Tiki geresniais laikais
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) tarybos narys Vytautas Lamauskas ir keli kalbinti pareigūnai užsiminė gyvenantys laukimu, kada ateis išsvajota pensija. Ištarnavus sistemoje 20 metų, galima išeiti užtarnauto poilsio ir imtis kitos veiklos. Kasmet vidaus reikalų sistemą palieka šimtai patyrusių pareigūnų, pernai iš jos pasitraukė tūkstantis žmonių. Išeina dar pajėgūs ir turintys patirties keturiasdešimtmečiai ir kiek vyresni. Idealistų, svajojančių gaudyti nusikaltėlius ar narplioti nusikaltimus iki žilos senatvės, policijoje liko mažuma. Ne vienam sunkiai pakeliamas darbo krūvis sugadina karjerą ar pakerta sveikatą, priverčia pasitraukti anksčiau laiko.
Priminsime, kad ilgai niekas nežinojo, kas Vilniuje ir jo apylinkėse prievartauja ir žudo moteris. „Kapinių skerdikas“, „Žudikas vaikišku veidu“ – tokios antraštės rėkė iš pirmų to meto spaudos puslapių. Lentvaryje išžaginta, nužudyta ir per penkto aukšto langą išmesta moteris. Užpultas, apiplėštas ir peiliu į krūtinę sunkiai sužalotas šalia Lentvario gyvenantis vyras. Išžaginta moteris, kurią, naktiniu traukinio reisu grįžusią iš darbo Vilniuje, užpuolė Lentvario Klevų alėjos pradžioje. Išžaginta ir apiplėšta studentė. Iš už nugaros užpulta ir nužudyta perpjaunant kaklą senyvo amžiaus moteris, kai pasilenkusi Vilniuje, Liepkalnio gatvės kapinėse, tvarkė artimųjų kapus... Tai dar ne visi Aleksandro Markino nusikaltimai. Smulkus šviesiaplaukis serijinis žudikas iš išvaizdos buvo panašus į naivų nekaltą vaikiną. Pagal likusių gyvų aukų pasakojimus sukurtas fotorobotas, paskelbta paieška.
B.Gruodienė, nuo vaikystės svajojusi tapti policininke ir gaudyti nusikaltėlius, tuo metu buvo jaunutė idealų vedama patrulė. Išvydusi Vilniuje troleibuse asmenį, panašų į komisariatuose išplatinto fotoroboto atvaizdą, griežtai pareikalavo sėdėti ramiai ir nejudėti. Nors teturėjo guminę lazdą, ji sulaikė A.Markiną ir perdavė jį atvykusiam pastiprinimui.
Apsiprasti nebuvo lengva
Jaunas vyras nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o B.Gruodienė akimirksniu tapo įžymybe. Sostinės meras Artūras Zuokas ją iškilmingai už nuopelnus visuomenei ir jos saugumui apdovanojo „Šventojo Kristoforo“ statulėle. O susireikšminti nelinkusi Božena gyveno savo gyvenimą: įgijo aukštąjį išsilavinimą, susituokė su Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnu Norbertu Gruodžiu, pagimdė dukrelę Ernestą ir sūnų Arūną, iš eilinės policininkės tapo Vilniaus 3-iojo policijos komisariato tyrėja.
Ji maždaug prieš metus sušlubavus sveikatai turėjo darbą palikti. „Nėra normuota, kiek apylinkės inspektorius turi išnagrinėti medžiagų, vien per savaitgalį kartais jų gaudavome po 15–20, o per mėnesį susidarydavo šimtas ir daugiau, – pasakojo B.Gruodienė. – Nors turėtum daugiau bendrauti su žmonėmis, vykdyti ir prevencinį darbą, kabineto beveik negali palikti. Atsakomybė žmonėms didelė, įstatymus visi žino – per kiek laiko turi būti išnagrinėtas jų pareiškimas. O jei nespėji išnagrinėti, gėda žmogui į akis pažiūrėti. Mane tai labai slėgė.“
Buvusi pareigūnė pasakojo žinanti ne vieną atvejį, kai neatlaikę didžiulio krūvio žmonės pasiprašė perkeliami į žemesnes, mažiau mokamas pareigas. Mat pereiti į aukštesnes pareigas, anot pašnekovės, šansų mažai: per tą didelį krūvį vis tiek anksčiau ar vėliau nukentėsi, nes kažko nespėsi, idealiai neatliksi ir būsi nubaustas. Tokių nepaaukština. Ne iš gero gyvenimo žmonės patys pasiprašo į žemesnes pareigas ir dirba, tarkime, budėtojų dalyje, nepaisydami, kad uždirbs mažiau.
