Pasak jo, visi sutaria, kad Katalikų Bažnyčios įtaka Lietuvos politikos arenoje yra didelė, tačiau, jo teigimu, tai nei gerai, nei blogai. Problemų kelia tik tai, kad Katalikų Bažnyčia ne itin daug dėmesio skiria silpnųjų visuomenės grupių teisių gynimui – neįgaliųjų, vaikų, kitos tautybės, rasės ar tikėjimo žmonių, seksualinių mažumų – bei neatsiriboja nuo jos vardu veikiančių politikų, sėjančių aplink neapykantą.
Jo teigimu, Katalikų Bažnyčia turėtų atsiriboti nuo tokio tipo politikų ir susidraugauti su žmogaus teisių gynėjais, kurie siekia, kad Lietuvoje įsivyrautų laisvajame pasaulyje, taip pat ir demokratinėse katalikiškose valstybėse, pripažintos vertybės.
„Aš norėčiau, kad Katalikų Bažnyčia padėtų visuomenei sveikti, susidraugautų su žmogaus teisių gynėjais, kurie atstovauja visuotinai pripažintiems principams, kad kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės turi būti gerbiamos“, - sakė psichiatras.
Gini vaikų teises, o tave apšaukia pedofilu, ginančiu gėjus
D. Pūras dalyvavo diskusijoje apie valstybės ir Bažnyčios santykį Lietuvoje, kurioje teigė problemą įžiūrįs ne tiek Katalikų Bažnyčios polinkyje siekti įtakos priimant politinius sprendimus, kiek dalies politikų siekyje remtis Katalikų Bažnyčios autoritetu ir primesti visiems piliečiams savaip suvokiamą moralės ir vertybių turinį.
Kaip pavyzdį jis minėjo Valstybinę šeimos politikos koncepciją, supriešinusią visuomenę ir suskirsčiusią poras į šeimas ir ne šeimas, prisiminė ir buvusio socialinės apsaugos ministro, konservatoriaus Rimanto Jono Dagio teiginius apie tėvus, kuriuos šis išvadino „bambaliais“ bei vienišas mamas, kurios esą pačios kaltos, jog yra vienišos. Anot D. Pūro, Lietuvos visuomenė ir taip jau pavargusi nuo bejėgiškumo ir agresijos derinio, o dalis politikų šias nesveikas nuostatas tik dar labiau skatina.
„Mane, kaip visuomenės sveikatos specialistą, besirūpinantį žmogaus ir vaikų teisėmis, domina tas šių laikų lietuviškas reiškinys, kuris, manau, yra didžiausia mūsų valstybės problema – didesnė už visas ekonomines problemas. Tas reiškinys – tai prasta visuomenės sveikata, daug agresijos, autoagresijos arba prieš kitus nukreiptos agresijos. Tai yra išplitusi dvasinė negalia, kylanti iš to, kad žmonės nemyli savęs ir ieško aplink, ant ko tą pagiežą ar neapykantą išlieti. Tuomet tais atpirkimo ožiais tampa visos įmanomos pažeidžiamos grupės – kitų tautybių žmonės, psichikos ligoniai, nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi žmonės, daugiavaikės ar krizių ištiktos šeimos“, - DELFI pasakojo D. Pūras.
Pasak pašnekovo, ši problema kenkia jau ne tik diskriminaciją patiriamoms mažumoms, bet ir visai visuomenei, mat plečiantis „grynajam lietuviui“ netinkamų grupių sąrašui, tokiais antrarūšiais piliečiais jau gali pasijusti nebe mažuma, o dauguma žmonių.
„Jau taip visi visų nekenčia ir tas nepasitikėjimas toks totalus, kad tu jau nebesupranti – gini vaikų ir suaugusiųjų teises taip, kaip tai supranta pasaulis, bet Lietuvoje tau sako: „Gal tu koks pedofilas, jeigu šitų gėjų teises gini“, - pasakojo D. Pūras, taip išryškindamas situacijos absurdiškumą: asmuo gina vaikų teises, tačiau jį apšaukia nusikaltėliu-pedofilu, nes Lietuvoje bandymas įtvirtinti liberaliąją demokratiją ir užtikrinti pilietines teises bei laisves tapo įtartina veikla.
Anot D. Pūro, būtent šitas pastarųjų metų politinis-kultūrinis Lietuvos kontekstas, kai neatsakingi politikai eskaluoja neapykantą, agresiją ir bejėgiškumą, sudarė prielaidas žmogaus teisių ir vaikų teisių apsaugos paralyžiui, kai numojama ranka į prievartos prieš vaikus epidemiją globos įstaigose, o vaikų teisių gynėjams ima atstovauti politikus šokdinančios keistos grupuotės, ginančios abejotinus atskirų šeimų ir individų interesus.
„Iš visų Europos Sąjungos valstybių, vienintelėje Lietuvoje naudojamas Rusijoje pamėgtas būdas gėjus vadinti pedofilais, o pakantumo ugdymą švietimo įstaigose uždrausti pavadinant tai vaikų tvirkinimu. Štai todėl ir reikėtų Lietuvos Katalikų Bažnyčiai apsispręsti, kurioje ji pusėje, kai diskutuojama, kur geopolitinėje erdvėje slenka Lietuvos valstybės ir visuomenės raida“, - teigė pašnekovas.
Katalikai turėtų rūpintis ir homoseksualų teisėmis
Pasak D. Pūro, Lietuvoje pastaruoju metu išryškėjo nuomonė, kad europietiškos vertybės kelia grėsmę Lietuvai, nors jos apima ne tik homoseksualų teises, kaip daugelis įsivaizduoja, bet ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių gynimą. Tokias tendencijas, anot pašnekovo, labai skatina kai kurie politikai, kurie remiasi Katalikų Bažnyčios autoritetu, pretenduoja į tiesos bei vertybių monopolį, gąsdindami liberalios demokratijos baubu.
