Šį kovo savaitgalį vyksta šimtametes tradicijas turinti Kaziuko mugė, kuri, kaip sako specialistai, anksčiau ar vėliau taps europinio masto įvykiu. Tai – graži tautodailininkų ir amato meistrų šventė, kurioje galima pasidžiaugti jų dirbiniais ir išlaikoma senąja tradicija.
Kiekvienais metais per Kaziuko mugę vyksta regionų dienos. 2012–ieji – Žemaitijos regiono metai. Rotušės aikštėje amatininkai iš Žemaitijos rodys dailidžių, kalvių, puodžių ir medžio drožėjų amatus. Bus oficialiai paskelbta į žemaičių kalbą išversta Užupio konstitucija, Žemaitijai skirti literatūros, muzikos ir dailės renginiai vyks Vilniaus gatvėse, meno galerijose, Vilniaus mokytojų namuose.
Atskirais renginiais bus paminėta iš Raseinių kilusio Maironio 150–ųjų gimimo metinių sukaktis, Kelmės mažasis teatras parodys spektaklį „Kražių skerdynės“, bus atidaryta Jono Strazdausko fotografijų paroda ir pristatytas jo fotografijų albumas „Žemaitijos rūkai“, parodyta vaizdinė projekcija „Žemaitijos panorama“, o sekmadienį, paskutinę mugės dieną, Mokytojų namuose skambės žemaitiškos eilės ir proza literatūrinėje popietėje „Kitoniški yra žodžiai raseiniškių. Kitoniški šiaulyčių. Dar kiti telšiškių“.
Vienas iš vaikams ir jaunimui skirtų renginių – Žemaitijos vaikų ir jaunimo darbų paroda „Žvilgsnis į Žemaitiją” bus eksponuojama Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje ir po Kaziuko mugės.
Žemaitija vaikų akimis
Pakalbinta Sigita Stankevičiūtė, Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos projektų vadovė, teigė, kad parodos tikslas – atskleisti, kaip Žemaitiją mato joje gyvenantys vaikai, kas jiems yra svarbiausia, gražiausia, įdomiausia: „Į visus šiuos klausimus žiūrovams atsakys kūriniai, atkeliavę iš Kretingos, Naujosios Akmenės, Plungės, Raseinių, Šilutės, Šilalės ir Telšių rajonų darželių, bendrojo lavinimo ir dailės mokyklų. Jie žaismingai ir spalvingai pristatys gimtąjį kraštą, jo gamtą, parodys paveldą, tradicijas, įžymybes. Parodą papuoš keletas pieštų žmonių figūrų, apsirengusių tautiniais žemaitiškais kostiumais, kurias mums padovanojo kaimynystėje įsikūrusi Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla.“
S.Stankevičiūtės žodžiais, labai aktyviai siunčia savo piešinius Šilalės, Telšių, Plungės ir Raseinių miestai ir rajonai – „čia gal turi įtakos švietimo ir kultūros skyriai. Mes rengiame ne konkursą, o parodą. Vaikų darbai nėra atrenkami apdovanojimams, tačiau jų gavome labai daug ir, deja, visi jie į ekspoziciją nesutilpo. Todėl stengiamės parodyti žiūrovams kuo daugiau ir kuo gražesnius. Dalyvauja įvairaus amžiaus vaikai – vaikų darželiai, specialiosios mokyklos, pagrindinės mokyklos. Per parodos atidarymą žemaičių kalba sveikinimo žodį tars ir, „kaip parėjo gintaras“, papasakos mažasis aktorius iš Žemaitijos – šešiametis Daumantas Lukšas bei koncertuos Vilniaus žemaičiai. Berniukas Daumantas – tikra vietinė įžymybė“.
Kalbėdama apie tai, kuo skiriasi Žemaitijos regiono vaikų piešiniai nuo kitų regionų vaikų piešinių, S.Stankevičiūtė pabrėžė, kad mažųjų žemaičių darbai yra konkretesni, ryškesni, išraiškingesni ir tamsesni: „Mažieji žemaičiai vaizduoja konkrečius žinomus objektus. Per daugybę piešinių atsiskleidžia to krašto grožis. Aukštaitijos, Dzūkijos vaikai piešia „tiesiog gamtą“ arba namą, o mažųjų žemaičių tapybos objektas – konkretesnis. Jie tapo Stasio Girėno klėtelę, garsiuosius Baublius, Kryžių kalną ir pan. Čia turbūt ir mokytojų indėlis. Žemaitijos vaikai piešia daugiau dažais negu flomasteriais. Taip pat turime porą austų takelių.“
Šv. Kazimieras – įkvėpimo šaltinis
Kaziuko mugės kilmė yra susijusi su šventojo karalaičio Kazimiero (1458–1484) kultu ir nuo 1604 m. Senamiesčio gatvėmis vykdavusiomis bažnytinėmis procesijomis. Šiandien trūksta populiariai perduodamų žinių apie šv. Kazimierą, apie jo, karališkosios Gediminaičių giminės atstovo, reikšmę visai Lietuvai ir šiai šventei. Šv. Kazimiero asmenybė yra mokslinių tyrinėjimų akiratyje, o jo paveikslo įkūnijimas dailės, muzikos, literatūros kūriniuose – įkvėpimo šaltinis ir krikščioniškojo meno dalis.
