Donatas Katkus, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas, pasakoja: „Aš užaugau be tėvo ir žinau, kas tai yra. Bėgdavau prie kiekvieno vyro ir klausdavau, ar tu nesi mano tėvelis. Buvau motinos aistra. Ji alpo dėl manęs. Tai buvo psichikos draskymas. Tampi meilės įkaitu. Tu nesupranti, kodėl taip yra. Kai vedžiau, žmona motinai tapo priešu, nes ji atėmė mylimiausią sūnų. Vienišos mamos augina vienišus vaikus.“ Profesoriaus žodžiais, jo mama buvo gana komplikuota asmenybė. Jai buvo gėda dėl to, kas atsitiko – „ji, saviplaka, klastojo dokumentus, kad aš nesužinočiau, kas yra mano tėvas. Iki šiol nieko apie jį nežinau. Kai gimė pirmas sūnus, naktį buvau ligoninėje. Paskambinau savo mamai, pasakiau, kad gimė sūnus. O ji manęs klausia: „Tai kada tu grįši namo?“ Vėliau tie dalykai transformavosi, ir anūkas jai pasidarė nepaprastai brangus. Ji pradėjo suprasti, kad yra kitaip“.
Paklaustas, kaip jis užaugo visaverte ir išskirtine asmenybe, muzikologas pasidžiaugė, kad jį išgelbėjo rykštelė: „Anksčiau vaikai bijodavo rykštelės per blauzdas. Kaip gerai, kad kartais man mama užvoždavo. Kaune buvo pilna chuliganų, o jos įkalbinėjimai buvo grynas juokas. Aš bijojau ir įgavau savireguliacijos impulsą. Viso pasaulio istorija iki vadinamųjų liberalistinių idėjų turėjo vieną modelį. Pažiūrėkite, kokios buvo anglų mokyklos – ten buvo griežta tvarka. Jei vaikas žino, kad jis gaus per blauzdas, jis dar bijo.“
Savo vaikams pasiaukojusių vienišų motinų meilė gali išgydyti daug prigimtinių žaizdų. Tačiau betėvystė – stiprėjanti mūsų laikų visuomenės tendencija, slepianti daugybę socialinių ir dvasinių problemų. Vienų mokslininkų teigimu, nepilna šeima tiesiogiai kenkia vaiko sveikatai ir raidai, o motina turi pakelti neįtikėtiną atsakomybę už visą šeimą, kiti mano, kad šiuolaikinėje visuomenėje betėvystę gali kompensuoti socialinės gerovės valstybė. Kaip mūsų valstybė rūpinasi vienišomis motinomis ir jų vaikais? Kokias socialines, ekonomines ir psichologines problemas slepia gyvenimas be tėvo?
Tėvas, o ne bankomatas
Vaikų išlaikymo fondo duomenimis, šiuo metu iš fondo išmokas gauna apie 22 tūkst. vaikų. Vadinasi, 22 tūkst. vaikų negauna arba gauna tik dalį jiems priteisto išlaikymo iš vieno tėvo arba iš abiejų tėvų, kai vaikui nustatyta globa (rūpyba). Per 2012-ųjų pirmąjį ketvirtį fondo administracija gavo apie 1990 prašymų išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti.
