G. Kerdikošvilis taip pat sako, kad rusų okupantai nesuvokia, kur jie pateko, ir gyvena ten, „statydami savo bazes ir vaikščiodmai purvinais batais“ po gruzinų žemes.
– Rusijos tyrimų komitetas Tarptautiniam baudžiamajam teismui Hagoje ketina perduoti dokumentus, kuriuose surinkti Gruzijos kariškių nusikaltimų prieš Pietų Osetijos gyventojus 2008 metų rugpjūtį įrodymai. Kaip pakomentuosite šią situaciją?
– Tai visiškai nerimta. Tuo metu, kai visas pasaulis pripažįsta, jog 20 proc. Gruzijos yra okupuota ir kad buvo vykdomi etniniai valymai, kažkas sugalvoja teorijas, kad pateisintų savo veiksmus, kad nors už kažko užsikabintų. Tai jau nejuokinga.
– Kaip manote, ar Europa ir Vakarai nepamiršo neišspręstų problemų ir Gruzijos – Rusijos konflikto 2008 metais pasekmių?
– Aš taip nemanau ir net laikausi priešingos nuomonės. 2008 metais kilo karas, ir kad šis karas būtų sustabdytas, visas pasaulis sukilo ant kojų. Bėga laikas ir praėjo keleri metai. Žaibiškas karas, kurį norėjo sukelti Rusijos valdžia, kad būtų pripažintos šitos „valstybės“, nepavyko. Šiuos darinius pripažino tik Venesuela, kurios nekomentuosiu, ir „Hamas“. Lietuva pirmoji pripažino okupaciją, o po jos šį faktą pripažino ir kitos šalys. Okupacijos terminas – priežastis diskusijoms per kiekvieną susitikimą visuose lygiuose. Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje (ES), visuose dokumentuose tai užfiksuota.
– Kiek žinome, jūs skaitote paskaitas Lietuvoje apie XXI a. okupacijas. Kaip Lietuvoje vertinami jūsų teiginiai?
– Esu dėkingas Lietuvos publikai, nes Lietuvos istorija labai panaši į Gruzijos istoriją. Mažos šalys žino, ką reiškia turėti tokią didelę kaimynę kaip Rusija, ir kaip sunkiai sekasi su ja kalbėtis. Lietuviai labai palankiai tai priima. Aš ir ambasada sulaukiame daug laiškų ir skambučių, į kuriuos mielai atsakau. Tikiuosi, kad tokio siaubo, koks buvo 2008 metais, nebeteks patirti. Visi konfliktai turi būti sprendžiami taikiu būdu.
– Ar jums turi įtakos nusistovėjęs Gruzijos perspektyvų Vakaruose „status quo“?
– Ką reiškia „status quo“? Mūsų perspektyvos žingsnis po žingsnio vis didėja. Mano nuomone, šis „status quo“ neturi jokio poveikio mūsų perspektyvoms Vakarų struktūrose. Visų pirma, NATO ir ES yra žmonių pasirinkimas. Tai jie įrodė per referendumą. Antra, viršūnių susitikimai Bukarešte bei Čikagoje – visa tai padeda mums priartėti prie narystės NATO. Tai ne tik šalies apsauga, bet ir įsipareigojimai plėtoti demokratiją bei žodžio laisvę.
– Netrukus Gruzijoje vyks rinkimai...
– Taip, tačiau noriu pridurti dėl NATO. Įrodymu, kad mūsų reformos ir žingsniai yra labai vertinami, gali būti tai, kad mes tapome narystės NATO aspirante. Mus paėmė iš vieno krepšelio ir perdėjo į kitą. Tai jau didelis žingsnis NATO link. Santykiuose su ES mes vykdome savo namų darbus ir turime gerų bevizio režimo perspektyvų. Judame į priekį laisvos prekybos su ES link. Jeigu šitas „status quo“ trukdytų, mes nejudėtume pirmyn.
– Kaip šiuo metu Gruzijos visuomenė vertina tai, kad Abchazija ir Pietų Osetija egzistuoja ne savo teritorijose? Kaip žmonės bendrauja, juk susiduriate su pabėgėlių problema?
– Tai milžiniška problema. Konfliktas prasidėjo 2008 metų rugpjūtį. Gruzijos teritorijoje nuo 1991 metų šie žmonės (pabėgėliai – DELFI) būdavo vadinami „laikinai persikėlusiais“. Jie net ne pabėgėliai. Sunku rasti žodį jiems įvardyti. Iki 500 tūkst. žmonių paliko savo namus ar buvo iš jų išvyti. Jau daug metų jie negali į juos sugrįžti. Svarbiausia, kad ten jų protėvių kapinės, į kurias jie negali papulti. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kai tik prasideda kalbos apie tai, kur jie sugrįš, jie viliasi, kad sugrįš ten, kur palaidoti jų protėviai. Mes norime, kad Cchinvalio regionas suprastų, jog šie žmonės yra atsidūrę okupacijos gniaužtuose. Tai ne konfliktas su abchazais ir osetinais – jie visada buvo mūsų broliai. Tai konfliktas su Rusija.
Šie žmonės ateina pas mus į ligonines, gauna mūsų finansavimą, kad galėtų studijuoti bet kuriuose pasaulio universitetuose. Tai yra pažanga, ir mes norėtume, kad okupuotų teritorijų neutralaus dokumento statusas, kurį pripažino ir Lietuva, leistų šiems žmonėms pamatyti ne tik tai, kas yra Rusijoje, bet ir kaip gyvena civilizuotos šalys.
– Ar tose teritorijose padaugėjo Rusijos karinio kontingento?
– Okupuotose zonose rusų karių yra daugiau negu vietos gyventojų. Jie neteisėtai stato bazes. Šie kariai yra visiškai neišsimokslinę, jie nemoka net skaityti. Jie nuolat alkani, neblaivūs, apsvaigę nuo narkotikų. Ten niekas nekontroliuojama, jie nesupranta, kur jie yra. Tai labiausiai neapsišvietęs kontingentas. Tai viso pasaulio ir visos rusų liaudies žaizda.
Gruzijos žmonės niekada nebūdavo nusiteikę prieš rusų liaudį, o tie okupantai ten gyvena, stato savo bazes ir vaikšto purvinais batais po mano žemę. Mes dar kartą pareiškėme, kad jokio karo nebus. Laikas parodys, kad konfliktas bus sureguliuotas taikiu būdu. Tai ne konfliktas su Abchazija ir Cchinvalio regionu – tai konfliktas su Rusija. Šis inspiruotas konfliktas kada nors baigsis, nes pačioje Rusijoje demokratinės jėgos supranta, kas vyksta pačios šalies viduje.