– Apie naujas Lietuvos įkalinimo įstaigų taisykles buvo nemažai rašyta, bet gal galite paprastai paaiškinti, dėl ko kilo neramumai mūsų šalies įkalinimo įstaigose?
– Teisingumo ministro įsakymu buvo apribotas perkamų maisto produktų ir būtiniausių prekių asortimentas bei kiekis. Kitas dalykas, kuris kėlė nepasitenkinimą, – apribotas laikas, kada nuteistieji gali naudotis kompiuteriu. Buvo ir dalykų, gerinančių padėtį, bet nuteistieji į juos neatkreipė dėmesio.
– Ar tai reiškia, kad nuteistieji turi neribojamą sumą pinigų, žinoma, tikriausiai ne grynaisiais, už kuriuos gali pirkti ką tik užsimanę?
– Kas turi, tas turi, o kas neturi, tas neturi. Šiuo metu padėtis tokia.
– Teisingumo ministerijos spaudos pranešimuose buvo minimos nuteistųjų perkamos „prabangos prekės“. Kas tai galėtų būti įkalinimo įstaigose?
– Nežinau, kas ta fraze buvo įvardyta. Gal koks delikatesinis maistas, geresni drabužiai. Tai ne tiek susiję su prabanga, kiek su galimybe ir įkalinimo įstaigoje būti aukščiau už kitus – ne valgyti valgyklos maistą, o turėti kokį nors tarną, kuris virtų valgį iš savo produktų...
– Žinoma, tai ne jūsų jurisdikcijos dalykas. Kalėjimų departamentas laikosi įstatymų, kurie galioja šiuo metu, bet gal būtų protingiau riboti nuteistojo turimų piniginių lėšų kiekį?
– Iš tikrųjų būtų logiškiau riboti pinigų kiekį, bet kol kas taip nėra.
– Kalbant apie naująsias įkalinimo įstaigų taisykles buvo minima, kad tai padės griauti vadinamąją kalėjimų subkultūrą, kitaip sakant, kastų sistemą, kai vieni nuteistieji engia kitus, o kai kuriuos – visi, kas tik netingi. Ar naujosios taisyklės prisidės prie šios tvarkos griovimo? Ar apskritai nuteistųjų papročius galima įveikti?
– Jeigu būtų įmanoma, kokioje nors šalyje tai būtų padaryta. Kalėjimų subkultūra egzistuoja visose šalyse. Tačiau mes stengiamės įveikti dalykus, kurie daro dvigubą žalą – pažeidžia nuteistųjų lygybės prieš įstatymą principą ir skatina kriminalinius tarpusavio santykius.
– Teko skaityti, kad Lietuvos nuteistųjų hierarchinė kastų sistema galioja dar nuo carinės Rusijos laikų. Kaip yra kitose šalyse?
– Pas mus iš tikrųjų galioja labiau rusiška sistema, tačiau kalėjimų subkultūra egzistuoja visame pasaulyje. Kitur labiau paplitusi gaujų kultūra, pas mus – kastų.
– O gaujų viduje nėra tokio išnaudojimo ir ujimo kaip pas mus?
– Ir gaujoje egzistuoja hierarchija – kas kietesnis, kas ne toks kietas.
– Jūs lankėtės ne vienos užsienio šalies įkalinimo įstaigose. Kokia ten tvarka? Kuo skiriasi nuo mūsiškės?
– Aš esu lankęsis Vidurio ir Vakarų Europos įkalinimo įstaigose – Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos ir toliau į Rytus. Iš viso – apie 20 įkalinimo įstaigų. Žinoma, vykdamas pažintinio vizito, visko giliai nesuvoksi, tačiau galiu pasakyti tiek, kad daugumoje užsienyje aplankytų įkalinimo įstaigų yra geresnės – vienur šiek tiek, kitur žymiai – buitinės sąlygos. Tačiau niekur nėra tokios anarchijos, kad nuteistieji turėtų gausybę savo daiktų, aparatūros, kad neribotai gamintųsi maistą. Tokių laisvių man niekur neteko matyti.
– Turite omeny, kad kai kurie nutiestieji kalėjime turi nuosavą ūkį? Juk kalbama, kad kamerose ir taip trūksta vietos...