„Bet bent jau galva bus rami“, – sakė B.Gruodienė, kurios jaunatviškas idealizmas susidūrus su sistemos ydomis ėmė sparčiai nykti. „Dvylika metų sistemoje išdirbau, anksčiau buvau savo darbo fanatikė, bet bėgant metams to fanatizmo mažėjo. Tapusi jauna pensininke, pusę metų jaučiausi prastai: atrodė, nežinau, kur eiti, ką daryti, maniau, kad nieko nemoku. Pažįstami, kuriems liko nedaug iki pensijos, jos laukia. O aš norėjau dirbti, tačiau sveikata buvo brangesnė...“ – pasakojo Božena. Ji teigia prieš kelis mėnesius pagaliau suvokusi, kad tikrasis gėris yra, kai tu turi laiko matyti, kaip auga tavo vaikai: Ernestai šešeri, rudenį eis į mokyklą, o jaunėliui Arūnui ką tik sukako ketveri. „Vaikus pati prižiūriu, remontuojuosi namus, savame darže sveikų daržovių užsiauginu, – kalbėjo buvusi pareigūnė. – Policijoje likusiems dirbti kolegoms linkėčiau tik sveikatos ir stiprybės. Tikiu, kad kada nors ateis visuomenei ir pareigūnams geresni laikai.“
Gins pareigūną
V. Lamauskas pasakojo, kad neseniai į profesinę sąjungą kreipėsi iš policijos vidaus tyrimų tarnybos, klausdami, ar gali bausti Vilniaus 3-iajame PK dirbantį pareigūną dėl netinkamo pareigų atlikimo (profesinės sąjungos atsiklausti reikia, norint užtikrinti, kad pareigūnai nebūtų persekiojami dėl jų priklausymo profesinei sąjungai). V.Lamauskas pripažino, kad pareigūnas galbūt ne viską atliko laiku ir tinkamai, tačiau mano, kad kaltas per didelis darbo krūvis, nusivylimas.
„Pasitaiko nemažai demotyvuotų pareigūnų, nematančių prasmės triūsti ir tik laukiančių pensijos“, – sakė V. Lamauskas.
Minėtas policijos komisariatas aptarnauja kriminogenine prasme sudėtingą sostinės teritoriją: čia ir romų taboras, į kurį nuolat traukia narkomanai, ir neramus stoties rajonas, senamiestis, kur gausu barų, restoranų, kitų pasilinksminimo vietų. Anot pašnekovo, per metus užregistruojama per 6000 medžiagų (tai ir pranešimai apie nusikaltimus, skundai, administracinės bylos, pradėti ikiteisminiai tyrimai). Komisariate turėtų dirbti 19 apylinkės inspektorių, tačiau dalis išėjo vaiko priežiūros atostogų, kai kas atostogauja, mokosi.
„Tikrovėje tas krūvis tenka 5–7 žmonėms. Ir jei tiriantieji, ar pareigūnas gali suspėti atlikti darbą, 6 000 padalys iš 19 etatų, krūviai neatrodys kosminiai. Tačiau reikia atsižvelgti į faktiškai dirbančių žmonių skaičių, tada paaiškės, kiek darbo iš tiesų tenka vienam pareigūnui.“ Todėl profesinė sąjunga ketina užsistoti pareigūną.
„Jei palūš tie 5–7 likusieji, kurie neša visą inspektoriams tenkantį krūvį, nežinau, kas bus, – nedrįso prognozuoti V. Lamauskas, pridurdamas, kad statutinį pareigūną sunku pakeisti, mat kandidatai turi pereiti solidų filtrą – griežti Centrinės medicinos ekspertizės komisijos, patikimumo reikalavimai, psichologiniai testai ir kita. – Žmonės laukia, kad jų pareiškimai būtų išnagrinėti greitai ir kokybiškai. Be to, apylinkės inspektorius yra bendruomenės pareigūnas. Jis 70 proc. laiko turi dirbti prevencinį, o ne kabinetinį darbą, tačiau nusikaltimų prevencijai, bendravimui su visuomene laiko nelieka. Skundų nagrinėjimas – tai jau pasekmių tyrimas.“
Vargsta ir provincijoje
Panašios problemos – dideli darbo krūviai – užgriuvę ne tik sostinės pareigūnus. Dažnas kaimo, miestelio ar gyvenvietės gyventojas norėtų bent retkarčiais matyti pravažiuojant policijos automobilį, susitikti pareigūną, išsakyti jam savo baimes ir rūpesčius. Ypač nesaugūs jaučiasi vienkiemių gyventojai. Mažeikių miesto apylinkės inspektorius, Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovas Audrius Apulskis pasakojo, kad kabinetiniu darbu apkrauti ir kaimo apylinkės inspektoriai, jų darbo krūviai – milžiniški. Ypač vasarą, kai reikia pavaduoti atostogaujančius kolegas ir aptarnauti jų teritoriją.
