Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nerimas“ literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, kad „šių dienų mūsų problema – naujai besiformuojantis ar ir jau susiformavęs sąstingis, didžioji Sąjūdžio priešybė. Sąstingis prasidėjo ne tik nuo finansų, ekonomikos krizės; jos šaknys suabsoliutintame pasitikėjime laisvąja rinka, pelno visagalybe, kapitalizmo teisybe“. Profesorės žodžiais, Nepriklausomybės pradžioje pradėjome gyventi tarsi iš naujo, be atminties: „Kai plėšiamas turtas, kai skubiai, be kontrolės susišluojamas gamyklų, kolūkių turtas, dalis jaunosios kartos pirma išeina į Gariūnus, nes jie laikomi laisvosios rinkos provaizdžiu, „universitetu“.
Iš Gariūnų lengviau ir su visam išeiti iš savo krašto; atminčiai nėra laiko. Atsiminti, pamąstyti nėra kada. Viskas dabar ir čia.“ Filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais, globalios informacijos lavina pragraužė lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus – „artumą žemei, pagarbą nežmogiškajai gamtai, sėslumą, prisirišimą prie artimų, jusliškai apčiuopiamų ar regimų dalykų, darbštumą, daiktiškai orientuotą fundamentalumą, panieką su tikrąja daiktiškąja aplinka nesusijusioms abstrakcijoms, abejingumą ideologiniam fanatizmui, sveiką ironiją bet kokių abstrakčių stabų atžvilgiu“.
Štai tokios įžvalgos ir nuotaikos vyrauja aukštosiose intelektualų sferose. Humanitarai, teisininkai ir ekonomistai vis dažniau prabyla apie reliatyvumą, kuris „išplauna“ ribas tarp gėrio ir blogio, bei svarsto, kodėl šalies socialinis veidas toks nepatrauklus. O kokias socialines grėsmes jaučia Lietuvai švietimo darbuotojai, ugdantys ir auklėjantys jaunąją kartą?
Įtampą kelia smulkmenos
Mokytojos žodžiais, turime auginti naują kartą, kuri tokių problemų neturėtų. Deja, mūsų nacionalizmas auga ir turime įvardyti tikrąsias to priežastis: „Kur jaunimas praleidžia 7-8 val. per dieną? Mokykloje. Vadinasi, mokykla jaunimui daro įtaką ir yra atsakinga. Mano klasėje sėdi mažiausiai keturių tautybių vaikai. Jie mane moko iki smulkmeniškumo gerbti kiekvieną tautybę. Ugdymas būna veiksmingas, kai patys vaikai pasakoja apie savo tautybę, tikėjimą, papročius. Tada būna tikrai labai smagu.
Deja, mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas, bet būtent jos ir sukelia įtampą. Blogai, kad vertybes tik skelbiame, bet jų nediegiame. Juk negalima sakyti, kad vokiečiai degino miestus ir kaimus, turime sakyti – naciai degino, ne rusai trėmė ir grobė, o sovietai. Jei kalbėsime kitaip, kaip turės jaustis mokykloje sėdintis lenkas, rusas? Mes sakome – lietuviai apgynė Lietuvą, bet gal geriau pabrėžkime – Lietuvos Respublikos piliečiai apgynė Lietuvą. Draudžiu tautinę nesantaiką kurstančias frazes („pšekas“, „ruskis“) ir, jei ką nors panašaus išgirstu, būnu labai kategoriška. Perspėju, kad dėl viešo tautinės nesantaikos kurstymo būsiu priversta kreiptis į atitinkamas institucijas. Akivaizdu, tai kyla iš bendros erdvės.“
Padarėme didelę klaidą
Vilniuje sunyko labai daug tautybių. Dėl to ne laimėjome, bet pralaimėjome. J.Litvinaitė klausia savęs ir kitų – kodėl norime, kad tautybės sunyktų Europos mastu ir būtume vienodi, banalūs pasaulyje? ar žinome, kiek Lietuvos Atkuriamajame Seime buvo tautinių mažumų atstovų? kas mums nutiko, kad Lietuvos piliečiai pradėjo jaustis svetimi? „Vadinasi, mes padarėme didelę klaidą, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės pradėjo ieškoti kitos tėvynės. Visi – žydai, karaimai, totoriai – balsavo už Lietuvos nepriklausomybę, bet po 20 metų jie suprato, kad tai ne jų valstybė.
