Tikėjimo krizė: kunigai nusigręžia nuo altorių

Skausmingas Bažnyčios pralaimėjimas, tikėjimo ir pašaukimo krizė, šiandieninio gyvenimo pasekmė, su kuria susiduria visos religinės bendruomenės. Tuo aiškinamas katalikų Bažnyčios kunigų apsisprendimas dėl moterų ar kitų priežasčių atsisakyti tarnystės Dievui. Visgi absoliuti dauguma vyskupijų šia tema kalba nenoriai ir tvirtina, kad pas juos tokių atvejų nepasitaiko.

Atviriausiai į klausimus apie apie kunigystę paliekančius Dievo tarnus atsakinėjo Panevėžio vyskupija. Tuo metu kitos vyskupijos šia tema kalbėjo nenoriai ir dievagojosi tokių atvejų nežinančios.

Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas atvejus, kada dvasininkai atsisako kunigystės, vadina pavieniais ir retai pasitaikančiais. Šįmet Kauno vyskupijoje D. Chmieliauskas sakė tokio atvejo nepamenantis.

Vilkaviškio vyskupijos atstovai taip pat tvirtino, kad pastaraisiais metais tokių atvejų neužfiksuota.

„Klausimus gavome, tačiau ką gi ten gali rašyti. Pas mus tokių atvejų nėra. Kitas dalykas, mes net neprivalome atsakinėti. (...) Kitas dalykas, jeigu ir yra kur nors kažkas buvę, tai asmeninis tų žmonių reikalas“, – sakė Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Algirdas Jurevičius.

Panašiai kalba ir Šiaulių vyskupijos atstovas. „Pastaraisiais metais tikrai neturėjome tokių atvejų, o priežasčių nekomentuojame. Tai yra laisvas žmogaus pasirinkimas“, – tvirtino Šiaulių vyskupijos kancleris Evaldas Alūza.

Vilniaus vyskupija į klausimus apie kunigystės atsisakiusius dvasininkus neatsakė.

J.Kauneckas įžvelgia tikėjimo krizę

Panevėžio vyskupijoje kunigystės atsisakiusių dvasininkų bene daugiausia. Čia kunigystės dėl santuokos atsisakė net dešinioji vyskupo ranka – buvęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius, vyskupijos generalvikaras Tomas Skrudupis.

Pasak Panevėžio vyskupo J. Kaunecko, kai kunigai atsisako kunigystės, visuomenėje kyla nuomonė, kad katalikų Bažnyčioje kilo kunigystės krizė. Tačiau tai jis vadina kraštutine nuomone – esą visais laikais tarp atsiliepusių į Jėzaus kvietimą buvo ir atsisakančių.

J. Kaunecko teigimu, prieškariniais ir sovietiniais laikais Lietuvoje kunigystės atsisakymai buvo labai reti. Šiais laikais tokių faktų yra daugiau. „Antai Panevėžio vyskupijoje dirbu jau 10 metų. Per tą laiką vyskupijoje šventimus priėmusių yra 28, o atsisakiusių kunigystės – 7. Tai sudaro 25 proc., kai tarpukario ir sovietiniais laikais nebuvo net 1 proc.! Bet tada ir visuomenės nuotaikos buvo kitos: skyrybų vos keli procentai, gi dabar jų yra net 50-60 proc.“, – sakė vyskupas.

Pasak J. Kaunecko, abiem atvejais – tiek kunigystės atsisakymo, tiek skyrybų – sulaužomi visam gyvenimui duoti pažadai. Šeimos ir kunigystės problemas jis laiko glaudžiai susijusiomis. „Šios abi krizės kyla iš tikėjimo krizės. Taigi turime tikėjimo krizę. Gerai žinome, kad tikras tikėjimas neatskiriamas nuo uolios maldos. Kunigystės praradimas visada susijęs su tikėjimo trūkumu, maldos išblėsimu“, – aiškina J. Kauneckas.

Skausmingas Bažnyčios pralaimėjimas

Pasak J. Kaunecko, Lietuvoje daugiausia kunigystės atsisako pirmojo laisvės dešimtmečio auklėjimo kunigai. Vyskupas bando paaiškinti, kodėl laisvė išugdė trapią kunigystę. J. Kaunecko manymu, buvusi dirbtinė užtvara paskatino į seminarijas ateiti jaunuolius, rimtai net nesvarsčiusius savo pašaukimo. Seminarijose nebuvo patyrusių auklėtojų, o bažnytinė vyriausybė be galo brangino kiekvieną kandidatą ir jų net prasikaltus pasigailėdavo – nešalindavo iš seminarijos.

Kita priežastimi J. Kauneckas įvardija nuotaikas visuomenėje ir šeimose. Ne kartą jauni žmonės vyskupui skundėsi, kad pareiškus norą stoti į seminariją ar vienuolyną, giminaičiai ar tėvai tai prilygino išprotėjimui.

