„Juk per 22 nepriklausomybės metus valdžioje atsirado daug jaunų politikų – ir kas iš to? Galbūt aš klystu, bet man atrodo, kad nebent mūsų vaikai, šiandien gyvenantys (studijuojantys, dirbantys) Vakarų valstybėse, galėtų parvežti į Lietuvą – jei, žinoma, grįš – kitokio gyvenimo patirtį ir tapti ta nauja karta, kuri esmingai keistų padėtį mūsų šalyje“, - svarstė aktorius.
G. Mikalauskas pabrėžė pasigendąs atsakomybės mūsų politiniame gyvenime – ne tik politikų, bet ir rinkėjų susipratimo. „Negalima politikos versti cirku, kuriame nauji pretendentai į valdžią kas ketverius metus sako: „Štai tie prisidirbo, leiskite prisidirbti ir mums – su mumis bus linksmiau“. Grįžtu prie to, ką kalbėjau apie atsakomybės stoką: ją liudija ir balsuojantieji už šitokius cirko kandidatus“, - apgailestavo G. Mikalauskas.
- Esate kultūros ir meno žmogus, kuris ragina piliečius būti politiškai veiklesnius, atsakingesnius, aktyviau dalyvauti rinkimuose. Ar Lietuvos visuomenė, Jūsų manymu, nėra politiškai ir pilietiškai aktyvi?
- Mus kamuoja mažos tautos sindromas. Kažkada, bendraudamas su estais, skundžiausi mūsų bėdomis, apgailestavau, kad esame maži ir pan. Jie ėmė juoktis: „Manai, Estijoje yra kitaip?“ Mes, lietuviai, labai mėgstame kritikuoti, nejausdami atsakomybės. Iš visų pusių girdėti įvairūs kaltinimai, bet niekas nekinta: paprastai taip ir lieka neaišku, kurie teisūs – kaltinamieji ar kaltintojai. Susidaro įspūdis, kad šiais laikais galima nesiskaityti su žodžiais. Trūksta atsakomybės.
Daug žmonių prieš rinkimus piktinasi neteisybėmis, o kai jų po rinkimų paklausti, ar jie balsavo, atsako: „Juokauji? Nėra už ką balsuot!” Kitus kritikuoja, o savęs nemato. Maža to, tokie kritikai yra įpratę viską ir visus piešti vienodai: jei jau kas nors negerai, tai vienodai juoda. Bet juk iš tikro taip nėra.
Atsakomybės trūkumas, mano manymu, yra didžiausia problema. Žurnalistas apkaltina politiką ar valdininką, bet viskas lieka, kaip buvę, niekas nekinta. Man kyla klausimas: ar žurnalistas tokiais atvejais yra teisus, ar politikas (valdininkas) – švarus? Ar tiesiog pakanka 10 proc. žinoti, o kitką galima prikurti?
- Bet juk įstatymiškai apibrėžiamą kaltę tiria ir įrodo ne žurnalistai.
- Nesiginčiju. Bet jei žmogų apšmeižė, jis turi gintis. Dabar kas nors pasako, apkaltina, o kritikuojamajam ir apkaltintajam – nė motais. Mano supratimu, tai liudija visokeriopos atsakomybės stoką.
- Užsiminėte apie Estiją – kad ir jie maži ir turi tokių pat problemų, kaip mes. Bet juk estai neemigruoja taip masiškai, kaip lietuviai. Tai – akivaizdus skirtumas ne Lietuvos naudai.
- Kai sakote, jog didžiausia mūsų problema – atsakomybės stoka, ar vertinate šį neigiamą bruožą kaip sovietmečio palikimą, senosios nomenklatūros bruožą?
- Tai kad per pastaruosius du dešimtmečius mes užsiauginome naują – nė kiek ne geresnę nomenklatūrą. Štai mano dukters senelis ėjo aukštas pareigas Ministrų Taryboje iki ir po 1990 m. Jis buvo anos kartos, bet labai sąžiningas žmogus, niekad nesinaudojęs, kaip daugelis tuo metu naudojosi, tarnybinės padėties teikiamomis galimybėmis praturtėti. Tai tik vienas pavyzdys, bet tikrai negalima sakyti, kad visas nesąžiningumas ir atsakomybės stoka atėjo iš sovietmečio.
- 1992 m. „kalbančios galvos“ per TV žadėjo, kad po 15 metų ateis nauja karta, ir visi gyvensime puikiai. Kaip tą „kartų kaitos“ optimizmą?
- Nemanau, kad nauja karta, kuri lemtų esminę gyvenimo kaitą į gera, galėjo – ar gali – ateiti taip greitai. Juk per 22 nepriklausomybės metus valdžioje atsirado daug jaunų politikų – ir kas iš to? Galbūt aš klystų, bet man atrodo, kad nebent mūsų vaikai, šiandien gyvenantys (studijuojantys, dirbantys) Vakarų valstybėse, galėtų parvežti į Lietuvą – jei, žinoma, grįš – kitokio gyvenimo patirtį ir tapti ta nauja karta, kuri esmingai keistų padėtį mūsų šalyje.
Permainas turėtų lemti dabartinis jaunimas – tie, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip mano duktė, kuri per Sausio įvykius dar nebuvo gimusi ir vėliau prašė jai papasakoti „apie karą“ – Sausio 13-ąją.
