Autorius knygą išleido praėjus penkiolikai metų po pirmos savo knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.“ laidos. „Per penkiolika metų buvo atlikta daug naujų istorijos tyrimų, surasta naujų archyvinių šaltinių. Tai, kas pasakojama šioje knygoje, pagrįsta Lietuvoje ir Rusijoje rastais archyviniais dokumentais (kai kurie jų Rusijoje vėl neprieinami tyrėjams)“, – rašoma knygos pratarmėje.

Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys pastebi, jog ši A. Anušausko knyga pildo ir istorinės atminties, ir atminties kultūros formavimo funkciją. Autorius subtiliai sugeba savo tyrimo objektą susieti su liūdna konkrečių genocido ar karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmogiškumui pasauline nūdienos aktualija.

Arvydas Anušauskas
Foto: DELFI / Audrius Solominas

Lygindamas su pirmąja knyga, R. Miknys sako, jog išlaikant pirmosios knygos aukštą akademinį lygį šioje faktografinė, statistinė medžiaga yra papildyta nauja medžiaga, žymiai didesnis vizualumas, formuojamas naujas 1940-1958 m. lietuvių tautos būties naratyvas.

Visų kartų likimas

Vagono sąrašas: Kalvelienė Ona 35 m... Kalvelis Rimas 1 m... Kalvelienė Marė 82 m.... – tai autentiškas pasmerktų tremčiai lietuvių sąrašas, kurio fragmentas pavaizduotas knygos viršelyje. Prie pavardžių nurodyti metai tarsi sukelia į vagonus tuo metu Lietuvoje gyvenusių visų kartų atstovus – kūdikius, vaikus, tėvus, senelius. Įrašų fone pro grotas žvelgia įkalintų žmonių veidai. Tai ne vien dizainas: knygos pavadinimą išryškina juoda ir raudona – klasikinės mirties ir kraujo spalvos. Minėtu metu Lietuvoje aukomis tapo ar tremties neišvengė daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių, tarp jų 40 tūkstančių vaikų.

Kalbėti apie kančią, mirtį, prievartą faktų ir dokumentų kalba reikia ne vien daug žinoti, bet ir turėti tam tikras asmenybines savybes. „Knyga parašyta su didele akademine ir politiko atsakomybe“, – teigia leidyklos „Versus Aureus“ direktorius Arturas Mickevičius, pridurdamas, jog leidykla didžiuojasi išleidusi šią knygą.

Knygą sudaro penki skyriai: Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai, trys pagrindiniai – Valstybės ir tautos naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941), Lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje 1941–1944 m. ir Sovietinis teroras ir nusikaltimas žmoniškumui 1944–1958 metais, taip pat apibendrinantis Lietuvių tautos naikinimo padariniai.

Chronologiškame įvykių aprašyme – profesionali svarbiausių faktų atranka, juos iliustruojant konkrečiais dokumentais, to meto įvykių nuotraukomis ir objektyviais pastebėjimais, nenurodinėjant ir neperšant skaitytojui, ką jis turėtų apie tai galvoti.

Gulage medikai eksperimentavo su žmonėmis

Autorius Arvydas Anušauskas, pristatydamas knygą Signatarų namuose, kalbėjo apie istorinius duomenis, kurie atskleidžia žiaurią tiesą, siekimą nuslėpti faktus ir visgi jų išaiškinimą, kai rankose atsidurdavo itin vertingi dokumentai – kartais dėl Rusijos archyvų darbuotojų geranoriško požiūrio, nes iki šiol dalis tuose archyvuose esančios informacijos tebėra įslaptinta.

Knygoje publikuojamos istorija tapusios nuotraukos – žuvusių, išniekintų partizanų, tremtinių su mažamečiais vaikais, suvarytų į surinkimų punktą Juknaičių bažnyčioje, traukinio vagone, tremties vietose, kitur. Skaudžiausios tos, kuriose vaizduojami vaikai. Tokių ištremtų iš Lietuvos vaikų, kaip jau minėta, buvo apie 40 tūkstančių. Rusijos archyvuose aptiktos nuotraukos ir kiti dokumentai patvirtinta, jog moterys ir vaikai Rusijos lageriuose sudarė nemenką dalį kalinių. Čia buvo ne vien tie, kurie buvo įkalinti, bet ir lageriuose gimusieji.

„Moterys lageriuose buvo prievartaujamos, gimdavo vaikai. Barakuose jie gyveno atskirai, kartą per savaitę leisdavo susitikti. Ūgtelėjusius atiduodavo į vaikų namus, tad dažnas prarasdavo savo tapatybę. Taip pat dalis giminių dingo Sibiro platybėse. Žmonių, išgyvenusių tokią prievartą, prisiminimai iki šiol nutylimi“, - sako knygos autorius.