Kodėl lenkas, kaip kadaise poetas Adomas Mickevičius, nenori sakyti „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir ja didžiuotis? Kodėl tautinės mažumos bijo kartu žygiuoti per nacionalines šventes? Kai pasieksime, kad Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją visi kartu eis gatvėmis ir švęs, tada galėsime sakyti, kad mūsų švietimo sistema dirba gerai ir jaunoji karta auga ori. Tada nebus nesutarimų nei dėl pavardžių rašymo, nei dėl neonacių. Amerikoje gyvena daug tautybių ir jie išdidžiai sako – aš esu amerikietis. Mūsų valstybė – tai visų čia gyvenančių žmonių erdvė“, – kalbėjo pašnekovė. Jos žodžiais, tautiškumas yra žmogaus išskirtinumas. Tai – jo savastis, įvairovė. O įvairovė yra pripažinta pagrindine Europos Sąjungos vertybe – „Dievas mus sukūrė įvairius ir tai yra didžiausias turtas, kurį mes turime saugoti. Kiekvienas mūsų esame unikalus. Tauta, kultūra, paveldas – to unikalumo ženklai. Jei tuo nesirūpinsime, turėsime tai, ko siekė Stalinas. Žygiuosime pagal komandas. Išrausime tautas, panaikinsime įvairovę – nuskurdinsime žmogų“.
Gal mūsų jau nereikia?
Kad Lietuvai ir jos piliečiams reikia mokytis pakantumo ir pagarbos, pabrėžė ir Miša Jakobas, pedagogas, Vilniaus Šolomo Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius: „Mes nesuprantame vieno svarbiausio dalyko – tokioje mažoje valstybėje kiekvienas žmogus turi būti mylimas ir gerbiamas. Žmogus yra piktas, nes jo gyvenimas yra sunkus. Jis pamiršo, kas yra garbė ir moralė. Žmogus – ne žvėris. Žvėrimi pasirūpina, o žmogumi – ne. Mes negerbiame Lietuvos žmogaus.“
Direktorius teigia niekur pasaulyje nematęs, kad būtų taip nevertinamas žmogus. Nesukursime Lietuvos, kol mus valdys pyktis, netolerancija, nesupratimas, ką reiškia kitas žmogus. Gerai tikrai nebus. Kai žmogaus ateitis yra sprendžiama pagal skambutį, ar dėl darbo, ar dėl kitų dalykų, o nekalbama apie tai, ką baigei, kokių kvalifikacijų įgijai, kai ateini pas darbdavį, o jis pradeda tavęs klausinėti, kokios esi tautybės, tai tikrai nenormalu: „Niekaip negalime suprasti, kad esame Lietuvos Respublikos piliečiai, ir neturime teisės skirstyti – „jie“ ir „mes“. Man, kaip žydui, yra labai skaudu, kai sakome – „jie“.
Nepriklausomybės pradžioje buvome labai reikalingi. Bet kaip dabar turėčiau įvardyti šitą situaciją? Gal mūsų jau kaip ir nebereikia? Lietuvoje yra pabrėžiami tik mes, o kiti yra niekas. Aš, švietimo darbuotojas, sėdžiu ir galvoju, kiek dar ilgai nesirūpinsime jaunąja karta, kiek bus nuskurdusių, apmusijusių mokyklų ir kas už tai turi būti atsakingas? Mano mokykloje mokosi visų tautybių vaikai ir aš sakau atvirai – tie vaikai yra mano. Aš nepaisau tautybės, bet myliu visus vaikus, kurie mokosi mano mokykloje.“
Būtina kalbėti apie istorinę tiesą