Sigitos Maslauskaitės, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės, teigimu, šv. Kazimiero kulto, arba gerbimo, tradicija prasidėjo iš karto po Kazimiero mirties: „Tai rodo to žmogaus šventumo šlovę. Šv. Kazimieras buvo ir valstybės globėjas, ir Tėvynės mylėtojas, ir karys, ir globėjas, ir asketas. Pagrindinė jo užduotis buvo ginti Tėvynę. Šv. Kazimiero atlaidai vyko labai karštai iki XVIII amžiaus pabaigos. Krikščionybėje mėgstamos masinės šventės – atlaidai.“
S.Maslauskaitė papasakojo, kad šv. Kazimiero vaizdavimas dailėje prasideda 1520–aisiais, kai į Vilnių atvyko nuncijus vyskupas Zacharijus Ferreris rinkti medžiagos kanonizacijos bylai: „Remdamasis surinkta medžiaga, 1521–aisiais Krokuvoje jis išleido knygą „Vita Beati Casimiri...” („Palaimintojo Kazimiero gyvenimas...”), kurios antraštinį lapą puošia medžio raižinys ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esantis paveikslas, vadinamasis trirankis šv. Kazimieras.
Ši graviūra ir trirankio Kazimiero atvaizdas yra seniausi šv. Kazimiero vaizdavimo piešiniai. Šv. Kazimiero bumas buvo sukurtas XVII – XVIII a. pirmoje pusėje. Mus pasiekusių kūrinių, kuriuose buvo vaizduojamas šv. Kazimiero gyvenimas, yra nedaug. Neliko nė vienos Kazimiero freskos. Carai, vėliau sovietų valdžia šv. Kazimiero kultą nuosekliai gniuždė, naikino. Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo uždaryta ir sąmoningai paversta ateizmo muziejumi. Šv. Kazimiero kultas atgimsta tarpukario Lietuvoje, bet, manyčiau, tai daugiau lėmė ne pamaldumas, bet tautinės vertybės.
Buvo įkurta Kazimiero draugija, knygynai pavadinami jo vardu. Atgimimo laikotarpiu šv. Kazimieras vaizduojamas kaip statiškas herojus su lelija (skaistumo simbolis) rankoje.“
Pašnekovė truputį stebėjosi, kodėl Kaziuko mugės atrodo tokios linksmos ir nuotaikingos, nors labai dažnai šv. Kazimiero šventė papuola į Gavėnios laikotarpį – „iki Velykų žmonės laikydavosi pasninko ir susilaikydavo nuo linksmybių. Jie negėrė alaus, midaus. Mano manymu, mugė negalėjo būti tokia linksma, kokios buvo Joninės“.
„...aš eisiu baronkų derėti“
Gražina Kadžytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, kadaise vartydama Pirmosios Lietuvos Respublikos laikraščius, radusi įdomų rašytojo, dailininko, žurnalisto Pulgio Andriušio reportažo apie Vilniaus Kaziuko kermošių pavadinimą: „Palaikyk mano širdį, o aš eisiu baronkų derėti.“ Tai, jos žodžiais, gražiai perteikė ne tik svarbiausią informaciją apie mugę, bet ir jos nuotaiką.
