2010 metų rudenį, tirdami Rietavo dvaro sodybos teritorijoje buvusių arklidžių dalį, archeologai išvydo netikėtą vaizdą – penkių žmonių palaikus. Kadangi kūnai rasti dumblotoje vietoje, gana rūgščioje terpėje, kai kurie iš jų net nebuvo visiškai suirę. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas palaikų identifikavimui.
Atpažinti padėjo rasti daiktai ir KGB archyvas
Antropologinių ekspertizių metu paaiškėjo, kad rasti rezistentų kūnai – keturių vyrų ir vienos moters, kurie prieš beveik šešiasdešimt metų buvo nukauti sovietų karinių represinių struktūrų – MGB kareivių ir vietinių kolaborantų – sribų.
Trys kūnai buvo suvarpyti kulkų, o du partizanai – nusišovę: veikiausiai nusižudė nenorėję gyvi patekti sužvėrėjusiam priešui į rankas. Vienas iš svariausių įrodymų, kad palaikai – būtent partizanų, buvo duobėje rasti įvairūs daiktai: lenktinis peiliukas, Lietuvos kariuomenės uniformos sagos, žiedas su Vyčio kryžiumi. Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Memorialinio departamento Atminimų programų skyriaus vyriausiojo specialisto Daliaus Žygelio, iškėlus versiją, kad rasti būtent partizanų palaikai, prasidėjo jų identifikavimo procesas.
Siūlo galus D. Žygelis atrado Lietuvos ypatingajame archyve. Jame sukauptos visos kasdienės kariškių ir stribų ataskaitos Maskvai: kas buvo nužudyta, kurioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis. Tai smarkiai palengvino paiešką, mat analizuoti tik Rietavo krašto dokumentai. Be to, faktas, kad palaikai – keturių vyrų ir vienos moters, greit susiaurino paieškų ratą ir leido neilgai trukus surasti tinkamą variantą.
Visos versijos – teisingos
Bene vienintelis įvykis, atitikęs anksčiau minėtus kriterijus, buvo 1952 metų sausio 26 dieną vykdyta karinė operacija Žadvainių miške. Ataskaitose rašoma, kad per susišaudymą bunkeryje žuvo penki Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno–Pilies būrio partizanai: Antanas Gedmintas–Lakštutis (21 m.), Pranas Grauslys–Pavasaris (40 m.), Ona Juškienė–Stirna, Onutė (29 m.), Juozas Oželis–Dagilis (29 m.) bei grupės vadas Antanas Kontrimas–Parama (43 m.).
Pasak D. Žygelio, antropologinių ekspertizių metu nustatyta, kad palaikų amžius atitinka 1952 metais nukautų rezistentų amžių, o susisiekus su žuvusiųjų giminėmis, buvo patvirtinta, jog palaidojimo vieta artimiesiems nėra žinoma.
Taip pat logiškai atrodė faktas, kad partizanai, žuvę sausio 26 dieną – pačiame viduržiemyje, dėl visur įšalusios žemės buvo užkasti šalia arklidžių buvusioje atliekų duobėje, o ne kitoje vietoje.
„Tyrimo pabaigai – galutiniams identifikavimo darbams (turimų kaukolių ir fotografijų sugretinimui), asmeniniuose žuvusių partizanų giminaičių archyvuose ir Priekulės kraštotyros muziejuje surinkau minimų partizanų fotografijas.
Atlikta fotografijų ir kaukolių sugretinimo ekspertizė patvirtino A. Kontrimo, O. Juškienės ir J. Oželio tapatybes. A. Gedminto ir P. Grauslio tapatybių nustatyti nuotraukų sugretinimo metodu buvo neįmanoma, nes nėra išlikę jų fotografijų. Tačiau pagal antropologinius duomenis likę dveji palaikai buvo lengvai identifikuoti, nes ženkliai skyrėsi jų amžius – A. Gedmintas žūties metu buvo 21 m., o P. Grauslys – 40 m.“, – aiškino D. Žygelis.
Specialistas džiaugiasi, kad tyrimas užtruko vos keturis mėnesius ir ėjosi itin gerai: visos iškeltos versijos buvo teisingos. Antropologas, profesorius Rimantas Jankauskas, tyręs žuvusiųjų kūnus, apibendrina: „Pirmą kartą viskas (ekshumavimas, tyrimas ir identifikacija) atlikta pagal visuotinai priimtas mokslo taisykles. Šitoks sėkmingas formalus ir neformalus Teismo medicinos tarnybos ir LGGRTC bendradarbiavimas turėtų būti pavyzdys kitiems galimiems tyrimams.“
Ryšininkas neatlaikė kankinimų
Kaip susiklostė šitoks šių penkių Lietuvos gynėjų likimas? Detales atveria D. Žygelis: „Žadvainių miške partizaninio karo metu lankėsi Pilies (Rambyno) būrio skyrius. Apytiksliai nuo 1950 m. jam sėkmingai vadovavo buvęs šaulys Antanas Kontrimas–Parama. Šių kovotojų netiesiogine žūties priežastimi tapo... rūkymas. Vyrams vis reikėjo cigarečių. Jų parūpindavo netolimame Pajūrio kaime gyvenęs ryšininkas slapyvardžiu Dėdė.
