Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro ekspertė bei Vytauto Didžiojo universiteto docentė Milda Ališauskienė įsitikinusi, kad menkai pažįstamos religinės bendruomenės nekelia jokios grėsmės jų nariams ir visuomenei, tačiau psichologė – psichoterapeutė Jūrita Dargužienė perspėja dėl šių bendruomenių lyderių galimo savanaudiškumo.
„Religija – tai opiumas liaudžiai“, – sakė Rusijos revoliucionierius ir Tarybų Sąjungos įkūrėjas Vladimiras Leninas. Kai XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje pasaulį sukrėtė masinės sektoms priklausančių žmonių savižudybės – 1993 metais išsižudė Dovydo šakos pasekėjai, dar po metų – Saulės šventyklos nariai, o 1997-aisiais – Rojaus vartų tikintieji – lietuviai dar nebuvo pamiršę Komunistų partijos gąsdinimų apie užsienyje veikiančias pavojingas sektas.
Kaip tik tuo metu Lietuvoje įsitvirtino įsitikinimų laisvė ir ėmė sparčiai daugėti naujųjų religinių judėjimų. Pastarieji iki šiol kelia nepasitikėjimą ir baimę, nes visuomenė menkai juos pažįsta. Ar gali būti, kad šios alternatyvios bendruomenės iš tiesų pavojingos?
M.Ališauskienė įsitikinusi, kad ne: „Šiuo metu kokias nors grėsmes keliančių religinių bendruomenių Lietuvoje negalėčiau įvardyti. Tačiau man, kaip religijų tyrėjai, nerimą kelia visuomenės neigiami požiūriai į kitaip tikinčius ir galvojančius, baimė dėl taip vadinamų netradicinių religinių bendruomenių keliamos grėsmės.“
Kuo bendruomenė aktyviau veikia, tuo ji pastebimesnė, bet dėl informacijos apie jas trūkumo kelia vis didesnį nerimą visuomenei, į religinius judėjimus įsitraukiančiųjų artimiesiems.
Išvirkščia krikščionybė – satanizmas
Vienas iš labiausiai vaizduotę audrinančių religinių judėjimų – Satanizmas – atsirado XVII amžiuje, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare ir, beje, buvo sukurtas moters Katerinos la Voisin. Tai buvo pirmieji satanistiniai ritualai istorijoje, padėję pagrindus tolesnei satanizmo raidai. Būtent K. la Voisin grupė šėtoną paskelbė materializmo simboliu. Nors ši grupė buvo išvaikyta policijos 1679 metais, satanizmo idėją paskleidė apie operaciją pranešusi žiniasklaida ir satanizmas nusmukdamas ir vėl atgydamas pasiekė mūsų laikus.
Turino Naujųjų religijų studijų centro vadovas ir daugiau nei 40 knygų autorius, religijos sociologas Massimo Introvigne knygoje „Satanizmas“ išskiria dvi judėjimo kryptis – racionaliąją, kuri remiasi ideologo Aleisterio Crowley filosofija ir šėtoną laiko mokslo, racionalumo ir moralinių, religinių normų atmetimo simboliu, ir okultinę, kurios pasekėjai garbina šėtoną kulto veiksmais ir laiko jį realiu asmeniu.
Ir vienų, ir kitų nėra daug. Anot M. Introvigne, visame pasaulyje satanistų gali būti iki 5 tūkst., taigi kalbame apie absoliučias mažumas, tačiau judėjimo populiarumą palaiko visiškas slaptumas ir skleidžiami gandai apie jo masiškumą.
Lietuvoje bene labiausiai prieinama satanizmo apraiška yra „Tamsos brolijos“ puslapis www.satan.lt, kurio pagrindinis tikslas – pasitelkus logiką ir mokslą paneigti religijos tiesas.
„Interneto svetainę www.satan.lt vadinčiau mokslinį ateizmą propaguojančiu puslapiu, kuriame publikuojami antireliginiai tekstai. Teko bendrauti su jos kūrėjais ir būčiau linkusi juos laikyti labiau radikaliais ateistais nei satanistais, nes satanizmas yra religinė nuostata priešinga krikščionybei ir iš esmės negalinti egzistuoti be šios“, – aiškina M. Ališauskienė.
