Lietuvių aktyvumas
Vos prakalbus apie Nepriklausomybės aktą ir apie Vasario 16-ąją, prieš akis iškyla chrestomatinė nuotrauka, kurioje įamžinti visi dvidešimt tą aktą pasirašiusiųjų. Kas buvo tie žmonės ir kodėl siekis sukurti nepriklausomą Lietuvą kilo būtent tada?
Pasak „Valstiečių laikraščio“ kalbinto istoriko A.Jakubčionio, jau XIX a. lietuviai susiformavo kaip moderni tauta, o XX a. pradžioje pradėta manyti, kad moderni tauta turi gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taigi praėjusio amžiaus pradžioje tautos, praradusios nepriklausomybę arba jos neturėjusios, pradėjo jos siekti.
Mintis apie nepriklausomybę dar labiau sustiprino vokiečių režimas, kuris, istoriko nuomone, buvo „žiaurus“. „Valstiečiai buvo apmokestinti net už tai, kad eina ar važiuoja tiltu, buvo renkami ir mokesčiai už šunis. Tad vėl natūraliai kilo mintis, ar ne geriau būtų gyventi savo valstybėje“, – apie Lietuvos kelią nepriklausomybės link pasakojo jis.
Taigi visuomenėje atsirado žmonių, kurie pradėjo tarnauti Lietuvai ir lietuvių gerovei. Svarbų vaidmenį atliko Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jos narys Aleksandras Stulginskis Vilniuje, šalia Rasų kapinių, rado dirvonuojantį žemės plotą, kuriame pradėjo auginti daržoves alkstantiems tautiečiams. Tokių veiklių žmonių atsirasdavo vis daugiau ir jie susibūrė į Lietuvos tarybą, kurios nariai ir pasirašė Nepriklausomybės aktą.
Pusės amžiaus paralelės
Tarpukariu nepriklausoma Lietuva gyvavo 22 metus, tiek pat nepriklausoma Lietuva džiaugiamės ir mes, tad natūraliai kyla klausimas, kokia buvo Lietuva anuomet ir kokia ji dabar.
Istorikas A.Jakubčionis pirmiausia paragino atkreipti dėmesį į sostines. „Kada pradėjo keistis Kaunas? Tuomet, kai tapo sostine, nors ir laikinąja. Per dešimtmetį Kaunas iš provincijos miesto tapo Lietuvos sostine. Kada pradėjo keistis Vilnius? Praėjus 10–15 metų nuo nepriklausomybės atgavimo. Taigi, kai įveikiami pirmi valstybės kūrimo sunkumai ir iššūkiai, ateina suklestėjimo metas. Miestas tampa sostine“, – teigė jis.
Tačiau toliau, lygindamas Lietuvą tarpukariu ir dabar, istorikas daugiau pranašumų įžvelgė praėjusio amžiaus Lietuvoje, jos valdyme. „Tuo laikotarpiu valdžia turėjo ūkiškai gerą ateities viziją. Trečio dešimtmečio viduryje buvo diskutuojama apie tai, kokia kryptimi turi vystytis Lietuvos žemės ūkis,“ – pasakojo jis. Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo ekonomiškai sustiprėjo į Europą eksportuodama grūdus ir linus, tačiau, Europą užplūdus grūdams iš Amerikos, lietuviai suprato, kad ši niša jau užimta. Tada buvo nuspręsta, kad šalis turi orientuotis į pienininkystę ir gyvulininkystę.
„Tai suprasdami Lietuvos ūkininkai atsivežė kelis šimtus bekonų iš Danijos, kad galėtų pradėti ruošti kiaulieną eksportui. Mėsos perdirbimo pramonė pasiekė tokį lygį, kad buvo gaminamas košerinis maistas ir produktai eksportuojami net į žydų gyvenvietes, o 1938-aisiais Lietuvos pieno sektoriui iškelta užduotis – per dešimtmetį iš Anglijos rinkos išstumti daniškus produktus“, – apie vykdytą ekonominę politiką pasakojo A.Jakubčionis.
Pasak „Valstiečių laikraščio“ pašnekovo, tuometė valdžia puikiai suprato, kad Lietuvai, kaip agrarinei valstybei, reikia investuoti į jaunuosius ūkininkus, nes subrendę jie bus rimti ir išprusę ūkininkai. „Buvo pradėti steigti ūkininkų būreliai, kuriuos vaikai pradėdavo lankyti nuo 6 metų. Pirmiausia mokydavosi auginti vištas, vėliau – triušius, o 21-erių, baigdami šią „mokyklą“, jaunieji ūkininkai turėjo pastatyti tvartą, pirtį, klėtį, namą. Per mokymosi laiką reikėjo įgyti veterinarijos, agronomijos žinių pagrindus, kurie praverstų kasdieniame gyvenime“, – apie vykdytą ūkininkų švietimą pasakojo istorikas.
„Tarpukario Lietuvoje buvo aiškus tikslas, kurio buvo siekiama, o dabar trūksta supratimo, kas mes esame: pramonės, aukštųjų technologijų, žemės ūkio kraštas ar dar nežinia kas. Anuomet visi suprato, kad negalima visko pasiekti, nes tam nėra galimybių“, – samprotavo A.Jakubčionis.
