Darius Kuolys

„Šitas šūkis yra pasenęs, jis nėra laisvos tautos šūkis. Šitas šūkis galėjo egzistuoti caro imperijos valdomoje Lietuvoje, kai lietuvių kalba buvo uždrausta, kai lietuviai negalėjo turėti savo mokyklų, nebuvo šeimininkai savo krašte. Tada sakyti „Lietuva - lietuviams“ buvo iš tikrųjų svarbus dalykas, pabrėžti, kad mes esame čia šeimininkai. Šiandien mes esame suverenūs, jeigu sakai „Lietuva - lietuviams“ suvereniame krašte, šitas tavo šūkis yra nukreiptas prieš kitus. Kam tai sakyti? Ir juo labiau pirmuose mitinguose vieni šaukė „Lietuva - lietuviams“, kiti šaukia „Juden raus“, tai tada „Lietuva - lietuviams“ greta „Juden raus“ įgyja labai apibrėžtą turinį ir tas yra necivilizuota, nėra priimtina. Šitą aš teigiau ir teigsiu“, - argumentavo D. Kuolys.

Sekmadienį sostinėje pirmąsias eitynes pavadinimu „Tėvynei“ organizuoja Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga su šūkiu „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, organizatoriai jas vadina patriotinėmis ir renginio metu planuoja sakyti kalbas bei giedoti himną.

Vėliau Vilniuje vyks antrosios eitynes „Švęskime laisvę“, kurias ruošia Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras. Organizatoriai žada įvairesnę šventės programą: moksleiviai siūs Lietuvos trispalvę, bus vaišinama arbata, vyks šokiai, grojimai, dainos, giedamas himnas ir eitynes vainikuos šventinis koncertas.

Tiek vienoms, tiek kitoms eitynėms klijuojamos etiketės, esą pirmųjų eitynių organizatoriai per daug linkę į nacionalizmą, o antrųjų organizatoriai - per daug propaguoja demokratiškas vertybes ir žmogaus laisvę, bet nepakankamai dėmesio skiria tradicionalizmui ir patriotiškumui.

Mato peno Maskvos propagandos aparatui

Diskusijos metu daugiau dėmesio sulaukė pirmosios eitynės, kuriuose eina tiek patriotiški šalies gyventojai, tiek kraštutinių pažiūrų jaunimas.

„Aš noriu pasakyti nedidelę repliką dėl Tautinio jaunimo sąjungos ir kitų dalykų. Mano galva, yra persistengta juos visus pavadinti neonaciais. Tai yra klaida, taip nereikėtų daryti. Ten yra be galo įvairi amplitudė jaunimo, tai yra labai skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, „skinhedai“ (angl. - skustagalviai – aut. past.) paskutiniame ėjime buvo priimti ir dėl to, kad jie iš vis nedarytų atskirų eitynių, juos neutralizuoti, - dėsto mokytojas Vytautas Toleikis. - Man atrodo, kad kartais pernelyg norime viską supaprastinti. Kai tu pasakai ultra kairiesiems - jūs esate radikalai, jie kažkodėl supyksta. Lygiai taip pat supyksta ir ultra dešinieji. Bet mano galva, prie to labai prisidėtų atviresnis, žmogiškesnis diskursas, reikia labiau kalbėtis.“

Pasak jo, žiniasklaidoje, atspindint patriotiško jaunimo veiklą, yra persistengiama ir vėliau tarptautiniame kontekste Lietuva minima kaip valstybė, susidurianti su nacionalizmo apraiškomis, kaip buvo 2011 m. liepos pabaigoje Šalčininkų rajone surengtos tautinio jaunimo organizuotos Dieveniškių stovyklos atveju.

„Dieveniškių atveju, kai Lietuva legalizavo tą stovyklą, mano galvą, kiek aš stebėjau žiniasklaidą, kiek kalbėjau su tarptautiniu jaunimu, buvo persistengta, persūdyta. Ir mes tokiu būdu rodome Maskvai, Maskvos propagandos aparatui, kad štai koks pas mus klesti neonacizmas, vietoje to, kad su jais kalbėtis“, - dėsto V. Toleikis.

Stovykla Dieveniškėse buvo prieštaringai vertinama dėl įvairių šūkių, tarp kurių: „Ačiū Dievui(-ams), kad gimiau BALTAS!“, kuris gali būti vertinamas tiek baltų tautų vienybės, tiek rasinės nesantaikos kurstymo kontekste.