M.Jakobo manymu, viską sujaukė, subjaurojo sovietmetis, o dabar paprasčiausia bijome, kad kažkas ateis ir atims mūsų lietuvybę – „bet juk niekas nesiruošia jos iš mūsų atimti. Pažiūrėkite – per valstybines šventes neonaciai žygiuoja ir rėkia, kad esame lietuviai. Bet tai tikrai nenormalu. Nes ir aš noriu būti lygiai toks pat pilietis ir džiaugtis, kad gyvename čia, Lietuvoje, ir esame visi kartu. Kai gerai, mes visi džiaugiamės, o kai blogai, ieškome kaltųjų. Neonaciai, triukšmadariai yra dar jauni žmonės, kurių dauguma dar nieko valstybei nesuspėjo duoti. O aš ir mano kartos žmonės Lietuvai sumokėjome didelius mokesčius, mes išlaikome juos, studentus ir moksleivius. Todėl aš turiu teisę būtent iš jų pareikalauti tolerancijos ir žmogiškumo. Jie neturi teisės rėkti „Rusai, žydai, lenkai, romai – lauk“. Oro, vandens ir vietos mylimoje Lietuvoje – per akis. O valdžios struktūros privalo užtikrinti saugumą, ramybę, nes taip pat yra išlaikomos mokesčių mokėtojų. Turime teisę į ramų gyvenimą ir teisę su visais giedoti: „Lietuva brangi“. Mes turime kalbėti apie istorinę tiesą, nes viskas yra sumalta ir pastatyta ant melo kortos. Vieną dieną turime atsisėsti ir aiškiai sau pasakyti: „Aš kalbėsiu tiesą, tiesą ir nieko daugiau, tik tiesą.“
Visuomenei trūksta lyderių
M.Jakobo manymu, mes nemylime savo krašto. Anksčiau sakydavome, kad rusai viską daužo, laužo, ir juos kaltindavome. O dabar kas kaltas? Kodėl nesaugome savo gamtos, turto, buto, namo, kiemo, šeimos? Kodėl šiukšliname, daužome stoteles? „Nes mes patys esame nešvarūs, pikti ir nieko nedarome, kad pasikeistume. Kas laiptinėje, aikštelėje mėto sugedusius produktus? Žydai, rusai? Aš nemetu. Aš to nedarau. Iš mano aplinkos žmonių nė vienas to nedaro. Turime pasakyti sau – visa tai mes darome. Valstybėje nėra lyderių. Jų – per mažai. Trūksta išprusimo, išsilavinimo. Kur tai matyta, kad sociologiniuose klausimynuose yra pateikiami tokie klausimai kaip „ką jūs norėtumėte matyti savo kaimynu?“ Iš kur mums kyla tokie klausimai?
Turiu nemažai draugų, kurie išvyko gyventi į Izraelį. Jie negali atsidžiaugti Lietuvos grožiu, bet jie nieko nebijo. O aš einu senamiesčio gatve ir, žiūrėdamas toli į priekį, visą laiką bijau, kad koks žmogus manęs neapspjautų, nepavadintų žydu ar nepaleistų plytos į kaktą. Paskaitykite „Delfio“ anoniminius komentarus – kiek ten pykčio, neapykantos. Jei mes nepadarysime išvadų, bus blogai. Kai žmogus bijo, jis gyvena amžinoje baimėje. Aš bijau, nes žinau, kokia buvo mano šeimos istorija Lietuvoje. Ir dabar galiu paklausti – ar tie laikai negrįš? Aš esu įsitikinęs, kad, jei kas atsitiktų, tai tikrai gali atsirasti tokių, kurie ateitų, jei ne į namus, tai į mano vadovaujamą mokyklą, ir pasibelstų“, – kalbėjo direktorius.
Esame aktyvūs, bet neturime tikslo
J.Litvinaitė pagal tai, kaip ir kiek kalbame apie savo problemas, kiek rengiame akcijų, mato, kad mūsų visuomenė yra aktyvi. Tik bėda ta, kad iki šiol neturime tikslo, krypties. Štai estai išsikėlė tikslą tapti naujųjų technologijų valstybe, ir visas jėgas nukreipė modernumui: „Tikslas turi būti realus. Tai turi būti dvasinė idėja. Jei išsikeltume vienijančią idėją ir į tai pažiūrėtume moksliškai, turėtume kur eiti. O dabar mes nežinome kur einame, tik dejuojame, kad išnyksime, išsivažinėsime. Bet užsispirkime, kad to nebūtų, ir tikrai nebus. Kurkime programas, kurios sujudintų piliečius, nebijokime įvardyti privalumų ir trūkumų.
