Ar tikime šiuo skelbimu, šiuo Dievo pažadu? Ką jis reiškia mums, supamiems tamsos ir šalčio, kai dažno mūsų širdis yra aptemusi nuo rūpesčių, nenuveiktų darbų, neišsipildžiusių lūkesčių, nuo nekantraus ir užsispyrusio, bet nesėkmingo „laimės paukščio“ vaikymosi? Kodėl taip sunku ant širdies? Kodėl tiek nerimo ir nevilties? Kodėl tiek daug pykčio ir kaltinimų? Todėl, kad visa ko norima čia ir dabar, norima turėti nedelsiant ir apčiuopiamu būdu.

Žmonijos aušroje Dievas įkurdino žmogų Rojuje, tačiau mūsų pirmieji tėvai nepanoro jame likti ir suardė savo ryšį su Dievu. Nuo tada žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje: tarp trokštamos savo laimės ir nepasiekiamo jos išsipildymo žemėje užmiršdamas, kad Dievo yra sukurtas amžinybei. Tik ten pasieksime tobulą, absoliučią laimę. Kalėdų žinia kviečia pažvelgti į savo gyvenimą amžinybės perspektyvoje, pasak Šv. Rašto, atverti tikėjimo vartus, (Apd 14, 27). Pakelkime akis nuo kasdienių rūpesčių naštos ir praregėkime – amžinybės spindulys jau įspindo į mūsų gyvenimą nušviesdamas visa aplinkui ir pripildydamas mus nauja viltimi. Pranašas Izaijas mums sako, kad Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė (Iz 9, 1).

Vadinasi, tamsa nėra amžina. Būtent aklinoje ilgiausios ir tamsiausios nakties tamsoje sužibo Betliejaus žvaigždė, skelbdama Dievo atėjimą pas savo vaikus, kad su jais dalintųsi žmogiško trapumo ir nutrūkstančio žemiško laiko pažymėtos istorijos dalia. Dievo pasiryžimas gyventi su mumis mūsų dienas tik dar labiau iškelia žmogui amžinybės reikšmę: Dievas atėjo dabar, kad mes su Juo gyventume amžinai. Kalbėdami Credo, sakome: Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus ir tapo žmogumi. Dievas tampa žmogumi, kad padėtų mums įveikti žemiškosios kelionės sunkumus bei nerimą ir nuvestų į amžinybės laimę.

Nepamirškime, kad esame tik kelyje, o ne namuose. Kelionė yra ilga ir ne visuomet lengva. Tačiau keliautojus guodžia, jų nerimą visuomet įveikia namų jaukumo ilgesys ir viltis. Ar ne todėl šiandien tarp mūsų yra tiek daug nevilties, kad užmiršome savo tikruosius namus? Nerimas, pasimetimas, visko matymas tamsiomis spalvomis tapo mūsų amžiaus liga. Jėzus išvardijo, dėl ko labiausiai nerimauja žmonės: Ką valgysime? Ką gersime? Ką vilkėsime? (Mt 6, 31). Nerimas užsklendžia mus tamsoje: laukiame kažko baisaus, bijome prarasti ką turime, pavydime tiems, kas turi daugiau, nei mes. Net jei nėra realaus pavojaus, nerimas jį išranda. Jėzus Evangelijoje mums sako: Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite (Lk 12, 22).

Jėzaus gimimas tvarte mums byloja, kad materialiosios gyvenimo aplinkybės lieka tik laikinomis aplinkybėmis, jos negali nulemti mūsų pasirinkimo nuolat būti Dievo artume ir tikėti, kad mūsų gyvenimas pajėgus perkopti per žmogiškumo kelyje ištinkančias kliūtis ir įeiti į Dievo laimės sodus, jeigu tik mes sutiksime keliauti drauge su Juo.

Kalėdų žinia labai paprasta ir drauge gyvybiškai svarbi. Ji ragina mus pasitikėti Dievu. Tikroji mūsų baimių ir nerimo šaknis yra baimė likti vienam, kaip prietemoje vaikas ima verkti ir bijo būti joje paliktas, apleistas. Todėl angelų pirmasis žodis piemenims buvo: Nebijokite! Dievas neapleidžia, Dievas myli ir globoja savo vaikus, kaip sako psalmė: Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, tačiau Viešpats mane priims (Ps 27).

Kalėdos skelbia ne tik Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimą, bet ir kviečia mus kiekvieną tapti Dievo vaiku. Šv. Jono evangelijos prologe skaitome: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12).

Koks yra mūsų atsakas į Kalėdų žinią? Visų pirma, atnaujinkime savo tikėjimą ir pasitikėjimą Kristumi. Dievas yra su mumis! Įsileiskime šią žinią į savo širdis, savo namus, savo tarpusavio santykius ir darbus. Tikėjimas visa perkeičia, padarydamas mūsų gyvenimą džiugų ir kupiną gerumo.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė palaimintojo Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio metais moto parinkdami jo šūkį: Blogį nugalėki gerumu! Palaimintasis sakė: kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengdama ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos, į ją sutelpa. Todėl mano kalėdinis linkėjimas tebus kuo daugiau gerumo įnešti į mūsų bendruomenes. Priimkime į savo širdis šiąnakt mums dovanojamą Dievo meilę. Leiskime jai daryti gera savo šeimoje, kaimynystėje, mokykloje, darbovietėje. Tegul gerumas išsklaido nerimo, baimių ir nevilties sutemas. Tesuteikia drąsos gyventi, dirbti ir mylėti. Gerumo šviesa, sklindanti iš mylinčios širdies, atneš daugiau džiaugsmo ir vilties, suvienys ir padrąsins nesustoti prie laikinų sunkumų. Dieviškos žvaigždės vedami tikėjimo keliu drąsiai keliaukime su šiąnakt gimusiu Dievo Sūnumi į amžinybės Tėvo namus.