Patys puslapio įkūrėjai savo tapatybių nenori atskleisti, tačiau mielai bendrauja internetu. Eretiku pasivadinęs vienas iš puslapio administratorių į klausimą, ar jie iš tiesų yra satanistai, atsako: „Ir Taip, ir Ne. Taip, mes griauname religiją. Religijos požiūriu tai gali būti tik Šėtono darbas. Tikintieji tiki, kad Dievas egzistuoja. Tad, žvelgiant iš jų pozicijų, mes esame patys tikriausi satanistai. Ir ne, nes mes netikime nei Dievo, nei Šėtono egzistavimu, neatliekame jokių apeigų ar garbinimo, pasikliaujame logika, protu ir realiais faktais ir neaiškiname apie tai, kas vyksta už Visatos ribų. Netikintys mus laiko laisvamaniais. Darvinas irgi turėjo humoro jausmą ir savo teoriją juokais kai kada vadino „Šėtono evangelija“, o savo artimą draugą Hekslį – Šėtono evangelijos apaštalu.“
Kitokia krikščionybė – Jehovos liudytojai
Jau stereotipu tapo sektanto portretas – tvarkingai apsirengę, visą laiką besišypsantys ir tik poromis vaikštą žmonės, praeiviams gatvėje siūlantys į Dievą įtikėti raginančius lankstinukus. O tada jūsų laukia rojus. Iš tiesų tai – Jehovos liudytojai, religija juos įpareigoja tam tikrą skaičių valandų per savaitę skelbti savo tikėjimą. Kitokių skelbimo būdų kaip tik asmenišką bendravimą jie nepripažįsta.
2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje Jehovos liudytojų yra 3512, o pasaulyje daugiau nei 6 milijonai, taigi dvi Lietuvos. Lietuvoje tai dešimta pagal dydį religinė organizacija ir viena iš labiausiai žinomų. Nerimą į bendruomenę įsitraukusiųjų artimiesiems kelia šios religinės krypties pasaulėžiūra, skatinanti atsiskirti nuo likusios visuomenės. Jehovos liudytojai mano, kad dievas Jehova ir Šėtonas savotiškoje teisinėje kovoje bando įrodyti savo valdžios žmonėms legalumą, taigi bendruomenės nariai savo gyvenimu ir skelbimu patvirtina, kad žmonės, nepaisant Adomo nuopolio, gali gyventi pagal Dievo tvarką.
Valstybės tarnautojai, politikai, partijų nariai atspindi šėtono valdžią ir tvarką. Nenorėdami dalyvauti šėtono pinklėse, Jehovos liudytojai nedalyvauja rinkimuose ir nedirba jokio su valstybės valdymu susijusio darbo, nes „vienintelė legali valdžia kyla iš paties dievo Jehovos“. Tai valdžiai bendruomenės nariai besąlygiškai paklūsta. Ji nuo pat judėjimo įkūrimo įsikūrusi Brukline ir savo valdžios atstovus siunčia į kiekvienos šalies bendruomenę. Besąlygiškas paklusnumas vyresnybei, atsiskyrimas nuo visuomenės ir valstybės yra labiausiai gąsdinanti Jehovos liudytojų ypatybė.
Dar viena stebinanti nuostata – draudimas ligoniui perpilti kraują, nes kraujas yra gyvybinė jėga. Plačiai paplitusi nuostata, kad dėl to dažnai nukenčia šį tikėjimą išpažįstantys ligoniai.
„Jehovos liudytojų tikėjimo nuostatos, neleidžiančios perpilti kraujo daugelyje Vakarų visuomenių, yra gerbiamos ir gydytojai, esant galimybei, į jas atsižvelgia. Kiek žinau, Lietuvoje medikai taip pat stengiasi atsižvelgti į šį Jehovos liudytojų tikėjimo aspektą, yra atliekamos operacijos be kraujo perpylimo, o Jehovos liudytojų bendrija padeda ligoninėms įsigyti aparatūrą, leidžiančią surinkti paciento kraują ir vėl jį panaudoti. Tačiau problemų iškyla siekiant suderinti religijos laisvės bei vaikų teisių klausimus kraujo perpylimo atveju. Tokiais atvejais, kiek žinau, kai kuriose valstybėse teismo sprendimu gali būti leidžiamas kraujo perpylimas, būtinas vaiko gyvybei išsaugoti, tačiau Lietuvoje su tokia situacija dar neteko susidurti“, – galimybes tikėjimą su medicina suderinti aiškina M. Ališauskienė.
Tobulos šeimos krikščionybė – munizmas
Dar viena keista pasaulėžiūra pasižyminti religija – munizmas. Tikrasis šio judėjimo pavadinimas – Susivienijimo bažnyčia. Judėjimo įkūrėjas Sun Myung Moonas turėjo įvairių idėjų – nuo visų religijų suvienijimo iki tobulos šeimos sukūrimo. Būtent tobula šeima dabar yra pagrindinis judėjimo aktyvistų tikslas, kurio pasiekti bando paskaitas apie „tyrą meilę“ siūlančios merginos gatvėse.