Kova su krize
Istoriko teigimu, tuometė nepriklausomos Lietuvos valdžia taip pat kovojo su krize, tačiau tada nepabijota priimti nepopuliarių, bet veiksmingų sprendimų. „Man dabar labai keista stebėti, kai šalyje mažėjant gyventojų skaičiui didėja biurokratinis aparatas. Jei mažėja gyventojų, kaip gali daugėti valdininkų, kurie tuos gyventojus valdo? Ketvirtajame seime 49 parlamentarai atstovavo
2,8 mln. Lietuvos gyventojų. Kai prieš kelerius metus Lietuvoje buvo 3,6 mln. gyventojų, jiems atstovavo 141 Seimo narys; šiuo metu yra apie 3 mln. piliečių, o Seimo narių skaičius toks pat“, – svarstė jis.
Pašnekovas pateikė ir įdomų pavyzdį, kaip anuomet buvo taupoma. „Visi, kas lankėsi archyvuose, yra matę, kad tų laikų dokumentai – labai savotiški. Tuomet laikytasi tokių nurodymų: jei vienoje lapo pusėje parašytas ar išspausdintas nereikšmingas dokumentas, reikėjo rašyti kitoje lapo pusėje, o jei dokumentas nedidelis – rašyti tik ant pusės lapo, jei dar mažesnis – ant ketvirčio lapo. Ir dabar archyvuose pilna tokių „špargalių“, – pasakojo jis.
Istoriko teigimu, tarpukariu šalį valdė ūkininkų karta, mokėjusi taupyti ir iš keblios situacijos suktis savo protu, o dabar tai daroma remiantis Europos patirtimi, kurią Europa užmiršo prieš 30 metų.
Lietuvos priešai
Nors pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras tikėjo, kad Lietuva bus visiškai saugi valstybė, jis teigė, kad šalis nesiruošia su niekuo kariauti, todėl nereikalinga ir kariuomenė. Būtina tik vidaus reikalų kuopa, kuri turėtų palaikyti tvarką šalies viduje ir padėtų kovoti su stichinėmis nelaimėmis. „Tačiau gyvenimas parodė, kad kariauti prireikė. Lietuvai reikėjo kovoti tiek su bolševikine Rusija, tiek su bermontininkais, tiek su Lenkijos siekiais. 1918–1920 m. vyko aršiausios kovos“, – pasakojo A.Jakubčionis. Buvo net abejojama, ar Lietuva gebės atsilaikyti ir nebus okupuota, tačiau sunkią nepriklausomybės pradžią šalis atlaikė ir nebuvo užimta.
Pasak pašnekovo, grėsmingiausia Lietuvai buvo laikoma Lenkija, o ne Rusija ar Vokietija. Su sovietine Rusija Lietuvos vyriausybė stengėsi palaikyti draugiškus santykius, pavojus iš Vokietijos taip pat nebuvo jaučiamas. „Geriausiai visą šią situaciją iliustruoja prezidento Antano Smetonos sekretoriaus atsiminimai, kuriuose jis rašo, kad A.Smetona diskutavo, „po kuo geriau Lietuvai būti – vokiečiais ar rusais“. Buvo prieita prie išvados, kad geriau „po rusais, nes jie yra necivilizuoti, žemesnės kultūros, be to, lietuviai po rusais jau buvo ir išliko – niekas neatsitiko“, – A.Smetonos sekretoriaus Aleksandro Merkelio atsiminimus citavo istorikas. O vokiečiai, A.Smetonos teigimu, buvo kultūringi ir linkę dominuoti, tad lietuviai, užimti jų, galėjo neišlikti.
Lenkijos baimė
Tarpukario Lietuvai didžiausią grėsmę kėlė kaimyninė Lenkija. Visą nepriklausomybės laikotarpį abi šalys nepalaikė diplomatinių santykių. Pasak A.Jakubčionio, tarpusavio trintis kartais peraugdavo į karinę įtampą. Tokia situacija tęsėsi iki 1938-ųjų, kai Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą.
Anuomet kiekvienas apskrities viršininkas teikdavo saugumo ataskaitas, kuriose buvo rašoma, kad kaimo jaunimas, valstybei pašaukus, buvo pasiryžęs „eiti lenkų mušti“. „Toks neigiamas požiūris į lenkus susiformavo dar 1919 m., kai įvyko „Lenkų karinės organizacijos“ (POW) maištas, per kurį buvo bandoma nuversti tuometę Lietuvos vyriausybę, užmegzti santykius su Lenkija ir tapti jos dalimi. Tai buvo sąmokslas prieš Lietuvos nepriklausomybę“, – pasakojo istorikas. Jo manymu, tada ir pradėjo formuotis nuostata, kad Lenkija ir lenkai yra didžiausi Lietuvos ir lietuvių priešai.
Tačiau A.Jakubčionis teigė, kad santykiuose su Lenkija reikėtų pabrėžti ne abiejų šalių skirtumus, o bendrumus. „Tarp dvidešimties Lietuvos nepriklausomybės aktų signatarų buvo ir Lietuvos lenkas – Stanislovas Narutavičius. Jo brolis Gabrielius Narutavičius buvo Lenkijos prezidentas. Du broliai, du lenkai: vienas buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, o kitas kūrė nepriklausomą Lenkijos valstybę. Manau, šis faktas turėtų būti akcentuojamas kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: dvi valstybės, du broliai, kuriantys dvi atskiras valstybes“, – pabrėžė jis.
