Sportui neabejingų kultūros ir meno atstovų nuomone, sportas yra kultūros dalis, nes jis skelbia taikos ir garbingos kovos idealus. Olimpines varžybas žiūri labai daug žmonių, o jose mūsų šaliai atstovaujantys sportininkai yra valstybės prestižo reikalas.
Lietuvos naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje „Ar olimpiada suvienija lietuvių tautą?“ dalyvavęs Valstybinio simfoninio orkestro dirigentas Gintaras Rinkevičius neabejoja, kad tautą tokie dalykai, kaip olimpinės rungtynės, jose pasiekti laimėjimai ir perspektyvos laimėti, tikrai vienija. „Vienija pačia geriausia patriotine prasme, nes mums patriotizmo labai trūksta, žymiai daugiau negu Amerikai arba Rusijai. Mes esame maži, ir kartais truputį išsigąstame to patriotizmo, kad tai netyčia netaptų kokia nors šovinizmo apraiška, bet mums reikia išlikti“, - kalbėjo dirigentas.
Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė sako, kad sportas yra vertybė, ypač kai Lietuva išėjo į pasaulį, ir toje tarptautinėje erdvėje daugiausia sportas vienija ir pakelia tautą. „Lietuvos garbę labiausiai propaguoja ir gina kaip tik olimpinės žaidynės. Žinoma, aš neatmetu ir kitų faktorių - ir muzikos, ir teatro, ir dailės, bet taip jau susiklostė, kad olimpinės žaidynės nusipelno daugiausia dėmesio“, - kalbėjo profesorė.
Etnologas prof. Libertas Klimka sako, kad neabejotinai sportas yra kultūros plačiąja prasme dalis. „Prisiminkime olimpinius idealus, juk graikai šalia stadionų varžybų rengdavo ir poetų varžybas. Visada olimpiniuose idealuose buvo taikos idėja - tai labai svarbūs, humaniški dalykai. Sporto varžybose ir priesaikoje visada pabrėžiama, kad bus garbingai kovojama. Tie garbingos kovos idealai labai svarbūs visame mūsų pasaulyje, visose apraiškose, ir ypač politikoje“, - pabrėžė L. Klimka.
Pasak jo, jeigu atsigręžtume į mūsų tautos ištakas, doros, moralės dalykai yra prigimtiniai etninėje kultūroje. „Joje yra ir labai daug fizinio pasirengimo darbams, gynybai momentų. Visi žaidimai, pradedant piemenų žaidimais ir baigiant suaugusių bernų, rengdavo karius laisvės kovoms, tapdavo jauno žmogaus charakterio grūdinimu“, - priminė etnologas.
Dailininkas prof. Giedrius Kazimierėnas siūlo atskirti rezultatus ir medalius nuo grynojo sporto ir nedaryti iš sporto religijos. „Man, kaip dailininkui, atrodo labai svarbu, kad per olimpines varžybas suvienijama ne tik tauta, bet ir apskritai visos pasaulio tautos. Visas pasaulis gražiai susivienija, ir ta prakeikta politika pasislenka truputėlį į antrą planą. Kita vertus, man asmeniškai ne tiek svarbus rezultatas ir medaliai, man atrodo, labai svarbu sportas grynąja prasme - fizinio ir dvasinio prado harmonija, nuostabus žmogaus kūno grožis“, - kalbėjo dailininkas.
Diskusijos dalyviai linkėjo, kad jaunieji Lietuvos sportininkai ne tik treniruotų savo kūnus ir siektų aukštų sportinių rezultatų, bet ir matytų savo tautą ir valstybę, mokėtų savo valstybės himną ir jį drąsiai giedotų.