- Ką Jums asmeniškai reiškia „miesto kultūros“ sąvoka? Ką galėtumėte pasakyti apie miesto kultūros būklę Lietuvoje?

- Miesto kultūra man visų pirma – kitoniškumo toleravimas. Sugebėjimas pripažinti kito skirtingumą ir jo teisę į tą skirtingumą. Kartu tai – pagrindinė taikaus sambūvio sąlyga. Tai tikroji, ne primesta iš išorės, o vidinė, įsisąmoninta tolerancija. Jei jos nebūtų, tokia gausybė įvairiausių individų, skirtingų tiek egzistencine, tiek kultūrine patirtimis, vienoje ribotoje erdvėje tiesiog neišgyventų. Kiltų „gaujų karas“. Miesto kultūroje gyvenantys žmonės kuo puikiausiai supranta, jog to karo niekam nereikia – todėl natūraliai išmoksta taikaus sambūvio.

Miesto kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi. Lietuvos miestai – galbūt išskiriant multikultūriškąjį Vilnių – tebėra pernelyg homogeniški, o jų gyventojai – inertiški ir ksenofobiški. Į „kitokį“ vis dar tebežvelgiama įtariai – kaip į svetimąjį, atvykusį į šokius iš kito kaimo. Pagrindinė to priežastis – nepasitikėjimas savo paties pajėgomis, konkurencijos baimė: svetimasis yra pavojingas, nes gali atimti darbo vietą ir – sekant analogija su kaimo šokiais – paveržti gražiausias merginas. Už tai ir ginamasi senais patikrintais metodais – lupant iš tvoros baslius ir kaunantis už savo teritoriją. Kuri, atidžiau įsižiūrėjus, ne tokia jau ir patraukli tam svetimajam. Nebent tokiam pačiam nevykėliui, kaip ir tas vietinis teritorijų sergėtojas: ieškančiam nekvalifikuoto darbo su menku atlyginimu.

- Kaip Lietuvoje klostėsi ir kito miesto bei kaimo mentaliteto santykis po 1990 m.?

- Apie 1995 m. teko lankytis Belgijos kaime, kuris ir mentaliteto, ir gyvenimo kokybės požiūriu niekuo nesiskyrė nuo miesto. Žmonės – tokie patys civilizuoti, savo srities specialistai. Bene vienintelis skirtumas – kad tebesilabina su kiekvienu, sutiktu gatvėje.

Panašią slinktį matau ir Lietuvoje. Kaimai ir maži miesteliai (Lietuvoje tarp jų aiškios takoskyros nėra) vis labiau civilizuojasi, tvarkosi. Atsiranda stiprios vietinės bendruomenės. Ūkininkas, turintis namuose biblioteką, naršantis internete ir laisvalaikiu grojantis fisharmonija – kaip tas mano kadaise sutiktas fermeris Ajovoje – jau nieko nenustebintų ir Lietuvoje. Ribos išsitrina.

Anuomet populiari diskusija apie kaimo ir miesto literatūros ypatumus mūsų dienomis būtų visiškai beprasmė. Nes didžioji skirtis ir atskirtis technologijų dėka tiesiog dingo – miestas įsiliejo į kaimą, kaimas į miestą. Šita injekcija vykdavo nuolat, tik gerokai mažesniais mastais.

- Koks ryšys tarp miesto kultūros ir elito ugdymo? Galbūt kaimiškas mentalitetas yra pajėgus ugdyti doresnį, darbštesnį ir morališkai tyresnį elitą nei su dekadentiškais polinkiais, „mandrumu“ ir tuštybe kartais siejama miesto kultūra ir ja grįstas auklėjimas?

Gintaras Grajauskas

- Kaimiškasis lietuvio mentalitetas – literatūrinis mitas, sutvertas sovietmečiu. Apie dorą ir darbštų baltasermėgį artoją, kuris, net prasidėjus Paskutiniajam teismui, vis tebearia žemę ir graudžiai dainuoja. Iš esmės tai mitas apie romų ir kantrų asilą – kuris nemaištauja, neklausinėja, nepretenduoja į valstybės valdymą. Aria, ir tiek. Labai patogu – niekam netrukdo. Labiausiai tiems gudročiams, kurie greičiausiai patys šitą mitą ir sugalvojo.

