Vieni nelaimingiausių Europoje
Pasak tyrimų, lietuviai Europoje – viena nelaimingiausių tautų. Klausiami, kaip vertina savo gyvenimo kokybę dešimties balų skalėje, kai 0 reiškia visišką pesimizmą, o 10 – kraštutinį optimizmą, lietuviai savo gyvenimą įvertino 4,9 balo ir atsidūrė priešpaskutinėje, 26-oje, vietoje. Paskutiniai – bulgarai, kurie dar nelaimingesni, jų laimės indeksas 4,4. Laimingiausia Europos tauta yra danai (8,4), toliau rikiuojasi šveicarai (8,1), austrai (7,9), suomiai (7,8) ir Liuksemburgo gyventojai (7,7).
Lietuviai išsiskiria atsainiu požiūriu į savo ateitį ir gyvybę. Tyrimai atskleidžia, kad mūsų tautiečiai pirmauja Europoje pagal išorinių mirčių skaičių. 2005 m. duomenimis, Europos Sąjungoje (ES) dėl išorinių priežasčių ir apsinuodijimo 100 tūkst. gyventojų teko 42,4 mirties, Lietuvos rodiklis – 156,4.
Praėjusiais metais mirčių skaičius dėl išorinių priežasčių ir apsinuodijimo sumažėjo, tačiau vis tiek išliko didelis – 100 tūkst. gyventojų teko 142,5 tokios mirties. Didžiausią dalį sudarė savižudybės (33,1) ir eismo įvykiai (17,9).
Vyrų mirčių skaičius dėl išorinių priežasčių dar dramatiškesnis: 100 tūkst. gyventojų tenka 257,2 mirties. Šie rodikliai beveik 10 kartų viršija Nyderlandų ir beveik tris kartus lenkia kaimynės Lenkijos statistiką.
Lietuviai nepasitiki institucijomis, tačiau mano, kad nieko negali pakeisti. Praėjusiais metais atliktas Žmogaus studijų centro tyrimas atskleidė, kad politiniai ar ekonominiai pokyčiai netenkina daugumos (86,1 proc.) lietuvių norų.
„Eurobarometro“ duomenys rodo, kad Lietuvoje parlamentu pasitikėjo 12 proc. gyventojų, Estijoje – 36 proc., Suomijoje – 66 proc., Danijoje – 76 procentai. Policija mūsų šalyje pasitiki 34 proc. respondentų, Estijoje – 74 proc., Suomijoje – 91 proc., Danijoje – 88 procentai.
Pasak „Eurobarometro“, praėjusiais metais lietuviai manė, kad į jų nuomonę kur kas dažniau atsižvelgiama ES, o ne Lietuvoje. Manančiųjų, kad į žmogaus nuomonę atsižvelgiama ES, buvo 28 proc. (ES vidurkis – 30 proc.), kad į piliečio nuomonę atsižvelgiama Lietuvoje, manė 21 proc. apklaustųjų (ES vidurkis – 46 proc.).
Į krizę lietuviai reaguoja baime ir nepasitikėjimu. „Eurobarometras“ atskleidžia tokius skirtumus: vokietis mano, kad ekonominis sunkmetis jo beveik nepalies ir kiek didesnės reikšmės turės nacionalinei bei pasaulio ekonomikai. Lietuvis įsitikinęs atvirkščiai – kad sunkmetis sužlugdys jį, o didesnės reikšmės valstybės ir pasaulio ekonomikai neturės. Gal dėl to, kad jaučiamės esą bejėgiai, gana entuziastingai vertiname galimybes sunkmetį įveikti su ES valstybėmis. Mintį, kad antikrizinius veiksmus reikia koordinuoti su ES, palaiko 71 proc. lietuvių (ES vidurkis – 61 proc.).
Nelaimingi, ir tuo didžiuojamės
Pasak psichoanalitiko Tomo Viliaus Kajoko, pora įvairių okupacijų šimtmečių savo padarė ir baudžiauninko psichologija Lietuvoje paėmė viršų. Du šimtmečius bent kiek nepaklusnesni, laisvesni, baudžiauninkais nenorintys būti žmonės buvo tremiami, žudomi, turėjo bėgti... O baudžiauninkas išgyvena visada ir bet kokiomis sąlygomis – tad išliko tie, kurie sugebėjo pritapti.
Lietuviams laikyti save nelaimingesniais už kitus tolygu būti pranašesniems už kitus. Net galima sakyti, kad mūsų tautoje buvimas auka tapo prekės ženklu. O jei auka kaip nors ypatingai eksponuojama (tarkim, viešinama nukentėjusiojo istorija), tai – jau išskirtinis prekės ženklas.
Juk lietuviai greitai pasigavo runkelio pavadinimą ir labai noriai jį vartoja sau apibūdinti. Mes mielai esame runkeliai, ir tai greičiausiai liudija tam tikrą polinkį mėgautis savo kančia. Lietuviai paradoksaliai derina pranašumo jausmą ir kentėjimą. Žmogus, kuris kančią supranta kaip pranašumą, nenori jos atsisakyti.
Kas nors pasaulyje galėtų pasakyti, kad turime per mažai faktinės medžiagos būti nelaimingi, bet tai nieko nekeistų, nes mes prisirišę prie šio savo bruožo. Pensilvanijos universiteto profesorė Sarah Farah atliko skurdo tyrimus ir padarė išvadą, kad pagrindinis skurdo psichologijos požymis yra savęs gailėjimas.