G. Kadžytė pabrėžė, kad nuo pat pradžių, daugiau kaip 400 metų, Vilniaus Kaziukas buvo didelė šventė: atlaidai, geriausi kviestiniai pamokslininkai, bažnytinės ir miestelėnų procesijos, įvairūs renginiai, po to pasižvalgoma lauktuvių – ne kasdieninės duonos ar druskos, o mielų, džiuginančių širdį ir dovanotojui, ir dovanojamajam: „Šventės atsiranda, kai žmonėms jų reikia. Labiausiai klystama, kai norima „pasirodyti“: amatininkas, kuris tik galvoja, kaip parduoti, nesidarbuoja savo malonumui, nebus džiugus ir patrauklus. Kodėl mes tokie? Daug lemia šeimų, giminių mentalitetas. Jei vaikai auga aplinkoje, kurioje kalamas pinigas, jie to ir išmoksta. Jei kartu džiaugiamasi menu, gražiais darbais, to irgi išmokstama.“
Pašnekovė mano, kad dabartinė Kaziuko mugė, išsidėsčiusi išilgai gatvių, nesuteikia šventinės galimybės bendrauti: „Anksčiau kermošiai būdavo miestų aikštėse, prie bažnyčių, visi matė vieni kitus iš visų pusių, galėjo bendrauti su daugeliu iš karto. Kaziukas yra pabuvęs daugelyje Vilniaus vietų: Rotušės, Katedros, Lukiškių aikštėse, Kalvarijų turguje... pievos aplink Tymo turgų dar neprisijaukintos. Lepūs dabar žmonės – visko nori tik miesto viduryje, toliau tingi pasivaikščioti.“
Paklausta, kaip vertinanti tai, kad šįmet Kaziuko mugė yra skirta Žemaitijos regionui, G. Kadžytė sakė pritarianti: „Jau viešėjo dzūkai, aukštaičiai. Ateis eilė suvalkiečiams, taip pat reikėtų neužmiršti Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto. Tokia Vilniaus savivaldybės ir Etninės kultūros centro pasiūlyta programa suteikia naują, prasmingą turinį: Lietuvos regionai vieši sostinėje išskirtinės šventės proga. Tai – Vilniaus Kaziukas, nes niekur kitur nėra nei Lietuvos karalaičio šv. Kazimiero karsto, nei jo vardo didžiųjų atlaidų.“
Kaziuko mugėje turėtų atsiskleisti visa Lietuva
Pokalbis su Libertu Klimka, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriumi.
– Dėl kokių priežasčių šv. Kazimieras tapo toks populiarus? Kokios tendencijos lėmė, kad procesijos peraugo į kermošių?
– Kaziuko mugė – tai bažnytinė krikščioniška šventė. Šv. Kazimieras – vienintelis lietuvių tautos šventasis, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine Vilniumi. Dėl to jo, kaip Lietuvos globėjo, kultas išplito ir tapo populiarus. Legendos byloja, kad šv. Kazimieras Lietuvos kariuomenei padėjęs įveikti priešus ir daug kam padėjęs asmeniškai. Jis tapo jaunimo dvasiniu vedliu.
Šv. Kazimieras, būdamas karalaitis ir sosto įpėdinis, garsėjo pamaldumu ir rodė asmeninio gyvenimo pavyzdį. Mes neturėjome tokio karalaičio, kuris būtų deklaravęs tokias aukštas dvasines vertybes. Tai, kad karalaitis tapo katalikiško pamaldumo pavyzdžiu, buvo retas atvejis. Tais laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didelė ir galinga valstybė. Jos įtaka Europai buvo didelė. Karalaitis kovojo dėl Vengrijos sosto – jis galėjo tapti Vengrijos karaliumi. 1602 m. šv. Kazimieras buvo kanonizuotas, o 1636 metais paskelbtas Lietuvos dangiškuoju globėju.
Tinkamas laikas ir socialinės bei ekonominės sąlygos lėmė tai, kad Kaziuko mugė nematytai išaugo. Etnokultūrinis jos aspektas susijęs su šv. Kazimiero procesijomis, kurios buvo rengiamos karalaičio mirties dieną. Jos buvo teatralizuotos. Buvo įprasta, kad šv. Kazimiero paveikslą ar jo statulą nešdavo ir lydėdavo dangiškoji (merginų) bei žemiškoji (vaikinų) palydos, apsirengusios angelais ir senovės kariais. Šalia procesijos vykdavo kermošius, kuriame būdavo prekiaujama religine atributika. Ilgainiui ta mugė „susijungė“ su aplinkinių kaimų verslu. Laikas po žiemos buvo tinkamas. Žiemą valstiečiai turėjo daug laisvo laiko. Jie, sunkiai versdamiesi iš žemės ūkio, imdavosi amatų. Kai kuriose Vilniaus rajono vietose mugė tapo šeimos pragyvenimo šaltiniu. Iki šiol kai kurios šeimos Čekoniškėse, Koplyčnikuose verčiasi verbų rišimu.
– Kiek laiko trukdavo mugė? Kuo anų laikų Kaziuko mugė skyrėsi nuo dabartinės?
– Senovėje Kaziuko mugė trukdavo ne vieną dieną. 1827 m. Kaziukui buvo suteikta trijų dienų jomarko teisė. Anų laikų mugė buvo linksmesnė. Buvo daugiau liaudiško šmaikštumo, muzikavimo, dainavimo. Dabar tai daugiau komercinio pobūdžio mugė. Tenka sudaryti tam tikrą foną – samdyti muzikantus.