Vyskupo teigimu, žmonija dabar abejoja, ar galima kokiam nors dalykui įsipareigoti visam gyvenimui. Tiek santuokos, tiek kunigystės atveju asmeniui iškyla galutinio gyvenimo sprendimo klausimas: ar jis, tarkime, būdamas 25-erių metų amžiaus, gali nuspręsti visą savo gyvenimą?

„Būtent kunigystės atsisakymas yra skausmingas visos Bažnyčios pralaimėjimas. Be to, tai yra ir atsisakiusio kunigystės žmogaus pralaimėjimas. Kaip tada įsipareigoti šeimyninei meilei ir ištikimybei visam likusiam gyvenimui? Be to, gana sudėtingas ir ilgas procesas, kol buvęs kunigas galės sudaryti bažnytinę santuoką. O gyvenimo patirtis liudija: dažniausiai tokios šeimos griūna. Ne vienas buvęs kunigas, iširus jo sukurtai šeimai, yra pasakęs: ,,Jei būtų galimybė sugrįžti į kunigystę, pareičiau keliais“. Bet patyrus pralaimėjimą, sugrįžti iš pasaulietinio gyvenimo į kunigystę dar sudėtingiau. Tai galima tik suaugus vaikams, kai tėvo parama nebereikalinga. Todėl ypatingai reti sugrįžimo atvejai“, – kalbėjo J. Kauneckas.

P.Subačius mato autoriteto krizę

Vilniaus universiteto docentas, bažnyčios istorikas ir apžvalgininkas P. Subačius mano, kad čia mažiausiai kuo dėtas celibato klausimas. Apžvalgininkas sako, kad visos religinės bendruomenės susiduria su pašaukimo krize ar dvasininkų stokos problemomis.

„Jei kalbėsime apie santykių su moterimis aspektą, kaip ir pasauliečių gyvenime daug didesnę problemą kelia nepastovumas. Iš pradžių iškyla klausimas, kodėl kunigams negalima tuoktis, tarkime, protestantų bendruomenėse tai daryti galima, tačiau tada iškyla klausimas, kodėl kunigai negali skirtis, tada iškyla klausimas, kodėl negali gyventi su draugais ir taip toliau“, – kalbėjo P. Subačius.

P. Subačiaus teigimu, tiek su samdomais darbuotojais, tiek su kunigais kyla tos pačios problemos. Žmonės keičia profesijas, nenori prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų. Po sovietmečio jauniems žmonėms atsivėrė didžiulė galimybių erdvė. Tokia bendra atmosfera, sako jis, veikia ir dvasininkus.

Pasak P. Subačiaus, dalis gabių jaunuolių, kurie pagal pažiūras, charakterį, asmenybės tipą galėtų bandyti rinktis kunigo kelią, dėl didelės pasiūlos net nepabando. Į seminarijas stoja nedaug, dalis įstojusių geri žmonės, tačiau nelabai gabūs.

„Visa tai susideda į vieną vietą ir duoda tai, ką duoda. Lietuva nėra niekuo išskirtinė, katalikų Bažnyčia taip pat nėra kažkuo išskirtinė palyginus bent jau su kitomis krikščionių bažnyčiomis. Visur yra panašūs reiškiniai. Kalbame apie mokytojo, dėstytojo autoriteto krizę – tas pats tinka ir kunigui“, – aiškina P. Subačius.

Ne kunigai turi rūpintis bažnyčių statybomis ir remontais

Apžvalgininkas ragina kitaip žiūrėti į kunigą: ne kaip į žmogų, kuris ir stato bažnyčias, ir rūpinasi remontais, ir katecheze (tikėjimo ugdymu bendruomenėje – DELFI). Jis siūlo kalbėti apie tai, ką Bažnyčia kalba jau pusšimtį metų – apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje.

„Katechetė – pasauliečių reikalas, ne kunigai turi rūpintis bažnyčių statybomis ir remontais. Lieka Mišių auka, išpažinčių klausymas, sakramentų teikimas ir dvasinė pagalba. Jeigu turime galvoje, kad tai svarbiausios kunigo funkcijos, jam suteikiamos šventimais, tai nežinau, ar kai kalbame apie kunigų trūkumą, šitos funkcijos sudaro didžiąją dalį šiandieninių kunigų laiko“, – svarstė P. Subačius.

Docento manymu, paprastas provincijos klebonas šiems dalykams tegali skirti 10 proc. laiko. Pasak P. Subačiaus, visiems labai patogu, kai kunigas yra kiekviename bažnytkaimyje. „Tai labai patogu, tačiau ar jis tikrai užsiima sielovada ar dvasine veikla, ar tik knygas skaito užsidaręs, neturi su kuo bendrauti ir tada jam liūdnos mintys į galvą į galvą ateina“, – kalbėjo pašnekovas.