Būtų ne visai rimta nustatinėti žmogaus padorumo laipsnį geografiniu pagrindu – pagal tai, kur jis gyvena. Kvepia rasizmu, sakyčiau... Kiekvienas žmogus yra atskira asmenybė – su savo atskiru moralės kodeksu, garbės supratimu. Medicinoje yra toks terminas – „skausmo slenkstis“. Riba, kiek skausmo žmogus gali pakelti. Vienam baisiausiai skauda, įsipjovus pirštą, kitas ir rankos netekęs dar sugeba pats kita ranka bigę apsitvarstyti. Nes skausmo slenkstis skirtingas. Greičiausiai yra ir toks „sąžinės slenkstis“. Drįsčiau teigti, jog gyvenimas kaime ar mieste tikrai nėra lemiamas to slenksčio aukštumo faktorius.

Elitas sietinas su miesto kultūra tik tiek, kad mieste daug didesnis tankis savo srities profesionalų, palankesnė profesinė terpė. Žinoma, kalbame apie tikrąjį elitą – ne apie tuos tipus, rodančius dantis ant laminuotų žurnalų viršelių. Bet tai jau atskira tema.

- Ar miesto kultūrą ir miestietišką mentalitetą apskritai įmanoma ugdyti, ar jis auga arba merdi natūraliai, ne kažin kiek veikiamas kryptingų pastangų?

- Manau, tai ilgas ir natūralus procesas. Evoliucija. Žmogus turi pats savo kailiu pajusti, kad principas „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“ didelėje bendruomenėje yra vienintelis teisingas. Ir naudingas visiems be išimties. Kai miestai taps mažiau homogeniški, natūraliai atsiras poreikis susitarti.

- Rašytojas Mindaugas Briedis, kalbėdamas apie lietuvių savimonę, nėra linkęs sureikšminti miesto kultūros stokos ir kaimiškumo pertekliaus. Štai ką jis sako: „Miesto kultūra daug kur nėra vyraujanti: tik pastaruoju metu apie 50 proc. pasaulio gyventojų pradėjo gyventi miestuose. Lietuviai šiuo atžvilgiu nėra išskirtiniai. Antra vertus, miesto gyvenimas lietuviams nebuvo svetimas ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje: daug kas važiavo į Rygą, Sankt Peterburgą, Čikagą, Pitsburgą.“ Ar pritartumėte šiam vertinimui?

- Grynai matematiškai žiūrint – viskas teisinga. Tačiau žiūrint ne į visą pasaulį, su visomis jo periferijomis, o, tarkime, vien į Europą, skaičiai būtų visai kitokie. Miesto kultūra, amatų cechų kūrimasis yra vienas šiuolaikinės Europos kertinių akmenų. Verčia suklusti ir antroji citatos pusė: jei lietuvis norėjo pajusti miesto gyvenimą, važiavo į Rygą, Varšuvą, Sankt Peterburgą... Kodėl ne į Vilnių – jei tas miesto gyvenimas iš tiesų nebuvo svetimas?

- Kiek niūresnį vaizdą nei L. Briedis piešia ekonomistas Rimantas Rudzkis. 1918 m. praradome savo aristokratiją, t.y. stokojome sluoksnio, „kuris nuo mažens auklėjamas būti valstybininkais“. Pasak R. Rudzkio, „gyvenimas valstiečio šeimoje formuoja kitokį mentalitetą nei gyvenimas aristokratinėje šeimoje. Valstiečio mentalitetui svarbūs ne tiek valstybės reikalai, kiek žemės ūkio produktų auginimas ir kova dėl lėšų“. Panašios nuomonės laikosi ir politologas Raimundas Lopata: jo žodžiais, viena svarbiausių valstybės politikos (ne tik kultūros atžvilgiu) tęstinumo nebuvimo priežasčių yra valstietiškas mentalitetas, kurio esminiai bruožai – egoizmas ir pavydas. Galbūt šis ne itin džiugus vaizdas – arti tiesos?

