Psichologai pastebi, kad laimingesni jaučiasi tie žmonės, kurie mano, kad geriausia gyventi savo šalyje, kad jų gimtinė yra geriausia vieta. Kita vertus, laimingieji, būdami labiau patenkinti savo valstybe, rečiau mano, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys, taip pat ir istorijos. Savo ruožtu nusivylusieji dažnai būna nusivylę ir savimi, ir valstybe.
Istorikas dr. Alvydas Nikžentaitis sako, kad kiekvienas visuomenės narys jaučiasi galįs komentuoti praeitį ir, jo nuomone, tai esą visiškai teisinga.
"Nes praeitis nepriklauso vien tiktai istorikams, ji labai svarbi ir visuomenės tapatybės dalis, todėl reikalauti iš visuomenės narių, kad jie nediskutuotų istorijos klausimais, yra nerealu. (...) Darydamas tyrimus, kurie neatitinka visuomenėje nusistovėjusiems istorijos vaizdiniams, istorikas iš karto iššaukia ugnį iš visuomenės, yra kritikuojamas. Mūsų laikais istorijos rašymas labai internacionalizavosi, bet istorikas visada turi galvoti ir apie moralinį, etinį aspektą", - kalbėjo A. Nikžentaitis.
Psichologas, Seimo narys Gediminas Navaitis sako, kad neigiamai vertinantys savo kraštą ir jo istoriją žmonės kenkia ir sau, ir visuomenei, mat nustatyta, jog išmokus teisingai lyginti save ir savo kraštą vadinamoji "laimės ekonomika" dažnai duoda tiesioginį ekonominį efektą.
"Nedaug, bet tokių žmonių atlyginimų vidurkis paauga 5-10 proc. Todėl sakyčiau, kad tie, kurie atrinkinėja iš Lietuvos istorijos negatyvias interpretacijas, tiesiog kenkia ir sau, ir visuomenei. Jie, aišku, nesugadins labai smarkiai mūsų ekonominio gyvenimo, bet maždaug 5 proc. netiesiogiai mūsų pajamas mažina", - svarstė G. Navaitis.
Pasak psichologo, svarbus momentas, kad mes galime rinktis, ką norime rasti ir ko norime pasimokyti iš savo istorijos.
"Galime kruopščiai atsirinkti nesėkmių ir nelaimių vaizdinius, bet aš siūlyčiau perspektyvius optimistinius vaizdelius, nes su jais smagiau gyventi", - tikino psichologas.