Anais laikais – ir net sovietmečiu – studentai įsitraukdavo su savo juokais, išdaigomis. Šiais laikais pavyko atgaivinti senąją tradiciją – miestų eiseną. Sovietmečiu tai būtų neįsivaizduojami dalykai. Anksčiau vyravo medžio dirbiniai, dabar tautodailininkai atveža viską, ką sugeba padaryti. Rūpinamasi, kad tradiciniai amatai užimtų deramą vietą. Reikėtų siekti, kad kičo produkcijos būtų kuo mažiau.
Kaziuko mugę būtina „išgryninti“ – turi būti parduodami mūsų tradicinių amatų ir tautodailininkų dirbiniai. Bet, kai viskas atiduodama į privačias rankas, šventė yra sukomercinama. Reikėtų savivaldybės akies. Savivaldybė turėtų sudaryti komisiją, kuri tikrintų, ką pardavinės mugės dalyviai.
– Ką galėtumėte papasakoti apie tarpukario Lietuvos Kazimiero mugės tradicijas?
– Tarpukariu, kai Vilnius buvo lenkų okupuotas, Kaziuko mugės tradicijos klestėjo. Lenkų tyrinėtojas L.J.Malinowskis buvo parašęs knygelę „Wilenskie kiermasze“. Iš knygelės nuotraukų matyti, kad Kaziuko mugėje buvo pardavinėjami lietuviški tautodailės dirbiniai.
Kaziukas – vilniečių ir Vilniaus krašto žmonių kultūrinė savastis. Kaune tos šventės nė negalėjo būti, nes ji yra tiesiogiai susijusi su piligrimyste prie šventojo karalaičio palaikų.
Mugė vykdavo Lukiškių aikštėje ir Neries krantinėje. Aktyviai įsitraukdavo studentai, Keliautojų klubas. Vakarais vykdavo komedijos žanro spektakliai. Tai buvo spalvingiausia, įspūdingiausia miesto šventė; tikra pavasario šventė, nors oras ir tada nelepindavo.
– Kokios Kaziuko mugės tradicijos susiklostė sovietmečiu?
– Sovietmečiu apie Kaziuko mugę niekas nekalbėdavo, bet Kalvarijų turguje tarsi nei iš šio, nei iš to rasdavosi daug medinių daiktų. Nežinau tokio atvejo, kad sovietmečiu žmonės būtų vaikomi iš Kalvarijų turgaus. Net vokiečių okupacijos metais valstiečiai prekiaudavo savo namudiniais dirbiniais.
Miestiečiai pokario metais gyveno ūkiškai – namuose raugdavo kopūstus ir agurkus, girą darydavo, tad reikėdavo statinaičių, kubiliukų ir kitokių talpų. O geldutės praversdavo kūdikiams maudyti.
Mugėje buvo pardavinėjami ir mediniai vaikų žaislai. Tai – sena Kaziuko mugės tradicija. Dažnai tai būdavo visaip judantys, kinetiški žaislai: drugeliai sparneliais plasnodavo, šuniukai uodegas vizgindavo, klounai vartaliodavosi. Berniukų svajonė – arkliukas ant ratukų ar lingių. Ilgainiui į šventes įsitraukė jaunimas – jie atsinešdavo muzikos instrumentų, dūdelių, ir pradėdavo smagiai prekiauti.
Per vadinamąjį chruščiovinį atšilimą Kaziuko mugė tapo tautodailininkų švente. Apie 1970–uosius mugėje pasirodė ir folkloro ansambliai.
Į Senamiestį mugė grįžo 1989–aisiais. Ir dabar matome ne tik tautodailininkų, profesonalių dailininkų, bet ir kaimo žmonių, tradicinių amatų dirbinių.
– Kuo Jums patinka ir kartu nepatinka šiandienė Kaziuko mugė? Kokią paprognozuotumėte ateitį Kaziukui?
– Kaziuko mugę reikėtų sertifikuoti kaip tradicinę. Tada pagalvoti apie jos reklamą kaimyninėse šalyse. Turime siekti europinio masto renginio. Šiais metais atsirado konkurentai – tą pačią savaitę mugę rengia Klaipėda. Vadinasi, apie pusė Žemaitijos tautodailininkų neatvažiuos. Kaunas irgi rengia pavasarinę mugę, bet ji vyks savaite vėliau. Lietuva tokia nedidelė, ar verta visuose miestuose rengti po Kaziuką? Miesto valdžia turėtų pasirūpinti atvažiuojančiais prekiauti meistrais. Valdžia turėtų kviesti geriausius meistrus, nemokamai jiems skirti prekybos vietą, nemokamai apnakvindinti. O dabar kai kurie per naktį šąla savo mašinose. Per Dainų šventę sugebame priglausti žmones, o per Kaziuko mugę – jau ne?
Kultūrinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, kolektyvams pasamdyti, savivaldybė randa pinigų, nors prieškariu jokių kolektyvų nereikėdavę samdyti. O dabar žmonės ateina kaip žiūrovai ir nori, kad juos kas nors linksmintų.
Manau, pagrindinės išlaidos galėtų būti nukreiptos į meistrų globą. Problemų yra, bet jas nesunku išspręsti. Tada sugebėtume šventę „išvesti“ į Europos erdves. Milijonai litų išleidžiami kultūros sostinės programoms, Lietuvos įvaizdžiui kurti, bet nesugebame pasinaudoti savo šimtmetinių tradicijų raiška. Per Kaziuko mugę tenka girdėti kalbant įvairiomis kalbomis, atvažiuoja daug turistų iš Lenkijos, Rusijos, bet galime padaryti, kad turistų būtų dešimt kartų daugiau.
Pasaulis domėjosi šiuo reiškiniu, prieškariu turistiniai traukiniai važiuodavo į Vilnių. Ir dabar lenkai masiškai superka mūsų verbas ir jas pardavinėja prie savo bažnyčių.
Kaziuko mugė turėtų būti visų Vilniaus kultūrininkų rūpestis. Nesukūrus geros infrastruktūros, miestas praranda turistus, kavinės ir viešbučiai – klientus. Tikriausiai esame pernelyg provincialūs, nes nesuprantame, kad iš to galime kurti įvaizdį ir turėti pelną. Negalime nei patys pasidžiaugti, nei kitiems parodyti.
Mokykloje niekas nekalba apie etninę kultūrą. Pažiūrėkime – per tas pačias Užgavėnes vaikai apsikabinėja motinų karoliais, pasidažo ir eina prašyti saldainių. Kokios čia tradicijos? Tai – kultūros skurdas. Ir patys etnologai yra apsileidę, rašo tik savo rimtus mokslo darbus, o populiarių leidinių nėra. Nes populiariai parašyti sunku...
Kaziuko mugėje reikėtų atgaivinti įvairias pramogas. „Šėpos“ satyrinis teatriukas gimė būtent Kaziuko mugėje. Jis buvo prisikėlęs Sąjūdžio metais, bet dabar jo vėl nėra – kas apie jį žino? Kaziuko mugėje turėtų aktyviai dalyvauti jaunimas – moksleiviai ir studentai.
Garsą apie šią unikalią kultūrinę ir komercinę šventę reikėtų skelbti visoje Europoje, nes, pirma, ji puoselėja 400 metų tradicijas, antra, mūsų meistrai parduoda rankų darbo gaminius, trečia, ji rodo mūsų kultūros savitumą. Nevalia šventės atiduoti tik į privačias rankas – verslininkai neišves jos į Europą, o tik pasidarys sau pelną.
– Ką manote apie šiųmetinę programą, skirtą Žemaitijai?
– „Kražių skerdynės“ – puikus spektaklis, bet jis netinkamas mugei. Mugėje turėtų būti daugiau klounados, cirko pasirodymų, šmaikštuolių varžytuvių, linksmų vaidinimų, improvizacijų. O gal mes jau visai praradome humoro jausmą?
Miesto aikštės galėtų turėti Lietuvos etnografinių regionų spalvas. Praėjusiais metais Kaziuko svečiai buvo Aukštaitijos meistrai ir saviveiklininkai, šįmet jų laukiama iš Žemaitijos. Idėja įdomi, bet būtų dar geriau, kad Kaziuko mugėje vienu metu atsiskleistų visa Lietuva. Gal galėtų būti mažiau kolektyvų, bet kad skambėtų visos tarmės?
Meistrai nuvažiuoja į tarptautines muges ir grįžta iš ten nustebę, kaip ten rūpinamasi meistrais. Japonija tradicinių amatų meistrus laiko nacionaline vertybe, juos netgi apdraudžia kelionėse. Rankų darbo gaminiai užsienyje yra labai vertinami. O mūsų tauta yra tokia turtinga talentingų žmonių...
Raginčiau visus vilniečius Kaziuko muge džiaugtis, ją palaikyti, pakalbinti meistrą, pajuokauti, pašnekinti, pagirti jo darbą, jei neįgali nupirkti dirbinio.