J.Ohmanas: lietuviai turi baudžiauninkų-partizanų mentalitetą

Kodėl Europoje dominavę baltai pastaruoju metu taip sparčiai nyksta? Apie tai Knygų mugėje susirinko padiskutuoti įvairiais požiūriais šia tema besidomintys kultūros žmonės. Anot vertėjo, kino dokumentininko, Lietuvos švedo Jono Ohmano, lietuviai turi baudžiauninkų-partizanų mentalitetą, kurį suformavo represijos ir okupacijos. Jo pėdsakų galima rasti visur – pradedant Gariūnais, baigiant valdžios institucijomis. Tačiau pasaulį valdo kita kategorija žmonių – kariai ir pirkliai, kitaip tariant, verslo žmonės.

Išgelbėtų baltiškos kultūros eksportas į pasaulį – kanklės ir gintariniai karoliai?

„Kai mačiau jus pirmą kartą prieš 20 metų, norėjau būti toks, kaip jūs, nes tikrai mačiau labai didingus žmones. Nuo to, ką jūs padarėte, aš iki šiol neatsigavęs. Žiūrint istoriškai, baltai turi stiprų išlikimo instinktą, tačiau dabar laikas iš tiesų labai sudėtingas. Baltai traukiasi – įvairiomis prasmėmis. Rizikuoju tapti šovinistu, bet gal manęs neužmuš. Pastebėjau tokį dalyką: lietuviai turi baudžiauninkų-partizanų mentalitetą. Tai, aišku, susiję su represijomis, okupacijomis, įvairių laikų sukilimais, ir tas mentalitetas vis dar yra gyvas. Tai galima rasti visur – tiek Gariūnuose, tiek valdžioje, tiek kitose vietose. Viena vertus, jis pasireiškia pogrindžio gyvenimu, kita vertus, vis kažko laukiama. Kai jūsų generolai vaikams mokyklose aiškina, kad „mes turime išlaikyti tris savaites, o tada ateis amerikiečiai“, pagalvojau – oho!

Kalbėdamas taip pat turėčiau apibrėžti ir savo skandinavišką tapatybę. Dabar jau prasidės šovinizmas – mes esame vikingai, kariai. Kita vertus, jie buvo ir pirkliai: kai tik matydavo galimybę, prekiaudavo. Taigi skandinavai turi kario-pirklio tapatybę, tai pastebėjau savyje ne kartą. Beje, švedai eksportuoja proporcingai daugiausiai ginklų pasaulyje. Amerikiečiai rengia specialius seminarus apie švedų ginklus. Taip pat skandinavai užėmė didelę dalį verslo rinkos Baltijos šalyse, pavyzdžiui, bankų sektoriuje. O kas gi valdo valdo pasaulį? Kariai ir pirkliai. Aš matau skirtumą tarp baudžiauninkų-partizanų ir karių-pirklių mentaliteto. Todėl jūs privalote turėti strategiją, jei norite išlikti“, - įsitikinęs J. Ohmanas.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė paprieštaravo kolegai. Jai seniai neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl tie baudžiauninkai lietuviai visais laikais gamindavo lėktuvus. „Tai labai būdinga Lietuvos istorijai – nuolat gaminti lėktuvus“, - teigė diskusijos dalyvė.

Diskusijos vedėjo, visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio paklausta, ar galima įžvelgti baltų nykimo priežastis, o gal tai reikėtų laikyti natūraliu, dėsningu procesu, J. Zabarskaitė teigė, kad tai visiškai retorinis klausimas. „Tai iki šiol yra mokslinių konferencijų objektas, iškelta daugybė hipotezių, bet atsakymų kol kas nerasta. Kalbant apie dabartį, apie baltų išlikimo ir jų ateities pasaulyje strategiją, reikėtų kalbėti apie baltiškos kultūros eksportą į pasaulį ir tokiu būdu įsitvirtinimą, kitaip tariant, kanklių ir gintarinių karolių sklaidą. Tačiau tai, kita vertus, tik tam tikras antstatas, o jei kalbėtume rimtai apie mūsų išlikimą, turėtume vertinti statistiką – kas vyksta mūsų valstybėje dabar, koks yra gimstamumas, kiek žmonių išvažiuoja, kokia yra mūsų šeimos politika, apskritai, kokia yra mūsų valstybės politika“, - įsitikinusi mokslininkė.