Dabartiniam jaunimui – tarp jo atstovų tikrai yra daug šviesių žmonių – neretai reikia gyvenime daugiau, nei gali pasiūlyti Lietuva. Žinoma, tėvams skaudu, kai ilgą laiką su savo atžalomis, išvykusiomis į užsienį, jie gali bendrauti tik telefonu arba Skype. Tačiau aš tikiu, kad į užsienį mokytis išvykstantis jaunimas užaugs ir subręs kitoks. Galbūt jų galvose ir širdyse suksis kitokie dalykai, kai jie jau bus matę gyvenimą be kyšių ir slapstymosi, atviromis kortomis, ir prie jo įpratę.
- Bet ar tas šviesus jaunimas norės Lietuvoje rinktis politikų kelią, kai politika – šitaip diskredituota?
- Deja, deguto šaukštas gadina visą medaus bačką, ir tai sakytina apie mūsų dabartinę politiką. Antai Estijoje vidaus reikalų ministras baudžiamas už greičio viršijimą kaip eilinis pilietis. Ten įstatymas visiems galioja vienodai. O Lietuvoje?
Taip, daug šviesių asmenybių, meno žmonių, kuriuos, kaip a.a. Justiną Marcinkevičių, galime laikyti sąžinės balsu, į politiką principingai nėjo. Jei kažkiek ir dalyvavo, tai tik iki tam tikros ribos – tiek, kiek galėdavo dalyvauti kaip nepriklausomos asmenybės, neįsipareigodami valdžios žaidimų dalyviams.
- Kaip Jūs apskritai vertinate daugelio kultūros, meno žmonių (ne tik Lietuvoje) nusistatymą neiti į politiką, nes ji esanti „nešvari“?
- Sudėtingas klausimas. Norėtųsi, kad vykdomojoje valdžioje dirbtų savo sritis gerai išmanantys žmonės. Meno žmogus – ne sandėlio vedėjas: jis uždirba iš savo kūrybos. Jis kuria nematerialias vertybes, kurių negali pasisavinti, pavogti, perparduoti ir pan. Tai išprusę žmonės, valdantys žodį, mokantys reikšti mintį. Jie mums atrodo kaip asmenybės, į kurias reikėtų lygiuotis, ir tai – labai gerai.
Tačiau politikoje, manau, reikia ir profesionalų. Politiniam, parlamentiniam darbui žmogus turi būti rengiamas. Antai Anglijoje aktoriai rengiami profesiniam darbui ne po koledžo baigimo, o nuo vaikystės.
Manau, politikoje, kaip ir teatre, turi dirbti profesionalai. Graži, šviesi asmenybė – puiku. Tačiau graži ir šviesi asmenybė nebūtinai parengs ir priims valstybei reikalingą įstatymą. Negalima politikos versti cirku, kuriame nauji pretendentai į valdžią kas ketverius metus sako: „Štai tie prisidirbo, leiskite prisidirbti ir mums – su mumis bus linksmiau“. Grįžtu prie to, ką kalbėjau apie atsakomybės stoką: ją liudija ir balsuojantieji už šitokius cirko kandidatus.
- Išties svarbu turėti gerų specialistų vykdomojoje valdžioje ar Seimo kanceliarijoje. Bet juk tautos atstovas turėtų būti ir aukštos kultūros žmogus su geru išsilavinimu ir egoizmo nepersunkta morale. Ar atribojus kultūrą nuo politikos, ieškant tik siauros srities specialistų, nepadaugės politikos bėdų?
- Visiškai sutinku: privalo būti moralės ir kultūros reikalavimai. Norėčiau jausti pagarbą įstatymus priimantiems žmonėms. Norėčiau valdžioje tokių žmonių, į kuriuos žiūrėdamas galėčiau pagarbiai sakyti, jog aš nesugebėčiau taip dirbti, kaip jie, o ne tokių, dėl kurių kirba nuojauta, kad aš kaip tik sugebėčiau geriau. Visada norisi lygiuotis į tą, kuris yra visa galva aukščiau už tave – į pranašesnį, o ne į pasipūtusį ir tik įsivaizduojanti, kad yra pasaulio bamba. Kaip sakė vienas mano pažįstamas režisierius vienam ministrui: „Tu šiandien esi ministras, rytoj nebūsi, o aš kaip buvau režisierius, taip juo ir liksiu“.
- Galbūt kai sakome, kad ateis nauja karta ir viskas bus daug geriau nei yra, mes apgaudinėjame patys save tikėdami, jog tereikia laiko, o ne mūsų pastangų?
- Taip, yra toks dalykas. Tai primena rūkyti „metantį“ žmogų, kuris trečiadienį žada, kad tikrai mes pirmadienį, o nuo trečiadienio iki pirmadienio dar tik „kaupsis“. Nereikėtų tikėtis, kad už tave kiti nuveiks tai, ką turi padaryti pats. Manymas, kad kažkas savaime išsispręs, tik dar kartą liudija atsakomybės stoką, apie kurią nuolat kalbu. Beje, šitaip klystantys žmonės dažnai kaip tik yra tie, kurie neina balsuoti. Ir daug raštingų, išsilavinusių piliečių – tarp jų ir menininkai, net nacionalinės premijos laureatai – neina balsuoti. O juk jie galėtų rodyti pavyzdį...
- Kažin ar daug kas sektų autoritetų pavyzdžių. Ar nemanote, kad gyvename autoritetų išgarinimo laikais?
- Deja, jūs teisus. Vis dėlto stenkimės matyti ne vien juodą spalvą. Duktė neseniai atvežė iš Amerikos marškinėlius su užrašu: „Aš tikiu Kalėdų seniu“. Jei netiki Kalėdų seniu, tai geriau nė nešvęsk Kalėdų. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Jei matysime tik juodą tikrovę, tai nesugebėsime jos pakeisti į gera.