yra tai, kas patenkintų „sąjungininkų Rytų Europoje“ poreikius. Jie visai netrokšta dar vieno šaltojo karo - greičiau priešingai. Lenkija įgyvendino savą „perkrovimą“ (kuris, beje, buvo daug sėkmingesnis nei JAV). Ukraina į NATO nebenori. Nei viena iš NATO naujokių nebuvo S. Magnickio kampanijos priešakyje. Šios šalys, besipriešindamos Rusijai, prarado labai daug, o svarbiais klausimais didesnės Vakarų paramos taip ir nesulaukė. Pavyzdžiui, Lenkijos santykiai su Gruzija – kadaise jie buvo šilti, o dabar situacija visiškai priešinga“, - apgailestauja E. Lucasas.
Jo teigimu, JAV dėmesys Rytų Europai ar apskritai Europai taip pat ne ką didesnis, o M. Romney kampanijoje terminas „Europa“ dažniausiai siejamas su piktnaudžiavimu ir išnaudojimu.
„Nors ir ne patys geriausi, tačiau bent jau stabilūs santykiai su Baracko Obamos administracija, vertinant praeities standartais, gana nuviliantys, tačiau jie saugesni nei galimi ryšiai su respublikonų administracija, kuri garsiai kalba, bet realiai nieko negali padaryti“, - svarstė britų apžvalgininkas.
Jo nuomone, suartinti Maskvą su Vašingtonu gali Arkties gelmių turtai, diskusijos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, galbūt bendras nerimas dėl Kinijos, tačiau suartėjimas su Europa yra „daug kantrybės ir jėgų reikalaujantis procesas, priklausantis nuo nesuskaičiuojamos galybės veiksnių, asmenybių ir prioritetų“.
„Atsigręžkite atgal į XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį: vieną akimirką JAV tarpininkauja siekiant taikos buvusioje Jugoslavijoje, kitą – reklamuoja BTC naftotiekį, sujungusį Azerbaidžaną, Gruziją ir Turkiją, dar kitą – gelbėja Moldovą nuo Kremliaus gniaužtų. Bent jau teoriškai, Amerika, gindama savo sąjungininkus NATO, yra pasirengusi rizikuoti pasauliniu branduoliniu karu. O dabar maldauja Angelos Merkel pritarimo, kad Europos centrinis bankas galėtų spausdinti pinigus ir taip atitolinti tragediją“, - rašo apžvalgininkas.
Jo nuomone, pernelyg didelis pasitikėjimas tiek JAV, tiek Europai gali pakišti koją.
„Maskva ir toliau daro spaudimą Latvijai, Lietuvai ir Rumunijai. Kažkur Europoje per ateinančius ketverius metus nutiks kai kas labai blogo – o dėl to kaltinti reiks arba piktadarius iš užsienio, arba viduje kilusią suirutę. O Amerika (jeigu kliautumėmės pavyzdžiais iš istorijos knygų) anksčiau ar vėliau šią košę turės srėbti. Vidurio Europa gali būti visai nesvarbi šioje kovoje dėl JAV prezidento posto. Tačiau galiu lažintis, kad kitai JAV prezidento administracijai Europa bus svarbi“, - teigia E. Lucasas.