R.Baltaduonytė-Leonienė mano, kad emociniu lygmeniu vienišos ir išsiskyrusios motinos yra skirtingi dalykai. Išsiskyrusiai porai nereikia per teismus įrodinėti savo tėvystės, į ją žiūrima tolerantiškiau. Bet „tikrosios“ vienišos motinos kenčia labiausia. Žmonės suranda būdų, kaip jas pažeminti. Konfliktinės situacijos šeimose, jos nuomone, neturėtų atpalaiduoti nuo atsakomybės: „Mūsų žmonės turi išmokti spręsti konfliktus. Nenormalu, kai šeima skiriasi dėl to, kad nepatiko kojinių spalva ar blynai buvo per sūrūs. O išsiskyręs vyras vis tiek privalo saugoti ryšį su vaiku. Bet nemažai jų pamiršta savo atžalas ar slapstosi.“
Šiuolaikinė stipri vieniša
Ilona Tilindienė, Lietuvos kūno kultūros akademijos Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedros docentė, pabrėžė, kad dažniausiai vienišos mamos ir jų vaikai susiduria su socialiniais ir ekonominiais sunkumais: „Iš socialinių problemų galima paminėti atstūmimą, ignoravimą, patyčias. Dažniausiai vieniša mama gauna mažesnes pajamas negu pilna šeima. Ji negali rengti vaiko taip, kaip kitos šeimos. Daugelis vienišų mamų prisiriša savo vienintelį vaiką emociškai. Bet tas emocinis prisirišimas nėra geras – ji stengiasi kompensuoti tėvą ir vaiką perdėtai saugo, globoja. Tai lyg nevisavertė šeima. Tada ir vaikai užauga nevisaverčiai.“
Vis dėlto, dėstytojos žodžiais, laikai keičiasi, ir vienišos motinos jau gali visiškai neblogai įsitvirtinti visuomenėje. Pastarieji tyrimai rodo, kad tokios šeimos gali neturėti nei socialinių, nei psichologinių, nei ekonominių problemų: „Dabar yra daug sėkmingų moterų, kurios dirba, uždirba ir moka pakovoti už save. Anksčiau moteris siekdavo, kad šeima būtų pilna, o dabar ji pati priima sprendimus ir renkasi, kas jai geriau – ar nepilna šeima, ar smurtaujantis ir alkoholikas vyras. Šiuolaikinės moterys yra sėkmingos, stiprios ir socialiai sveikos. Tokias savybes jos perduoda ir vaikams. Jei vaikas augdamas nemato vyro modelio, jis sėkmingai jį gali perimti iš aplinkos.“
Vaiko teisė – abu tėvai
„Kai šeimos nebelieka, mama turi viena dirbti, o ji uždirba mažiau. Lygios moterų ir vyrų teisės yra svarbus dalykas, bet mes nejaučiame, kai tuo pradedama manipuliuoti. Tai perkeliama į tokias sferas, kurios neturi nieko bendra su lygiomis teisėmis. Mūsų visuomenės modernumas yra nesveikas, o egoizmas – neįtikėtinas. Turėtume išlaikyti tradicijas, kurios saugojo visuomenės moralę. Tėvai visiškai negalvoja apie vaikus. Jų konfliktuose vaikai vaidina paskutinį vaidmenį. Pažiūrėkite, dėl kokių niekų skiriasi šeimos. Vaikas turi teisių. Viena jų – turėti abu savo tėvus. Suaugusieji turi galvoti apie principinius dalykus – apie vaiką, kas jam yra patogu ar nepatogu, kad jis augtų be traumų.“
Per Motinos dieną profesorius pasveikindavo savo mamą, bet anuomet nebuvo ypatingo šventimo: „O kartais ir neprisimindavau. Arba ji pražiopsodavo. Bet mano sūnūs žmoną pasveikina. Prisimena. Tai – šeimos tradicija.“
Be tėvo
* Kadaise prelaras Adomas Jakštas, filosofas, literatūros kritikas, apie Antano Vienuolio „Paskenduolę“ rašė: „Vaizdelis visai neatitinkąs tikrumai, nes šiandieną galima nurodyti ne viena parapija, kur mergos prigimdo vaikų beveik tiek pat, kiek moterys, ir nė viena nesiskandina.“
* Raineris Maria Rilke, vokiečių poetas, vos gimusią savo dukrą Ruth paliko ir užmiršo. Būdama senyvo amžiaus, 1986-aisiais ji nusižudė.
* Rašytoją Jurgą Ivanauskaitę tėvas, garsus rusų dailininkas, paliko, kai ji buvo maža. Moteris visą gyvenimą jo ilgėjosi.