- Tiesos yra. Nemažai daliai lietuvių iš tiesų būdingas tas apsiribojimas savo kiemo reikalais ir valstybės jausmo neturėjimas. Bet tai veikiausiai nei valstietiška, nei miestietiška: jei paskaičiuotumėm, kiek laiko per šimtmečius mes tą savo valstybę iš tiesų turėjome, viskas gražiai sustotų į savo vietas. Kai nėra nuosavos valstybės, belieka viena kitą keičiančių svetimų valdžių grandinė – su kuriomis susitapatinti būtų ne tik nepadoru, bet ir neprotinga... Tada didžiausia vertybe tampa sugebėjimas prisitaikyti, mimikrizuotis, kaip nors išgyventi.

Kita vertus, prieškarinėje Lietuvoje valstiečių buvo absoliuti dauguma, bet valstietiškas mentalitetas netrukdė jiems būti savo šalies patriotais, o esant reikalui ir kovoti už ją su ginklu rankose. Už savo valstybę – kurios dalis yra ir tas tavo kiemas. Labai logiška ir pragmatiška... Man nekyla jokių abejonių, kad tokių žmonių yra daugybė ir mūsų dienomis. Vienas dalykas – keikti valdžią, ir visai kitas – mylėti savo šalį.

- Kaip miesto kultūra atsispindi šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ar galime sakyti, kad, tarkime, a.a. Ričardas Gavelis yra tikras miesto kultūros rašytojas? Kaip kinta padėtis palyginti su pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu (ir „perestroikos“ laikais)?

- Man tas kultūros – o šiuo konkrečiu atveju literatūros – skirstymas į „miesto ir kaimo“, „vyrų ir moterų“ atrodo gerokai pritemptas. Suprantu, kad teorinėse diskusijose toks sudėliojimas į opozicijas yra patogus – bet kriterijai man visiškai neaiškūs. Kas literatūroje lemia tą priklausymą vienai ar kitai pusei? Teminis laukas? Jei rašoma apie Vilnių – tai miesto literatūra, o jei apie Klausučių valsčių – jau kaimo? Žemaitės laikais toks skirstymas gal ir būtų tikęs. O ką tuomet daryti su tais, kurie apskritai niekur netelpa? Kurių tekstuose - ne fizinė, o transcendentinė erdvė? Koks nors Saulius Tomas Kondrotas, Danutė Kalinauskaitė? Arba, tarkime, Romualdas Granauskas, parašęs apie Klaipėdą – jis jau miesto literatūros kūrėjas ar vis dar kaimo?

Jei tokio pobūdžio diskusijoje būčiau priremtas į kampą, atsakyčiau trumpai: kultūra yra viena. Dar paprasčiau: ji arba yra, arba jos nėra. O jei nėra, telieka papročiai ir prastai prisimenamų tradicijų imitavimas. Tas pats tinka ir literatūrai.

- Tačiau pokalbio pradžioje sakėte, jog suvokiate miesto kultūrą kaip kitoniškumo toleravimą. Vadinasi, pripažįstate, kad ji turi ypatumų, būdingų miestui?

Loginio prieštaravimo šiuo atžvilgiu nėra. Didelei struktūrai, tokiai, kaip miestas, ima galioti kitokie fizikos dėsniai. Tuo metu sugyvenimo principas galioja visur ir visada, jis – universalus. Kuriame nors kaimelyje, kur žmonių yra nedaug ir kuris dėl šios priežasties yra palyginti homogeniškas, kitoniškumo pripažinimo reikmė taip pat yra menka. Kitoniškumą ten gal įkūnija tik koks nors kaimo kvailelis. Kitoniškumas šiomis aplinkybėmis nėra aktualus. Jis tampa aktualus mieste kaip milžiniškoje struktūroje, kuriai būdinga kur kas didesnė įvairovė.