V. Toleikio pozicijai pritaria ir D. Kuolys: „Jeigu mes nesuprantame, kas čia vyksta, mes ir labai karštai mylėdami savo Tėvynę galime ją parduoti. Apie tai Ignas Bogušas kalbėjo XVIII amžiuje: kiek daug lietuvių, mylinčių savo Tėvynę, kiek daug patriotų, kuriais manipuliuoja Maskva. Kurie nieko nesupranta, kas jų šalyje darosi, ir tampa Tėvynės išdavikais iš didelės Tėvynės meilės. Šitas paradoksas jau buvo pastebėtas XVIII a.“

Pataria nebauginti kitataučių

Kazimieras Garšva

Diskusijoje pasisakęs kalbininkas ir profesorius Kazimieras Garšva teigė, jog jam artimesnės pirmosios eitynės, tačiau jei šūkis „Lietuva – lietuviams“ baugina kitataučius, jo geriau nenaudoti.

„Aš žygiuočiau su pirmąja eisena, nes dar 1966 m. parašiau eilėraštį „Aš esu laimingas, kad esu lietuvis“. Justinas Marcinkevičius, pasirodo, tik po 20 metų parašė, bet aš nesigiriu, tik toks faktas, - linksmą istoriją pasakojo profesorius. - Ir prisidėjau atkuriant Lietuvos valstybę. Prie rusų buvo toks šūkis „Lietuva lietuviams“, jis sietas su rusifikacija. Bet aš, žinote, nuo to šūkio, jeigu jis baugina kitataučius, susilaikyčiau, gal kitokį sugalvočiau.“

Tačiau profesorius tikina, jog šiuo metu jis nepastebi didelio priešiškumo tarp tautiškumo ir pilietiškumo, nes daugybė kitataučių save vadina lietuviais ir elgiasi kaip šios šalies piliečiais.

„Jeigu kitataučiai nenori būti lietuviais, tegul nebūna, - ramiai daro išvadą profesorius. - Bet man nepatinka, kai jie sako, jog reikia jus deportuoti iš Vilniaus, nes jūs kolonizavote lenkų žemę, skaitau jų spaudą, šiandien tikrai jie tą rašo. Pilietis vis tiek turi būti lojalus savo valstybei. O dėl smulkmenų nesiginčysiu.“

Šūkio „Lietuva – lietuviams“ šalininkai, kurių buvo auditorijoje keli, argumentavo, jog šis šūkis ir dabar tinkamas, nes jame nėra žodelio „tik“ - esą jis nepabrėžia, kad Lietuva yra tik lietuviams.

„Jis išreiškia savimi nepasitikinčios tautos jausmą, o aš noriu, kad lietuviai savimi pasitikėtų“, - mano D. Kuolys, pridūręs, kad gerbia laisvos tautos raiškos būdus ir jokių būdu nesako, kad vieną ar kitą šūkį reikia uždrausti.

Priminė Sąjūdžio šūkį

Apibendrindamas D. Kuolys priminė, kad Lietuvoje Sąjūdis ir nacionalinis išsivadavimas vyko su amžiną atilsį literatūrologo Alberto Zalatoriaus suformuluotu šūkiu „Laisvas žmogus laisvoje Lietuvoje“.

„Iš tikrųjų, jeigu mes pamirštame laisvą žmogų laisvoje Lietuvoje, mes laisvos Lietuvos neturėsime. Stasys Šalkauskis apie tai 1939 m. kalbėjo „Naujojoje Romuvoje“, paklaustas, kokia ateitis Lietuvos laukia, sakė: per dvidešimt metų mes nesukūrėme laisvo lietuvio, mes esame vergų visuomenė; servilizmas, įdiegtas lietuviui per carinės priespaudos metus, išliko, vergai neišlaikys laisvos valstybės, tik klausimas, kada Lietuva nepriklausomybę praras. Tai jeigu mes švęsime tik nepriklausomybę Kovo 11-ąją, tai mes švęsime būsimas, artimas savo Nepriklausomybės pakasynas. Jeigu Lietuvoje nebus laisvų lietuvių, nebus ant ko paremti laisvos valstybės“, - dėsto jis.

O apie kitus besiformuojančius reiškinius, ar tai būtų lietuviško, ar lenkiško nacionalizmo proveržiai, anot Pilietinės visuomenės instituto vadovo, reikia „atvirai ir drąsiai savo krašte kalbėti“.

„Šiandien labai svarbi atsakinga individo laisvė Lietuvoje, kad laisva valstybė galėtų būti“, - mano D. Kuolys.

Nuotraukos iš diskusijos: