Tyrimai rodo, kad dirbti savanorišką darbą, tai yra skirti savo laiką, žinias, patirtį ir energiją, neimdami už tai piniginio atlygio, nusiteikę 10-20 proc. mūsų piliečių. Dar mažiau yra ilgalaikių savanorių – vos 4 proc. Tuo metu Vakaruose tuo užsiima daugiau nei pusė visų gyventojų. Vis dėlto specialistai tikina, kad lietuviams aktyvaus pilietiškumo netrūksta – pastangų ir palaikymo skatinant savanorystę labiau reikėtų iš valdžios atstovų ir verslo.
Ne tik švarinimasis
Dauguma lietuvių savanorystę vis dar suvokia gana siaurai ir pirmiausia sieja su aplinkos tvarkymu – net 80 proc. gyventojų kaip savanorišką darbą įvardija savo dalyvavimą talkoje. Tačiau savanoriška veikla yra daug platesnė ir aprėpia įvairiausias sritis – švietimą ir kultūrą, sportą, labdarą, socialinę paramą etc. Mūsų šalyje yra daugiau nei tūkstantis nevyriausybinių organizacijų, kurios į savo veiklą įtraukia savanorius.
Daugiau nei šimtas savanorių kasmet laukiami ir Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Odeta Karoblytė, viena festivalio rengėjų, sako, kad be savanorių neišsiverstų: „Mums be jų pagalbos nepavyktų surengti tokios sklandžios ir gerai organizuotos kino šventės. Savanoriai – mūsų rankos ir mūsų veidas, nes kino teatre būtent jie pasitinka svečius, palydi žiūrovus, padeda iškilus problemoms. Todėl į darbą su savanoriais žiūrime labai atsakingai. Jų atranką pradedame likus trims mėnesiams iki festivalio – kad turėtume laiko su kiekvienu susitikti, pakalbėti, apmokyti. Anksčiau festivaliui talkindavo tik dešimt savanorių, šiemet – jau beveik pusantro šimto. Augant jų skaičiui, supratome, kad mūsų komandoje turi būti atskira pareigybė – savanorių koordinatorius, kuris yra tarpininkas tarp organizacijos ir savanorių.“
Būtinybę investuoti į savanorių koordinavimą pabrėžia ir V.Ilgius: „Lietuvoje didžiausia problema yra ta, kad nevyriausybinės organizacijos, kurios yra pagrindinės savanoriškos veiklos organizatorės, yra pernelyg silpnos, turi per menkus resursus. Jeigu norime matyti savanorystės augimą, turime investuoti į savanorių koordinavimą, jų valdymą. Vienas savanoris gali pritraukti dešimtis, net šimtus kitų, organizuodamas jų darbą. Tad pagrindinė investicija turėtų būti ši. O ar tai darys valstybė, kuri tam naudos mokesčių mokėtojų pinigus, ar verslas – ne taip ir svarbu. Tačiau investicija į koordinavimą yra rimtas dalykas, nes savanoriavimas net ir kultūros srityje šaliai atneša nemažus pinigus.“
Produktas kuriamas ir dovanai
Yra apskaičiuota, kad vienas į savanorystę investuotas euras duoda 14 eurų grąžos. Tačiau mūsų politikai vis dar nesuvokia savanorystės ekonominės naudos valstybei. Savanoriškas darbas ES valstybėse sukuria nuo 3 iki 12 proc. BVP. Lietuvoje, optimistiškiausiais skaičiavimais, – iki 1,5 proc. V.Ilgius mano, kad iš tiesų šis skaičius dar mažesnis: „Lietuvoje savanoriai drauge su dirbančiaisiais visuomeniniame sektoriuje sukuria apie 0,5 proc. BVP. Statistiniai duomenys rodo, kad savanoriška veikla didžiausias BVP sukuriamas Nyderlanduose ir Belgijoje. Būtent šiose šalyse daugiausia ir savanorių. Pavyzdžiui, Nyderlanduose savanoriauja 40 proc. visų žmonių, o ne pelno sektorius sukuria iki 12 proc. BVP. Lietuvai kol kas nėra net ko lygintis...“