Tobulos šeimos idėja remiasi paties Muno sukurta legenda, kad Jėzus turėjo sukurti tokią šeimą, bet buvo per anksti prikaltas prie kryžiaus ir nespėjo vesti. Kai pats Munas sulaukė 16 metų, jam apsireiškęs Dievas paprašė sukurti tokią Tikrąją šeimą. Tą jis ir padarė. Deja, vėliau išsiskyrė, tuo sukeldamas didžiulį galvos skausmą savo pasekėjams.
Sukurti tobulas šeimas be nuodėmės gali ir paprasti judėjimo nariai. Partnerius jiems išrenka pats Munas, dažniausiai parinkdamas kitos tautybės ar net rasės sutuoktinį. Tokiu būdu siekiama ne tik darnios šeimos, bet ir santarvės tarp tautų – dar vienos munizmo idėjos.
„Apie tarptautinių santuokų poreikį aiškina Suvienijimo bendruomenės tikėjimo mokymas, tokiu būdu siekiama panaikinti rasių ir tautybių skirtumus, kurie kelia iššūkius pasaulinei taikai“, – sakė M. Ališauskienė.
Įsitraukęs į munizmą žmogus taip pat kaip ir Jehovos liudytojų pasekėjas, skatinamas nutraukti ryšius su šeima ir draugais, mesti darbą ir mokslus, vis daugiau savo laiko ir resursų investuoti į judėjimą. Tai lemia, kad pasitraukti iš judėjimo yra nepaprastai sunku.
Nežinomos religijos gali būti įkurtos siekiant naudos
Vilniaus Vasaros ligoninės psichologė-psichoterapeutė J.Dargužienė pasakoja, kad pavojingiausios naujos religinės bendruomenės yra tos, kurios atsiskiria nuo išorinio pasaulio: reikalauja nutraukti visus iki bendruomenės buvusius ryšius, prašo organizacijai užrašyti savo santaupas, nuosavybę. Tokiu atveju žmogus patenka į visišką sektos priklausomybę, jis tampa lengvai valdomas.
„Atėjęs į religinę bendruomenę pradžioje žmogus pasijunta saugus, suprastas ir išklausytas. Lyderis gali įtikinėti, kad grupė yra ypatinga, o kiti žmonės klysta. Tuomet žmogus pasijunta reikšmingas. Pasiūlomi tiesioginiai keliai į laimę, kur kas lengvesni nei realiame gyvenime, bet su sąlyga, kad bus griežtai laikomasi grupės reikalavimų“, – teigė J. Dargužienė.
Tuo tarpu religijų tyrinėtoja M. Ališauskienė mano, kad šiandien žmonės patys ieško religinių judėjimų ir į juos įsitraukia: „Pastaruoju metu gana retai pasitaiko, kad judėjimų nariai užkalbintų žmones gatvėje ir tokiu būdu juos pritrauktų į savo grupę. O ir sociologų anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad iš dešimties taip užkalbintų žmonių tik vienas pasilieka grupėje, tad toks žmonių pritraukimo būdas nėra efektyvus. Retai besutiksime ant statinės gatvėje stovintį pranašą, kuris pritrauktų sekėjus. Šiais laikais religiniame pasirinkime pagrindinis veikėjas – žmogus, jis renkasi, kas jam patrauklu, kas atliepia jo poreikius. Sakyčiau, kad religinį gyvenimą pasiekė vartotojiškos nuostatos, renkamasi, kur patogiau eiti, kuri religinė bendruomenė ar centras arčiau namų, kokius konkrečius naudingus dalykus siūlo, pavyzdžiu, kvėpavimo ar jogos užsiėmimus.“
Jei artimieji įsitraukė į nežinomos religinės grupės veiklą, M. Ališauskienė pataria tikėjimo klausimų visai nekelti ir neįsižeisti, jei artimas žmogus kritikuos jūsų pačių religinę bendruomenę, tačiau verta pasidomėti artimą žmogų patraukusios grupės idėjomis ir istorija, stengtis nenutraukti siejančių ryšių su artimu žmogumi.
„Tyrimai rodo, kad pakeitus tikėjimą ir religinę bendruomenę euforijos periodas trunka nuo trejų iki penkerių metų, po to gyvenimas daugelyje šeimų grįžta į įprastas vėžes. Praėjus tam tikram laiko tarpui nauji religinių bendruomenių nariai pradeda kritiškai vertinti šią bendruomenę, jos vadovus, kitus narius ir dažnai ieško kelio atgal į savo artimųjų ratą. Todėl svarbu dėti pastangas, kad per taip vadinamą atsivertimo laikotarpį visai nenutrūktų artimųjų ryšiai“, – ramina M. Ališauskienė.