Vienas iš tokios idėjos pavyzdžių – istorinių paminklų atkūrimas. Džiaugiuosi, kad stato Valdovų rūmus. Kokia istorinė valstybė be savo rūmų? Gal Valdovų rūmai neatitinka vienijančios tvirtovės idėjos, bet tai yra simbolinis aktas. Kai sužinosime, kodėl mums nesiseka, tada galėsime kurti strateginį veiksmų planą. Atlikime tyrimą ir išsiaiškinkime, kodėl tai nepavyko. Reikia išsiaiškinti priežastis ir imtis darbo. Šiandien Lietuvoje stokojame tyrimų ir strategijų, kurios įvardytų grėsmes. Yra gerų dalykų, į kuriuos mes turime atsižvelgti, pažiūrėti, kur regresuojame, kur progresuojame. Kartais galime atsigręžti į praeitį ir iš jos pasimokyti.“
Šviesti visuomenę ir budėti
J.Litvinaitė siūlo nuo šiol visiems gyventi dorai ir sąžiningai. Demokratija neveiks, jei nebus partijų. Yra partijos, gal jomis netikime, gal ant jų pykstame, bet tai yra senas patikrintas mechanizmas. Partijos įgyvendina programą, ir jos turi būti suinteresuotos atsiskaityti: „Daliai mūsų visuomenės trūksta išprusimo. Politikas turėtų skleisti tą išprusimą. Šviesti visuomenę, ją įtraukti į procesus ir veikti kaip visuomenės atstovas, įgaliotinis. Aš, politikas, negaliu būti arogantiškas ir privalau savo rinkėjams atsiskaityti. Dabar pažiūrėkite, kas darosi – padorūs žmonės bijo eiti į politiką, nes visi politikus laiko melagiais, vagimis ir aferistais. Sako – jie Lietuvą pardavė. Kam mums to reikia? Vadinasi, mes patys kalti. Turėtume būti pakantūs savo lyderiams ar pretendentams į juos ir įsisąmoninti, kad jie veikia tiek, kiek jiems leidžiama. Prieš keisdamas politiką, žmogus turi atsakyti sau į klausimą, ką aš padariau, kad sustabdyčiau to politiko veiksmus? Jei nieko, tada tylėkime. Piliečio pareiga – budėti ir prižiūrėti, kad politikai blogai nesielgtų. Politikų pareiga – šviesti, aiškinti piliečiui, ką jie daro.“
Vis dėlto pedagogė tiki, kad gėris visada nugali blogį. Jei žmogus tiki, visada būna kitaip: „Aš sakau savo mokiniams – elkitės pagal sąžinę ir įstatymą. Kartais užtenka žmogui pasakyti, kad juo tiki, ir jis elgiasi gerai. Mes turime dar kartą pakartoti svarbiausias krikščioniškos moralės taisykles, ir viskas bus gerai. Turime būti nepakantūs negerovėms. Kai pamatau rūkantį vaiką, prieinu ir ramiai klausiu, ką tu čia darai. Dar nė karto nebuvo taip, kad jis atsakytų agresyviai. Kai esame pakantūs negerovėms, neturime drąsos. Tikiu teisingumu ir pilietine visuomene. Tikiu, kad galime išsikelti kokią problemą ir ją išspręsti. Kiekvienas sau turime pasakyti – aš, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenu Lietuvoje ir esu už ją atsakingas.
Valstybė – tai aš, tai mes visi. Visi politiniai sąmokslai yra bejėgiai prieš pilietinę visuomenę. Jei mes kartu ieškosime, tikrai rasime partiją, kuri įgyvendins tai, ko mes siekiame.“ Tik bėda, kad mūsų žmonės neturi įgūdžių. Niekas jų neišmokė. Vienų neišmokė, nes jie gimė totalitarizmo epochoje. Kitų neišmokė mokytojai. „Neseniai Seime vyko konferencija, kurioje buvo kalbama apie patriotizmą. Algirdas Kaušpėdas, Sąjūdžio iniciatorius ir legendinės grupės „Antis“ lyderis, kalbėjo, kad jam kartais atrodo, jog mūsų tautai reikia didelės nelaimės, kad pradėtume spręsti savo problemas. Ne, gal negražu taip kalbėti. Pagalvojau, gal mums reikia ne nelaimės, o idėjos, tikėjimo, nes tai – vienintelis būdas, kuris priverčia žmogų padaryti daugiau.“