– Kameros yra tik kalėjimuose ir tardymo izoliatoriuose. Pataisos namuose yra bendrabučio ar kareivinių tipo patalpos.
– Tačiau jos vis tiek nėra erdvios?
– Yra visokių. Yra tokių, kur gyvena keli, ir tokių, kur gyvena keliolika nuteistųjų. Laisvės atėmimo pastatai nėra unifikuoti: vieni pastatyti anksčiau, kiti – vėliau, vieni – vienais tikslais, būtent nuteistiesiems gyventi, kiti – kitais. Tačiau erdvu tikrai niekur nėra.
– Ir nuteistieji į tokią mažą erdvę dar prigrūda savo daiktų?
– Taip, nuo šaldytuvų iki akvariumų su žuvelėmis. Kitose šalyse, kur teko lankytis, visi nuteistojo turtai telpa į šalia jo lovos stovinčią spintelę.
– Ir pas mus bandyta tą padaryti?
– Ne, pas mus bandyta įvesti tik šiek tiek tvarkos.
– Kuriuo metu mūsų įkalinimo įstaigose įsikerojo tokia keista tvarka? Dar prieš nepriklausomybę?
– Ne, čia jau mūsų „perlenkimai“... (Juokiasi – T. R.) Buvo laikomasi nuostatos, kad nuteistajam galima viskas, kas nedraudžiama, kol galiausiai ši nuostata pasiekė absurdo lygį. Galbūt mes dabar taip pat per smarkiai perlenkėme į kitą pusę. Ties naujomis taisyklėmis dar dirbsime iki rugpjūčio, kad viskas būtų sveiko proto ribose.
– Dar labai įdomu, iš kur kilo tas nuteistųjų solidarumas? Kaip jie keičiasi informacija?
– Jie turi savo nelegalius ryšio kanalus – mobiliuosius telefonus, internetą. Iš dalies dėl to ir įvedami kai kurie apribojimai. Be to, yra Laisvės atėmimo vietų ligoninė, kur suvažiuoja nuteistieji iš įvairių įkalinimo vietų. Galų gale jie turi legalius ryšius su laisve, ir tokius dalykus nesunku koordinuoti.
– Suprantu, kad negražu to klausti, bet kurioms kastoms priklausantys kaliniai aktyviausiai prisidėjo prie protesto akcijos?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes mes nuteistųjų taip neskirstome. Būtų galima pasakyti taip: vieni bado akcijoje dalyvavo turėdami motyvą, kiti – „paskatinti“ prisijungti.
– Esu girdėjusi tokią versiją, kad pataisos namų darbuotojai ir patys yra susigyvenę su kalinių kastomis, tarsi laiko jas neišvengiamu ar padedančiu palaikyti tvarką dalyku. Ar tai tiesa?
– Nelabai suprantu, kas čia apskritai turima omeny. Nemanau, kad tokią tvarką galima palaikyti, bet ir išardyti labai sunku.
– Ko gero, esminis klausimas, kurį reikia užduoti, – kiek nuteistųjų įkalinimo įstaigose gali pasitaisyti? Juk tartum tokia tų įstaigų paskirtis ir yra...
– Galimybių pasitaisyti yra. Klausimas, kiek yra norinčiųjų? Apie du trečdalius šiuo metu atliekančių bausmę asmenų yra teisti jau ne pirmą kartą, tad apie jų taisymosi pastangas – viena kalba. Kita kalba – apie tuos, kurie nuteisti pirmą kartą.
– Sakykime, priklausomybės ligomis sergančiųjų pasaulyje egzistuoja tokia medikų nustatyta taisyklė: trečdalis pasveiksta, trečdalis balansuoja visą gyvenimą, trečdalis – beviltiški ligoniai. O kokios nuteistųjų proporcijos?
– Mes neturime tokių mokslinių skaičiavimų, tačiau olandai yra išvedę būtent tokią formulę: trečdaliui pakanka vienos bausmės, kad suprastų klaidą, trečdalis yra nepataisomi, trečdalis – tokių, kuriems taisytis reikia padėti.