Pasninką vaikai varydavo plakdami dirbtinę žuvį
L. Klimka pridūrė, kad paskutinę Gavėnios savaitę nuo penktadienio žmonės laikydavosi vadinamojo sauso pasninko – valgydavo tik duonos su vandeniu. Išimtį darydavo ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms ir vaikams. Tuo tarpu per visą pasninko periodą, nors žmonės nevalgydavo mėsos, šeimininkės gan išradingai sugebėdavo pamaitinti šeimą, kad nenusilptų organizmas – juk netrukus prasidės didysis darbymetis.
Anot L. Klimkos, bažnytinėje liturgijoje paskutinė savaitė prieš Velykas, vadinama Didžiąja savaite yra labai sureikšminta, ypač nuo ketvirtadienio – kunigystės įsteigimo dienos, primenančios Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Penktadienis – kryžiaus pagerbimo diena, kurios metu primenama apie Kristaus nukryžiavimą, jo pasiaukojimą žmonijos nuodėmėms išpirkti. Šeštadienį žmonės budėdavo prie Kristaus karsto ir laukdavo sekmadienio prisikėlimo Šv. Mišių, o po jų kelios dienos paprastai būdavo skiriamos poilsiui.
„Įdomu, kad į šią bažnytinę tradiciją įsipina ir daug archaiškų dalykų – pavasario lygiadienio šventės aidų. Vaikai jau trečiadienį iš medžio lentelės išsipjaudavo žuvį ar tiesiog ją nusipiešdavo ant lentelės, pririšdavo prie jos virvutę ir traukdavo aplink bažnyčią ratu, plakdami žuvį rykštėmis. Taip jie varydavo pasninką. Ketvirtadienį aplink bažnyčią keliaudavo jau du kartus, o penktadienį – tris kartus.
Ketvirtadienis prieš Velykas kaime vadinamas didžiuoju, arba žaliuoju, o kartais ir švariuoju ketvirtadieniu. Tai priminimas, kad po žiemos reikia apsitvarkyti – viską išvalyti, išvėdinti, visas dulkes išpurtyti. Turint omeny, kad anksčiau buvo gyvenama dūminėse pirkiose, galima įsivaizduoti, kaip viskas būdavo aprūkę. Plaudavo ne tik grindis, baldus, bet ir sienas, lubas. Šeimininkas apžiūrėdavo sodo medžius, nupjaudavo nušalusias šakas, pasirūpindavo ir gyvuliais – arklius nusivesdavo prie upelio, išmaudydavo, iššukuodavo, taip pat aveles tvarte aptvarkydavo, bitininkai pakilodavo avilių kepures. Kadangi šeimos būdavo didelės – apie dvylika vaikų, darbo rankų netrūkdavo. Kažkas dar ir į mišką nubėgdavo žalumynų, kurie privalomai turėjo būti ant stalo“, - pasakojo etnologas.
Anot pašnekovo, taip pat buvo paprotys ketvirtadienio rytą, saulei tekant, susirasti upelį, kurio vanduo teka nuo saulės pusės. Buvo tikima, kad šiuo saulės nuauksintu vandeniu nusiprausi, visiems metams pasisemsi sveikatos, stiprybės ir džiaugsmingos nuotaikos. Iš esmės tai lygiadienio šventės apeiga, nes lygiadienį saulė teka tiksliai rytuose, leidžiasi – tiksliai vakaruose. Tuo tarpu ketvirtadienio vakarą kurdavo pirtį, kurios prakuroms būtinai reikėjo kaimyno skiedrų. Taip buvo pabrėžiamas savo ir svetimo pasaulio ryšys.
„Penktadienis būdavo ramybės ir tylos diena, kai bažnyčioje nutildavo varpai ir būdavo negrojama vargonais, nebent būdavo naudojamos tarškynės, kai varpinėje įspraudžiama balana, kuri vibruodama skleidžia garsą. Žmonės sakydavo, kad tai vėlių durelių diena – kad vėlės, iš skaistyklos išeinančios, į savo bažnytėlę sugrįžtų pamaldoms, bet pamatyti jas gali tik „dvasregiai“. Todėl bažnyčioje į pamaldas susirinkdavo burtininkai, žavėtojai. Taip pat tą dieną su vaikais ir anūkėliais būdavo einama į kapus, kad vaikai žinotų, kur senoliai palaidoti. Todėl ši diena net kartais būdavo vadinama vėlių Velykėlėmis. Beje, buvo ir toks paprotys – jei mergina turi didelę slaptą svajonę, ji nuo penktadienio dvyliktos dienos iki dvyliktos nakties turi su niekuo nesišnekėti, ir jos svajonė išsipildys“, - teigė L. Klimka.