Kai imi savęs gailėtis, išsivaduoji iš būtinybės keisti situaciją, taigi, paverki dėl to, koks esi nelaimingas, ir to pakanka, nereikia nieko daugiau daryti. Kitu atveju žmogus ieškotų išeities.
Ir UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktoriaus bei partnerio Ginto Umbraso nuomone, veikiausiai kažko esama mūsų gyvenimo būde, kad nelaimingumo apraiškų netrūksta. Kadangi dirba su konkrečiais skaičiais, G. Umbrasas tikrai žino, kad esama ne vienos valstybės, kurioje gyvenimo lygis ir perspektyvos gerokai prastesnės negu Lietuvoje. Bet aimanavimo ten gerokai mažiau.
Vertelgos iš nelaimingumo uždirba
G. Umbrasas įsitikinęs, kad kai kam nelaimingumas apsimoka, mat iš jo galima neblogai pasipelnyti. Nemažai politikų savo viešus pasirodymus pradeda aiškinimu, kaip blogai kiekvienam visuomenės nariui ir visai visuomenei, apskritai čia yra tik blogai ir daugiau nieko. Jie niekada iki galo nepaaiškina, kaip reikėtų padėtį ištaisyti, galbūt pasąmonėje suprasdami, kad, situacijai pasikeitus, jie taptų nereikalingi. Taigi turime savotišką politinę „pramonę“.
Nelaimingą visuomenę daug paprasčiau identifikuoti negu laimingą, tam pasitelkiami ir „paprasti“ elektorato „turėjimo“ metodai, šiuo atveju eskaluojamas jo nelaimingumas. Civilizuotomis sąlygomis nemaža dalis lietuviškos politinės klasės būtų paprasčiausi marginalai. Tas pats tinka visai viešajai erdvei, nes ji taip pat susijusi su politika ir ideologija.
T. V. Kajoko nuomone, jei yra didelė vargšų grupė ir ji ieško lyderio, iš to uždirbti veikiausiai galima. Juo labiau kad dar vienas vargšo psichologijos bruožas yra varžymasis, kieno kančia didesnė. Kokios audros kyla, kai užsimenama apie Holokaustą Lietuvoje!.. Išžudyta 95 proc. beveik 200 tūkst. žmonių vienijusios bendruomenės.
Kadangi patys buvome persekiojami, turėtume suprasti ir užjausti, bet – ne, antisemitinių užuominų tose diskusijose net labai netrūksta. Mūsų kančia pati svarbiausia, niekas tenebando užsiminti, kad kentėjo ir kitos tautos.
Didžiosios nelaimės tema neretai eskaluojama su pasimėgavimu, jos apraiškų – kiek tik nori, beveik negirdėti balsų, kurie ragintų vaduotis iš to apgailėtino būvio. Skepsis visuomenę žudo, esama nemenko pavojaus, kad patys galime apnaikinti ar net sunaikinti erdvę, kuri vadinama Lietuva. Mat dauguma viską neigia arba inteligentiškai laikosi skeptikų pozicijos.
Lietuvos teritorija tuštėja visomis prasmėmis. Gal ir yra žmonių, kurie džiaugiasi, kad kurioje nors ateityje kvadratiniame mūsų šalies kilometre gyvens 48 ar dar mažiau žmonių (dabar gyvena 54). Kaip sociumas, mes nykstame.
Pasak G. Umbraso, mūsų šalyje netrūksta konformizmo, o tokioje aplinkoje nelengva teigti pozityvius dalykus ir dar sunkiau juos įkūnyti tikrovėje. Mūsų šalyje apskritai mažai pozityvių idėjų, garsiai reiškiasi keli žmonės (tarkim, apie šalies perspektyvą 10 ar 20 metų), tam tikra visuomenės dalis mėgina suprasti deklaruojamus dalykus, bet dauguma stengiasi viską neigti.
Vadinasi, nesame sumani tauta ir negalvojame apie savo bei savo vaikų ateitį. Lietuviams apskritai būdingas situacinis mąstymas ir situacinis reagavimas. Prieš keletą metų viešojoje erdvėje būta ir džiūgavimų, kad pardavėme vamzdynus „Gazprom“, o dabar viešojoje erdvėje piktinamasi, kad dujas „Gazprom“ mums parduoda brangiai.
Netrūksta siejančiųjų viltis su jaunąja karta, bet G. Umbrasui atrodo, kad jaunuomenė daug dalykų deklaruoja, bet nedaug ką įgyvendina. Jauni žmonės noriai komentuoja, bet po komentaro nėra veiksmo. Būta gana komiškų situacijų, tarkim, su gamtos tvarkymo akcijomis.
Socialiniame tinkle „Facebook“ užsiregistruodavo šimtai dalyvių, jų daugumą sudarydavo jaunuomenė, bet atvykdavo keliolika ir daugumos jų amžius buvo per 40 metų. Gal kartais reikia palaukti, kol vien teoriškai aktyvūs žmonės sulauks pusamžio ir subręs veiksmui?
Tikriausiai esame paradoksali tauta, jei čia, savo namuose, ne tik nesiimame konstruktyviai spręsti savo psichologinių problemų, bet jomis dar ir mėgaujamės, leidžiame iš to uždirbti politikos ir viešosios erdvės vertelgoms. Tokiu atveju drastišką mūsų psichologinį portretą patvirtinanti statistika nebestebina.
Jei garsiai ir tiesiai įvardytume savo problemas, tai galėtų būti pirmas žingsnis vaduojantis iš nuolatinio nelaimingumo.