„Aš nesakau, kad tokias nuotaikas skleidžia Bažnyčia, aš tik sakau, kad agresijos pilnų žmonių grupės bei kai kurie nebrandūs politikai manipuliuoja Katalikų Bažnyčios įtaka ir savo politinę karjerą daro susisiedami su Bažnyčia arba skelbiasi esą arčiau Dievo. Tokie politikai yra linkę monopolizuoti vertybes, ir tai yra pavojingas valstybės raidai Lietuvos politikos ypatumas. Net aukšto lygio pareigas užimantys politikai nevengia aiškinti, kad jie esą atstovauja vertybėms, ir tuo skiriasi nuo kitų politikų, - teigė D. Pūras.
Lietuvos piliečių moralę perkonstruoti norintys politikai, anot D. Pūro, pasižymi ypatinga demagogija. Teigdami kad vieninteliai kovoja už šeimų gerovę ir tvirtumą, jie tuo pačiu yra aistringi kūdikių namų ir internatinių įstaigų lobistai, nieko iki šiol nepadarę, kad Lietuva perimtų didžiulę patirtį iš kitų valstybių, kaip padėti vaikams saugiai ir laimingai gyventi šeimose ar kaip pagelbėti motinystei nepasiruošusiai merginai ir jos kūdikiui, kad sistema neskatintų jo atsisakyti.
„Vietoj veiksmingų priemonių matome tik pamokslavimus ir šeimų rūšiavimus“, - sako D. Pūras.
Galų gale, D. Pūro nuomone, pakantumas homoseksualams ar kitoms mažumoms taip pat turėtų būti tikro krikščionio vertybė.
„Kaip pas mus save vadinantys krikščionimis sako: aš nesu prieš juos, bet tegul jie pasislėpę savo darbelius daro. Bet palaukit, tai ir yra homofobija, nuo kurios Lietuva turi gydytis, jei pati nori pasveikti. Kodėl vieni gali viešumoje reikšti gražius jausmus, o kitiems negalima?“, - stebėjosi pašnekovas.
Jo pasakojimu, kai kuriose kitose katalikiškose valstybėse situacija yra itin skirtinga. D. Pūras pasakojo Ženevoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete dirbęs su trimis ekspertėmis iš Pietų Amerikos valstybių, kurios buvo pavyzdingos katalikės, bet didžiausias prioritetas joms buvo gėjų teisės, mat tai yra itin pažeidžiama visuomenės grupė. Pašnekovo pasakojimu, tų moterų įsitikinimu, vaikų teisių neįmanoma užtikrinti, jei neišmokysime vaikų, kad šie gerbtų ir save, ir kitus – pavyzdžiui, homoseksualius žmones.
„Perskačiusios žiniasklaidoje apie homofobiškas Lietuvos politikų iniciatyvas, šiurpinančias demokratišką pasaulį, jos man sakydavo: „Gi pas jus tokia įtakinga ir gerbiama Katalikų Bažnyčia, gal ji gali padėti apginti šių žmonių teises?“ Bet aš nemačiau mūsų Katalikų Bažnyčios pastangų rūpintis net nebūtinai homoseksualais, bet ir tuo, kad valstybė nustotų proteguoti kūdikių namus, didžiulius vaikų ir suaugusių internatus, kuriuose investuojama į bejėgiškumo ir žmogaus pažeminimo kultūrą. Kodėl nedaromas lobizmas čia?“ - stebėjosi D. Pūras.
„Daugelyje katalikiškų kraštų prieš keliasdešimt metų visi susitarė, kad iš keistų uždarų įstaigų žmonės privalo grįžti į šeimas ir bendruomenes, gyventi laisvėje, gaudami veiksmingas bendruomenines paslaugas. O tos permainos įvyko aktyviai remiant Katalikų Bažnyčiai“, - pasakojo psichiatras.
Katalikų Bažnyčios prioritetas – ne visuomenės skauduliai, o šeimos apibrėžimas
Jis apgailestavo, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje renkasi kitus prioritetus ir daro spaudimą keisti Konstituciją, kad nepaisant Konstitucinio Teismo išaiškinimo Lietuva liktų kontraversiškos Šeimos politikos koncepcijos įkaite.
Šiuo klausimu D. Pūras apskritai siūlo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pasitarti su kitomis Katalikų Bažnyčiomis, o Lietuvos konservatoriams – su kitais Europos konservatoriais.
„Nežinau pasaulyje demokratinių valstybių, kurios šeimos politikos problemas spręstų su tokia ydinga Šeimos politikos koncepcija“, - teigė D. Pūras, pridūręs, kad kilnūs ketinimai teisiniais būdais moralizuoti piliečius paprastai sukelia atvirkščias pasekmes.
„Katalikų Bažnyčia, pilietinė visuomenė ir visi neabejingi Lietuvos piliečiai turi susitelkti ir priversti politikus bei valdininkus pereiti nuo demagogiškų kompartijos laikus primenančių lozungų prie daugybės iki šiol neatliktų namų darbų Lietuvos sveikatos, socialinės apsaugos ir vaikystės politikoje. Taip jau atsitiko, kad visi tie darbai sustojo patvirtinus Šeimos politikos koncepciją, ir Lietuva vis labiau atsilieka nuo daugelio naujųjų Europos Sąjungos narių būtent dėl arogantiško požiūrio į visuotinai pripažintus visuomenės sveikatos ir vaikų gerovės stiprinimo principus“, - reziumavo D. Pūras.