Vis dėlto V.Ilgius mato ir teigiamų pokyčių: „Akivaizdu, kad savanorystė plinta ir ta plėtra susijusi su dviem dalykais – visų pirma organizacijos veiksmingiau įtraukia savanorius į savo veiklą. Pavyzdžiui, Maisto bankas 2001-aisiais įtraukdavo šimtą savanorių. Šiuo metu šios organizacijos akcijose jų dalyvauja daugiau nei 6 tūkstančiai. Antras aspektas – šiuolaikinių technologijų plėtra. Šiais laikais tikrai nesunku susirasti organizaciją, kurioje gali save išbandyti.“
Atlygis ateina kitaip
Kaip ten bebūtų, savanoriška veikla Lietuvoje yra dar tik paauglystės amžiaus, palyginti su kitomis šalimis – jos idėjos ėmė plisti tik šaliai atgavus nepriklausomybę. Tačiau Europos savanorių tarnybos projektų koordinatorė Viktorija Malinauskienė mato vis mažiau skirtumų tarp Europos ir Lietuvos savanorių: „Lietuvos savanorystės supratimas ir tai, ko tikimasi iš tokios veiklos, ilgą laiką buvo truputį kitoks nei gilias savanorystės tradicijas turinčių šalių – Austrijos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Skandinavijos šalių. Čia savanorystė puoselėjama jau ne vieną šimtmetį, o pati veikla yra reglamentuojama įstatymais.“
Lietuvoje savanoriškos veiklos įstatymas buvo priimtas vos prieš metus. Ši veikla įvardijama kaip savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla. Vis dėlto atlygį, pabrėžia V.Ilgius, žmonės gauna: „Savanoriška veikla suteikia papildomų žinių ir įgūdžių, kurių neduos joks universitetas.“ Be to, tai ir galimybė gauti mokamą darbą – nemažai organizacijų ir įmonių, kviesdami savanoriauti, taip atsirenka potencialius darbuotojus.
Žmonėms, norintiems užsiimti savanoriška veikla, negalioja jokie apribojimai – nei amžiaus, nei socialinio statuso ar rasės. Tačiau Lietuvoje, V.Malinauskienės manymu, savanoryste labiau domisi jaunimas, o vyresni žmonės vangiai įsitraukia ir yra įtraukiami į šią veiklą: „Mes labai daug investuojame į jauną žmogų savanorį ir labai mažai skiriame dėmesio vyresniems. Tuo metu, pavyzdžiui, Anglijoje didžiausią savanorių grupę sudaro 30-40 metų žmonės. Be to, yra įprasta, kad ten išėjęs į pensiją žmogus pradeda aktyviai savanoriauti.“
V.Ilgius sako, kad Lietuvoje nemažai, ypač vyresnės kartos, žmonių neatpažįsta, kad tai, kai jie daro, yra savanorystė: „Pavyzdžiui, dalyvavimas tėvų susirinkimuose mokyklose ar darželiuose, bažnytinio choro organizavimas jiems neatrodo susijęs su savanoriška veikla. Kažkodėl žmonėms atrodo, kad savanorystė yra kažkas fundamentalaus, vykdoma tik su pasu ar kažkokiu dokumentu.“
Vis dėlto pasas savanoriškai veiklai ne pro šalį: ES siūlo įsteigti Europos savanoriškos veiklos korpusą ir sukurti Europos įgūdžių pasą, kuriame būtų surašyta savanoriško darbo metu įgyta patirtis, žinios ir kvalifikacija. Europarlamentarai įsitikinę, kad toks oficialus savanoriškos veiklos metu įgytų įgūdžių ir patirties pripažinimas praturtintų asmens gyvenimo aprašymą ir suteiktų geresnes galimybes jaunimui įsidarbinti.