Anot A.Apulskio, generalinio komisaro įsakymu sudarytos normos: du apylinkės inspektoriai arba vienas apylinkės inspektorius su padėjėju turėtų aptarnauti ne daugiau kaip 6 000 gyventojų apimančią teritoriją. Tačiau vasarą šie skaičiai gali ir padvigubėti. O jei apylinkė rekreacinėje teritorijoje, kur gausu karštų „taškų“ – ežerų, poilsiautojų pomėgtų vietų, tai dar sunkiau.
„Darbą apylinkės inspektorius turėtų organizuoti taip, kad turėtų kuo daugiau laiko bendrauti su gyventojais, kurti saugią aplinką. Būtina bendrauti su rizikos grupių atstovais, pavyzdžiui, grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų. Apylinkės inspektorius turi teisę bausti chuliganus, Kelių eismo taisyklių pažeidėjus. Žodžiu, jis turėtų būti matomas, tačiau negali atsitraukti nuo popierių“, – apie darbo krūvius sakė A.Apulskis.
Anot jo, kaimo ir miesto žmonių saugumas jau beveik kabo ant plauko. „Žmonės dažnai teisėtai piktinasi, kad į jų skundus, skambučius sureaguota vėlai, bet fiziškai tai padaryti kartais neįmanoma“, – sakė pašnekovas. Panašių bėdų turėję anykštėnai atsikvėpė vasarą.
„Gelbsti kurortinio miestelio statusas, dėl kurio skiriama papildomų lėšų. Mat atsižvelgiama, kad ten, kur susirenka daugiau vasarotojų, kriminogeninė situacija sudėtingesnė. Anksčiau pareigūnai skųsdavosi, kad, pritrūkus benzino, tekdavo kreiptis į kolegas, kurių degalų bakuose dar būdavo ne sausra“, – pasakojo V. Lamauskas.
Vasarą degalų Anykščių rajono pareigūnams pakanka. „Bet kurioje išsivysčiusioje valstybėje žmogus sakytų: baigėsi degalai – niekur nevažiuosiu. O pas mus yra net policijos komisariatų vadovų, kurie kaulija iš miestų merų benzino. Gelbsti buvusio ministro R.Palaičio sprendimas nenaikinti kontrabandinių degalų, skirti juos policijos automobiliams. Krizė išmokė taupumo. Tačiau sakyti, kad situacija gera, o visuomenė saugi, negalėčiau“, – reziumavo NPPSS tarybos narys.
J.Sabatauskas: reikia didinti profesijos prestižą
Julius Sabatauskas, socialdemokratas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas situaciją vertina taip:
„Policininko profesijos prestižas nėra aukštas, todėl ir neateina jaunų gabių išsilavinusių žmonių. Lietuvos aukštosios mokyklos kasmet paruošia apie 1 000 teisininkų, kurie galėtų įsilieti į policijos pareigūnų gretas, tačiau retas tai daro. Atsakomybė didelė, atlyginimai maži. Po naktinės reformos jie mažėjo net du kartus: sumažinta ir bazinė mėnesinė alga, ir pareiginiai koeficientai. Prieš ateinant dabartinei Vyriausybei buvo pradėta policijos pertvarka, skirta lėšų, buvo siekiama didinti pareigūnų motyvaciją, o įvyko priešingai. Nežinau nė vienos kitos valstybės, kuri taip būtų pasielgusi su pareigūnais, rizikuodama visuomenės saugumu. Šiuo metu Seime svarstoma nauja Policijos veiklos įstatymo redakcija, inicijuota Policijos departamento, kur numatyta nemažai socialinių garantijų pareigūnams, tarp jų ir aprūpinimas būstu.“