Lietuviai ir latviai neberanda bendrų interesų, dėl kurių norėtų būti kartu

Anot biofiziko, buvusio diplomato, dabar europarlamentaro Algirdo Saudargo, mąstant apie išlikimo strategiją, būtų prasminga paklausti, kas tie baltai yra. „Mes turime panašias kalbas, bet mūsų istorija skiriasi – latviai daugiau bendra turėjo su vokiečiais, mes – su lenkais, taip šiek tiek skiriasi religija. Mes pirmiausiai identifikuojamės kalbiškai, tačiau genetiškai nesiskiriame nuo visos likusios Europos – genai yra persipynę. Taigi tauta nėra genetinis darinys, vadinasi, informacija perduodama kažkaip kitaip – per gimtąją kultūrą, kuri mums ypatingai suaugusi su kalba. Be to, mes esame tik todėl, kad turime savo valstybę.

Šioje žinių, informacijos, kompiuterinės technikos epochoje pradeda aiškėti ir mūsų smegenų mechanizmai. Vaikas jau motinos įsčiose į savo smegenų struktūras pradeda įrašinėti savo gimtosios kalbos žodžius, garsines fonemas. Gimęs vaikas iki pusės metų dar yra imlus ir lietuvių šeimoje gali pradėti kalbėti kiniškai. Bet vėliau jo galimybės atpažinti svetimą kalbą mažėja. Taigi dabar tautos pagrindas – valstybė, o ateityje viskas priklausys nuo to, kaip mes tą informaciją, kurią nešame iš kartos į kartą, perkelsime į dabartinę kultūrą. Su interneto atėjimu mūsų laukia uždaviniai, kaip atsilaikyti prieš svetimas firmas, antraip googlai mus išgooglins.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas įsitikinęs, kad valstybė, be abejo, yra mūsų tapatumo pagrindas, bet diskutuojant apie Baltijos kraštų ateities išlikimo strategiją, apie tai, kad jau politinės priežastys baltų tautas verčia būti kartu, turėti bendrus interesus, pastebima, kad akivaizdžių politinių, geopolitinių, ekonominių interesų nėra.

„Šiame lauke trūksta kultūrinių idėjų. Taip, yra bendros etninės šaknys, jungia folklorinė tapatybė, kalba, bet tai nėra pakankamas pagrindas šiandieniniame, globaliame pasaulyje baltams vienytis. Reikia universalesnių idėjų. Dar noriu pažymėti, kad lietuviams nuolat iškyla orientacijų problema. Per Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) tradiciją, per Vidurio Europą mes tarsi įsiliejame į Europos sąmoningumą, mus tai susieja su didžiosiomis Europos epochomis, tačiau šis, baltų, kanalas ten tarsi neveda, jis pernelyg lokalus. Kita vertus, jei pažvelgtume, kaip LDK suvokė savo piliečius, kas buvo piliečiai Tadui Kosciuškai – tai buvo lietuviai, laviai ir gudai“, - teigė diskusijos dalyvis.

Didžiausia lietuvių bėda – ne priešai, o neturėjimas draugų

Taigi, kokios idėjos šiandien mus vestų į priekį ir galėtų kloti pagrindus išlikimo strategijoms? Anot A. Saudargo, ne idėjos laiko tauta, o trauka. Pavyzdžiui, airiai prarado savo kalbą, bet turi labai stiprų tautinį tapatumą, šveicarai kalba keliomis kalbomis, tačiau jau devynioliktame amžiuje aprašyta vadinamoji šveicariška liga. Mat šveicaro samdiniai būdavo labai dažni įvairiose kariuomenėse. Kad ja nesusirgtų, šveicarų samdiniams būdavo draudžiama niūniuoti tam tikras melodijas, ypač kurias dūdele grodavo piemenys kalnuose. Medikų užfiksuoti atvejai, kai žmogus iškart pasveikdavo jam pasakius, kad jis bus paleistas namo,. Tai nostalgija, tėvynės ilgesys, kuris bendras visiems šveicarams“, - teigė europarlamentaras.