Kraupios nužudytų partizanų, tarp jų ir moterų, nuotraukos liudija sadizmo pasireiškimus: jų kūnai išniekinti. Knyga, tapusi nusikaltimo žmoniškumui įrodymu, atskleidžia kai kam neparankią tiesą: tuo metu vykdytas prieš lietuvių tautą sovietų teroras mastais ir žiaurumu buvo išskirtinis. Tai patvirtina Gulago lageriuose darytos nuotraukos – čia vykdavo eksperimentai su žmonėmis.

„Nuotraukoje užfiksuoti žmonės, kuriuos apžiūri gydytojų komisija. Būdavo atrenkami išsekusieji, jie maitinami, o po tam tikro laiko pasveriami, nufotografuojami. Eksperimento tikslas – nustatyti, ar išsekęs žmogus gali atgauti jėgas, kad galėtų dirbti“, – pasakoja knygos autorius. Gulage medikai eksperimentavo ir rašė disertacijas apie eksperimentus, pavyzdžiui, kokį šaltį gali išverti žmonės, kokiomis ligomis jie serga, kiek pajėgs dirbti ar nebepajėgs. Tai akivaizdūs nusikaltimų liudijimai.

Genocido įrodymai Maskvos dokumentuose

Iki šiol diskutuojama dėl genocido sąvokos. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas primena, jog genocido sąvoka taikoma pagal konvenciją tautinėms, religinėms, etninėms grupėms.

„Ilgą laiką buvo teigiama, jog lietuviams netaikoma genocido sąvoka, nes jie buvo persekiojami, represuojami, žudomi dėl socialinių priežasčių. Atsieit vyko klasių kova. Knygoje pateikiu įrodymus, kad būtent represijos buvo taikomos ne pagal priklausomybę socialinei grupei, o pagal priklausomybę tautybei. Na, pavyzdžiui, nurodymas paleisti iš tremties rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių moteris ir jų vaikus, ištremtus kartu su kitų tautybių žmonėmis, jei vyrai mirė arba jos išsituokė su vyrais, jei vyrai rusai ar iš netremtų tautų. Lietuviams, latviams ir estams išimtys nenumatytos“, – tai pačios Sovietų sąjungos vidaus reikalų ministerijos informacija, slapta brandinti planais, sudarant vadinamąjį nepatikimų tautų sąrašą.

Autoriaus įžvalgos, jog vertinimas, kokių tautybių žmonės gali būti paleisti iš tremties vietos, o kuriomis tautoms tai netaikoma, kalba apie nusikaltimus, vykdytus jau ne prieš socialinį sluoksnį, o prieš konkrečią tautą. Nepatikimų tautų sąraše yra čečėnai, ingušai, lietuviai, latviai, estai, vakarų ukrainiečiai ir kt.

A.Anušauskas atskleidžia tai, ką kai kurie istorijos tyrinėtojai linkę ignoruoti ir teigti, jog išlikusiuose dokumentuose rašoma apie nacionalistus, banditus. „Šiuose dokumentuose kalbama apie lietuvius, latvius, estus. Lietuvoje išlikusiuose dokumentai rašoma, jog tremiami partizanų rėmėjai, buožės, nacionalistai. Maskvos dokumentuose šie socialiniai sluoksniai jau niekam neįdomūs. Jų ataskaitose nėra nacionalistų, įvardijamos konkrečios tautybės – latviai, lietuviai, estai“, – aiškina knygos autorius.

Išlieka tai, kas užrašyta

Daugiau kaip dvidešimt metų A. Anušauskas tyrinėja istoriją, kuri turėjo būti užmiršta. Šioje knygoje autoriui buvo svarbiausia atskleisti nusikaltimų žmoniškumui mastą, patirtą lageriuose ir tremtyje, ir tai, kokia dalis jame tekusi lietuviams, latviams ir estams. Dar vienas svarbus aspektas – nuoseklus tyrimas apie sovietinį terorą ir nusikaltimus žmoniškumui konkrečiu laikotarpiu, 1940-1958 metais. Nes dažnai kalbant apie viską ir visus, esmė panyra daugybėje faktų ir interpretacijų, tapdama tarsi nematoma.
Užrašyti, kad žmonės žinotų, toks istorinių knygų autorių tikslas.

Lietuvos istorija, daug metų drausta, tapo pažini pirmiausia patiems tautiečiams ir pasauliui. Suprantamas okupaciją vykdžiusiųjų noras šią teroro laviną nuslėpti arba bent jau jos išsiveržimo priežastis priskirti kažkam kitam. Pusę amžiaus tai buvo daroma nekaltais sakiniais mokyklos vadovėliuose, nuvedančiais iki juodųjų metraštininkų surašytų mokslinių traktatų. Juose nebuvo vieno komponento – tiesos. Nepriklausomybė suteikė galimybę jį turėti.