Velykų naktį bažnyčioje netrūkdavo ir pokštų
Beje, ant naujos ugnies pirmiausia būdavo kepami velykiniai pyragai, taip pat ant krosnies pastatydavo puodynėlę druskos ir palikdavo iki Velykų ryto. Buvo tikima, kad ši druska tampa stipriu vaistu, saugančiu ir nuo visų ligų ir negandų. Tuo tarpu šventinto vandens parsinešę žmonės šiek tiek pildavo į šulinį, į upelį ar kūdrą, kad saugotų nuo nelaimės, taip pašlakstydavo dirbamus laukus.
„Savitų papročių, kilusių iš bažnytinių misterijų, turėjo ir pati Velykų naktis. Viduramžiais bažnyčiose vykdavo vaidinimai, supažindinantys neraštingus žmones su Šventuoju raštu. Žemaitijoje dar praėjusio amžiaus pradžioje buvo išlikęs marionečių teatras. Šie vaidinimai praskaidrindavo žmonėms rytmečio laukimą ir neleisdavo užsnūsti, nes iš toliau žmonės dažnai suvažiuodavo į rytines mišias iš vakaro.
Kitur prie simbolinio Kristaus karsto budėdavo vadinamieji sargybiniai – jais persirengdavo jauni vyrai, o žmonėms būdavo įdomu juos stebėti. Kiti persirengdavo kipšiuku ar žyduku ir krėsdavo smagias išdaigas. Taigi bažnyčioje žaismė būdavo leidžiama, kad neprailgtų naktis. Pavyzdžiui, jei vyresnio amžiaus žmonės užsnūsdavo, kipšiukas jiems po nosimi pakišdavo, tarkime, padvėsusią varną, o vėlesniais laikais – atkimšdavo amoniako buteliuką. Būdavo daug gardaus juoko, kai žmogus pašokdavo“, - aiškino L. Klimka.
Sulaukę Prisikėlimo mišių, žmonės procesija keliaudavo aplink bažnyčią saulės judėjimo dangaus skliautu kryptimi, o kipšiukas arba žydelis eidavo priešinga kryptimi, krėsdami visokias išdaigas ir blaškydami žmonių dėmesį. Žmonės sakydavo: „Velykų rytą net saulė tekėdama šokinėja iš džiaugsmo, tačiau tai gali pamatyti tik tyros sąžinės žmogus“. Taip pat tą rytą tikrindavo vėjo kryptį – jei jis pučia iš pietų, vasara šilta bus, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, jei iš vakarų – lietinga, jei iš šiaurės – šalta ir nederlinga.
Oficiali svarbiausių metuose dienų liturgija
Šiandieninėje bažnyčioje taip pat svarbiausios trys paskutinės dienos iki Velykų. Didžiosios savaitės ketvirtadienį baigiasi Gavėnia ir prasideda vadinamasis Didysis tridienis.
Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišiose šventinami liturgijoje naudojami aliejai, kunigai atnaujina kunigystės pažadus, o vakare aukojamos Mišios Viešpaties ir apaštalų Paskutinei vakarienei atminti. Kartais kunigas keliems žmonėms plauna kojas. Mat ir Kristus Paskutinės vakarienės metu plovė mokiniams kojas. Taip tarsi parodoma, kad reikia atsisakyti įprasto mums išdidumo. Dar vienas Paskutinės vakarienės simbolis – duonos laužymas.
Didysis penktadienis skiriamas Kristaus kančiai, nukryžiavimui ir palaidojimui, prisimenama, ką jis yra padaręs ir iškentėjęs. Tai griežto pasninko diena, kai tradiciškai rengiamos Kryžiaus kelio procesijos. Vėliau bažnyčiose vyksta Kryžiaus pagerbimo pamaldos, tačiau Mišios šią dieną neaukojamos. Bene išraiškingiausias šių pamaldų momentas, kai kunigas parpuola ant žemės prieš Kryžių ir meldžiasi. Taip pat bažnyčioje paguldoma Jėzaus figūra arba pastatomas atitinkamas paveikslas, sukuriama kapo aplinka.
Šeštadienis – tylos ir nusiraminimo, o taip pat ir Marijos, kuri vienintelė po Kristaus mirties išlaikė tikėjimą, diena. Taigi tai galimybė pabūti su ja giliame skausme, bet kartu ir jaučiant viltį.Didįjį šeštadienį bažnyčiose šventinami šv. Velykų stalo valgiai, o vakare, nusileidus saulei, prasideda Velyknakčio pamaldos: uždegamos žvakės ir skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai. Velyknaktį baigiasi tylos metas, uždegamos šviesos, suskamba varpai ir vargonai, o tikintieji atnaujina Krikšto pažadus. Taip pat krikštijami suaugusieji, norintys priimti tikėjimą.
Sekmadienį šventose Velykų ryto Mišiose tikintieji džiaugiasi ir mini Dievo Sūnaus prisikėlimą.