Tuo tarpu J. Ohmanas, grįždamas prie lietuvių potraukio lėktuvams, pabrėžė, kad turėti svajonę yra gražu, tačiau dažnai svajonė ir lieka svajone. „Lietuvoje yra aitvarininkų asociacija, ji rengia varžybas, kurias labai gražu stebėti. Kita vertus, Amerikoje prieš keletą metų sutikau žmogų, kuris gamino lėktuvo dalis švedams. Man patinka svajonių būsena, aš mielai leidžiu laiką su draugais, bet kalbant apie išlikimą, tai kitas lygis. Pirmiausiai reikia sugebėti susitarti, ką mes darysime.

1931 m Švedijoje kariuomenė sušaudė keletą darbininkų, kilo chaotiška situacija. Po to buvo padaryta išvada, kad taip elgtis negalima, visgi reikia tartis – taip atsirado profsąjungų, darbdavių ir valstybės diskusija. Tuo tarpu Lietuvoje dėl kažko susitarti labai sunku. Aš kartais iš proto einu – atrodo, sutarei su žmogumi, o jis vėliau keičia nuomonę. Jums reikia reikia stiprių gerai organizuotų profsąjungų. Gal tai skamba buitiškai, bet tai iš tiesų išlikimo klausimas“, - įsitikinęs švedas. Taigi iš skandinavų baltai, taip pat ir lietuviai, anot jo, galėtų pasimokyti socialinio teisingumo.

Kad mus galėtų suvienyti socialinio teisingumo politika, sutinka ir M. Kvietkauskas. „Žodžių šaknys tikrai ne viską gali paaiškinti. Diskutuojant su latviais ir estais, kas mus vienija, mes atrandame paradoksalų atsakymą – tik sovietmetis, nes mūsų patirtys yra labai skirtingos. O ir tarptautinėje erdvėje, kultūros sklaidos projektuose Baltijos tautos pristatomos kaip išėjusios kartu iš sovietinės imperijos. Taigi idėjų mums gerokai trūksta. Jei baltų tautos suvoktų save kaip mažąsias tautas, kurios gali kurti kitokią Europą, kurios atsikračiusios didžiųjų Europos valstybių monolitinių galių jungo ir ne kartą yra įrodžiusios, kad ir kitokia, mažoji Europa gali egzistuoti bei kurti kitokią Europos perspektyvą, priešingą dabar kuriamoms galingoms monolitinėms ašims, kitokias ideologijas, tai būtų žingsnis į priekį“, - svarstė mokslininkas.

Anot J. Ohmano, vienas reikšmingiausių lietuvių rašytojų kartą pasakė, kad didžiausia lietuvių bėda – ne priešai, o neturėjimas draugų.

„Iš tiesų, yra tautų, kurios pagal savo stiprybę gali nurodinėti kitiems, ką daryti ar ko nedaryti, o kai kurių šalių išlikimo strategija – turėjimas draugų. Tai lygiai taip pat svarbu ir Skandinavijai, Lenkijai, kitoms šalims. Manau, vienas iš Lietuvos išlikimo strategijos tikslų, kad ir kaip būtų sudėtinga, rasti draugų Rusijoje, remti gerąsias jėgas joje. Neseniai teko bendrauti su vienu buvusiu Amerikos karininku, išeivijos lietuviu, kuris, suvokęs, kad jo tėvas buvo sušaudytas „sovietų“, prisiekė, kad sunaikins Sovietų Sąjungą. Tačiau dabar, susitikimo metu, jis pabrėžė, kad šiuo metu Lietuvos išlikimo strategija yra remti Rusiją, rasti draugų Rusijoje. Tuo pačiu labai didelė svarba turi būti teikiama kalbai. Sakau labai aiškiai: kas gyvena Lietuvoje, privalo mokėti lietuviškai, ir tai taškas“, - įsitikinęs J. Öhmanas.