Ir padeda, ir trukdo

Kaip sako Audra Čepkauskaitė, Lietuvos radijo (LR) Klasikos programos žurnalistė, daugeliu atvejų viešųjų ryšių darbuotojų darbas yra labai reikalingas – padeda nežinant, koks darbuotojas geriausiai galėtų atsakyti į klausimus; jeigu atsakingas specialistas sunkiai pasiekiamas ar viešame kokios nors institucijos puslapyje nelengva rasti reikiamą dokumentą.

„Tačiau tai atvejais, kai žinau, kokio konkrečiai specialisto komentaro man reikia, ir žmogus yra kompetetingas kalbėti, vis dažniau tenka susidurti su dirbtinėmis kliūtimis, kurios teisinamos „vidine institucijos tvarka“. Paskambinus į įstaigą konkrečiu klausimu konkrečiam žmogui, jis sako: „dabar mes nieko nebegalime kalbėti, kol nesuderinsite visko su viešųjų ryšių skyriumi“, – darbo specifiką dėstė žurnalistė.

Auganti viešųjų ryšių įtaka, pasak žurnalistės, susipynusi su Lietuvoje stipriu polinkiu į centralizaciją ir įvaizdžio sureikšminimu, trukdo ne tik žurnalisto darbui, bet ir viešajam interesui. Taip esą susikuria situacija, kai informacija ribojama, vilkinamas laikas, kuriama bereikalinga įtampa ir informacijos trombai. „Institucijose ir įstaigose dirbantys žmonės, kurių dauguma Lietuvoje ir taip nedrąsūs ir nuolat kaip Čechovo personažai svarsto, kaip čia tik „ko nors ne to“ nepasakyti, dar labiau įsibaugina, o viešoji erdvė dar labiau nuskursta“, – įsitikinusi LR pašnekovė.

„Jei dar prieš penkerius metus galėjau užeiti į biblioteką ir pasikalbėti su bibliotekininke apie knygas, skaitytojus ir gyvenimą, tai šiandien didelė tikimybė, kad pamačiusi mikrofoną ji turės skambinti į rajono centrą arba nedrąsiai prašys, kad paskambinčiau aš, viešųjų ryšių skyriaus atstovė norės sužinoti klausimus, tada ji kalbėsis su bibliotekininke ir ją „ruoš“, tada atidžiai klausysis interviu ir gali būti, jog turės bibliotekininkei priekaištų, kad ji nepaminėjo visų projektų, kuriuos bibliotekų tinklas vykdo, per daug „skundėsi“ dėl knygų trūkumo, ir kitų dalykų, kurie centrinei būstinei atrodys svarbūs“, – LRT.lt  dėstė A. Čepkauskaitė.

Vieši ryšiai daro instituciją matomą

Kaip sako Audronė Nugaraitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros docentė, svarbiausia, ar viešųjų ryšių darbuotojai iš tikrųjų padaro reikiamą darbą, žino, ką jie turi daryti, ir pati organizacija žino, ką ji daro. Pasak A. Nugaraitės, galima tokius žmones įdarbinti vien tam, kad kurtų įvaizdį, reputaciją ir galima tam, kad iš tikrųjų informuotų žmones, kalbėtų su jais, teiktų informaciją, žmogus gautų tai, ko jis nori, be aplinkinių kliūčių.

Pasak pašnekovės, individualioje įmonėje tokių darbuotojų gali būti vos du, tuo metu savivaldybėse jų turėtų būti pakankamai. „Bet jeigu jie priimti tam, kad tiesiog užimtų darbo vietą ir pudrintų vienos ar kitos institucijos veidelius, tai, žinoma, kitas klausimas“, – pridūrė A. Nugaraitė.

Docentė patikina, kad viešų ryšių veikla valdo organizacijos komunikaciją ir, jeigu norima turėti ją gerą, tai ji turi būti suvaldyta, todėl esą ryšiai su visuomene reikalingi. „Bet jie nėra nei geri, nei blogi. Tai veikla, kuri daro instituciją viešą, matomą. Žurnalistas visuomet nori patekti pas viršininką, skyriaus vedėją, merą, bet iš kitos pusės yra klausimų, kurių nei meras, nei ministras neturi atsakinėti. Tai turi atsakyti skyriaus specialistas“, – dėstė A. Nugaraitė.

Užtenka ir vieno

Užsienio reikalų ministerijoje (URM) Informacijos ir viešųjų ryšių departamente darbuojasi daugiau kaip 20 darbuotojų, iš kurių 9 – Visuomenės informavimo skyriuje. Skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas sako, kad departamentas užsiima ne tik visuomenės informavimu, bet kartu turi platų funkcijų spektrą – viešąją diplomatiją, atlieka kultūrinę veiklą, stebi informaciją. „Mūsų skyrius administruoja svetaines, atlieka vertimus. Viešų ryšių kompanijų mes neorganizuojame, atsakome į žurnalistų klausimus“, – veiklą apibūdino M. Lašas.

Tuo metu Kultūros ministerijai užtenka vos vienos kultūros ministro atstovės spaudai, tačiau teigiama, kad atskiras skyrius yra reikalingas. „Žinoma, bandau suspėti. Kol kas Viešųjų ryšių skyriaus Kultūros ministerijoje nėra, tačiau toks skyrius ar padalinys tokioje įstaigoje turėtų būti. Jis suteiktų galimybę maksimaliai informuoti visuomenę apie įstaigos veiklą bei vykdomus projektus. Informacijos sklaida apie ministeriją neturėtų baigtis kartu su ministro kadencija, turėtų būti tęstinumas“, – sakė kultūros ministro atstovė spaudai Vaiva Gogelienė.

Panaši situacija yra Energetikos ministerijoje, kur dirba vienas patarėjas ryšiams su visuomene.

Nedidelis viešų ryšių skyrius yra Finansų ministerijoje – čia dirba trys žmonės, ministrė turi atskirą patarėją. Kaip LRT.lt informavo skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis, per metus viešų ryšių veiklai atseikėjama apie 115 tūkst. litų. Tuo metu Teisingumo ministerijoje esančiame Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo skyriuje komunikacija rūpinasi trys žmonės, Teisingumo ministras taip pat turi atskirą atstovę spaudai.

Kiek kuklesnis yra Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Viešųjų ryšių departamentas, kurio trijuose skyriuose dirba 11 specialistų. Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriuje darbuojasi 9 žmonės. Švietimo ir mokslo ministerijoje bei Ūkio ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriuje dirba 6 žmonės. Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriuje dirba 5, o Socialinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo ministerijose – 4 ryšių su visuomene specialistai.