Negera akis nužiūrėjo, kad jis rūkalų perka neįprastai daug. Apie tai sužinoję saugumiečiai ryšininką neviešai suėmė ir ėmė tardyti. Kelias dienas kankintas ir šantažuotas ryšininkas atvedė čekistus į 19–tą Žadvainių miško kvartalą, kur buvo buvo įrengtas būrio bunkeris.
Nebėra liudininkų, kurie galėtų papasakoti, koks tai buvo bunkeris. MGB dokumentai mini, kad tai buvo gerai įrengtas antžeminis bunkeris. Žinant, kad Žadvainių giria yra drėgna, aukštas gruntinio vandens lygis, tikėtina, kad bunkeris buvo blindažinio tipo, t.y. apie metrą (iki gruntinio vandens lygio įgilintas į žemę) ir iš viršaus gerai užmaskuotas. Būtent blindažinio tipo bunkeryje partizanai galėjo visą dieną priešintis juos šturmuojantiems kareiviams ir stribams, nes netiesioginiai įvykio liudininkai mini, kad šūviai Žadvainių girioje aidėjo visą dieną – nuo ryto iki vakaro sutemų.
Tie patys MGB dokumentai mini, kad kovinėje operacijoje prieš penkių partizanų būrį dalyvavo 270 MGB kariuomenės 4–ojo vidaus apsaugos būrio kareivių ir 130 Rietavo ir Kretingos rajonų stribų. Taigi 400 prieš 5. Arba 20 prieš vieną.
Nukautų partizanų kūnai buvo atvežti į Rietavą. Čia vyko žuvusiųjų identifikacija. Atpažinti sesers buvo iškviesta ir Onos Juškienės sesuo Marija Vytienė. Tačiau ji kategoriškai atsisakė eiti į patalpą, kur buvo suguldyti žuvusių partizanų kūnai.”
Visų penkių laisvės kovotojų kūnai niekinti Rietave ir užkasti šalia Rietavo dvaro arklidžių buvusioje atmatų duobėje. Apie užkasimo vietą kai kurie žmonės numanė (galbūt iš paskirų stribų šnekų), tačiau kryptingų paieškų metu partizanų kūnai atrasti nebuvo. Tiesa atsiskleidė vėliau. Praėjus lygiai šešiasdešimčiai metų po žūties laisvės kovotojų kūnai iškilmingai atgulė poilsio laisvos Tėvynės žemelėje.
***
Vienos iš 1952 m. nukautų partizanų būrelio – Onos Juškienės–Stirnos dukterėčia Vida Ringienė dalijasi mintimis apie rezistencinę kovą:
Po tetos žūties jos šeima (jos mama, seserys, broliai), kiek įmanoma tuo laikmečiu, klausinėjo ir domėjosi, kur galėtų būti užkasti partizanų palaikai, bet tai buvo tik nuogirdos ir spėliojimai, nes kitokios paieškos buvo neįmanomos – juk partizanų palaikų palaidojimai, kaip žinote, buvo griežtai slepiami.
Gaila, kad tetos sūnus nesulaukė šios dienos, kai tikrai žinome, kad palaidojome jo mamą Oną Juškienę. Aš pati partizaninę kovą vertinu nevienareikšmiškai. Pati kovos misija, be jokių abejonių, gali būti verta mažų mažiausiai pagarbos ir dėkingumo.
Tik gaila, kad tenka girdėti aplinkinių žmonių atsiliepimų, kad būta toje kovoje ir negatyvių dalykų: kartais nuo partizanų nukentėdavo ir nekalti žmonės. Bet, kaip sakydavo mano tėtis, šešerius metus kalėjęs lageriuose už pagalbą partizanams, tai buvo karas. O karas be aukų neįmanomas.
Ir tokiu laikmečiu buvo labai sunku nuspręsti ir pasverti – kur tiesa, o kur tik prielaida, kad tai tiesa. Manau, kad teta dabar tikrai pelnytai galėtų didžiuotis ir džiaugtis, kad ir ji savo veikla nors lašeliu prisidėjo prie mūsų dabar turimos laisvės.
