Taline buvo surengtas šio tyrimo pristatymas, kuriame dalyvavo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, šios šalies parlamento vadovė Ene Ergma, Latvijos Seimo pirmininkė Solvita Abuoltinia, taip pat kiti politikai ir mokslininkai.

Marju Lauristin
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

„Šalies mažumas gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus, kuo didesnė valstybė, tuo platesnė rinka, tuo didesni žmogiškieji ištekliai ir tikresnė ekonominė sėkmė. Tačiau per krizę mažos šalys parodė, jog jos gali būti efektyvesnės, dinamiškesnės ir lankstesnės. Taigi manau, kad mums, trims Baltijos šalims, reikia mokytis iš šiaurės šalių, kaip savo mažumą paversti išmanumu, kaip mažumą panaudoti efektyvesniam vystymuisi“, - pristatyme sakė pagrindinė tyrimo iniciatorė ir vykdytoja, Tartu universiteto profesorė Marju Lauristin.

Panašiai kalbėjo ir Estijos parlamento pirmininkė E. Ergma: „Mes esame labai mažos valstybės, todėl negalime sukurti ypatingai didelės industrijos, pastatyti didžiulių fabrikų. Mūsų iššūkis, su kuriuo susiduria visos mažos ar vidutinės valstybės, įvaldyti aukštąsias technologijas. Tai mūsų iššūkis ir kelias“.

Estai optimistiškesni nei latviai ir lietuviai

Estų mokslininkė M. Lauristin tyrimą apie Baltijos šalių vystymąsi pastaruosius du dešimtmečius pristato jau ne pirmą kartą. Rugsėjį ji buvo atvykusi į Vilnių, kur taip pat pristatė bendrą trijų šalių mokslininkų darbą, atskleidžiantį, kaip per dvidešimt metų vystėsi Lietuva, Latvija ir Estija, po Sovietų Sąjungos žlugimo atsidūrusios prie vienos starto linijos.

„Prieš dvidešimt metų mes buvome įsitikinę, kad egzistuoja toks dalykas kaip vieningas Baltijos kelias, nes buvo gyvoji Baltijos žmonių grandinė, organizavome konferencijas, kalbėjome apie kažkokį Baltijos šalių modelį ir tai nebuvo klausimas, nebuvo problema, tai buvo priimama kaip duotybė arba būtinybė. Dabar per dvidešimt metų mes supratome, kad tarp mūsų yra labai daug skirtumų, kliūčių, problemų“, - pristatyme sakė M. Lauristin.

Ji aptarė visų trijų Baltijos valstybių vystymąsi įvairiausiose srityse, tačiau skirtumai ryškiausi, kai kalbama apie estų, latvių ir lietuvių pasitenkinimą ar nepasitenkinimą esama finansine padėtimi, savo šeimos finansinės padėties vertinimą dabar bei prieš dvidešimt metų, taip pat – bendrą pasitenkinimą gyvenimu.

Pavyzdžiui, vertinant bendrą žmonių pasitenkinimą, Estijoje jis dažnai buvo didesnis nei Latvijoje ar Lietuvoje. Tarkime, jei žmonių klausiama, ar apibendrintai vertinant jie yra patenkinti pokyčiais savo valstybėse nuo nepriklausomybės atgavimo iki dabar, tai Estijoje patenkintųjų buvo 50 proc., nepatenkintųjų – 23 proc.

Latvijoje patenkintieji sudarė 23 proc. nepatenkintieji – 63 proc., Lietuvoje patenkinti pokyčiais sakė esą 25 proc. žmonių, nepatenkinti – 40 proc. Tokie duomenys gauti 2011-aisiais metais apklausus trijų Baltijos šalių gyventojus.

„Estijoje pasitenkinimas gyvenimu yra kiek didesnis nei kitose Baltijos valstybėse“, - sakė M. Lauristin.

Vertindami savo šeimos finansinę situaciją estai taip pat optimistiškesni nei lietuviai ar latviai. Paklausti, kaip įvertintų finansinę savo šeimos situaciją – nuo labai geros ar geros, patenkinamos iki gana blogos arba labai blogos – 30 proc. estų sakė šeimos padėtį vertiną labai gerai ar gerai, taip mąstančių latvių buvo vos 11 proc., lietuvių – 24 proc.

Kad šeimos padėtis patenkinama, sakė 45 proc. estų, 49 proc. latvių ir 48 proc. lietuvių. Nepasitenkinimą finansine šeimos padėtimi išsakė 25 proc. estų, 39 proc. latvių ir 28 proc. lietuvių.

Panašiai tautų atstovai pasiskirsto ir klausiami apie šeimos finansinę situaciją prieš dvidešimt metų.

Kad sužlugus Sovietų Sąjungai ir atgavus nepriklausomybę buvo geriau manė 41 proc. estų, 59 proc. latvių ir 46 proc. lietuvių. Panašiai padėtį tuomet ir dabar regi 16 proc. estų, ir po 11 proc. latvių bei lietuvių.

Tuo tarpu kad prieš dvidešimt metų buvo kur kas blogiau nei dabar, teigė 30 proc. estų, 15 proc. latvių ir 16 proc. lietuvių.

„Tai nereiškia realios situacijos vertinimo, ne. Tai tik parodo, kaip žmonės prisimena praeitį, kaip žiūrį į dabartį“, - svarstė M. Lauristin, priminusi, kad nepriklausomybės pradžioje ekonominė šalių padėtis buvo vienodai katastrofiška, o žmonės gyveno vienodai neturtingai.

Z.Norkus: praeities vertinimas priklauso nuo kultūros, pajamų (ne)lygybės ir amžiaus

Klausiamas, kodėl estai prieš dvidešimt metų buvusią situaciją lietuviai ir latviai vertina kiek geriau nei estai, Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus teigia, kad praeities vertinimas apskritai yra susijęs su keletu faktorių: visų pirma, prieš dvidešimt metų žmonės buvo jaunesni, todėl tų laikų prisiminimai jiems mielesni, antra, vienose šalyse turtas pasiskirstė lygiau, kitose – susitelkė išrinktųjų rankose, trečia, tam tikrą įtaką turi ir kultūra.

Zenonas Norkus
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

„Gali būti amžiaus efektas, kai aiškinama psichologiškai. Kaip bebūtų tau gerai, kiek tu ten bepasiekei, vis tiek gerai prisimeni anuos laikus, nes tada buvai jaunas ir galėjai daryti tai, ko dabar negali. Jeigu turėjai infarktą, tai juk negali lakstyti, bėgioti, plaukioti šokinėti ir panašiai, o anksčiau galėjai“, - DELFI aiškino Z. Norkus.

„Antras dalykas, gali būti, kad vienose šalyse galėjo būti daugiau, kitose mažiau tos diferenciacijos. Anuomet visi buvo daugiau mažiau lygūs, o paskui vieni iškilo, kiti liko beveik tame pačiame lygyje, dar kiti nubiednėjo . Gali būti, kad vienose šalyse tos rinkos reformos žmones labiau išblaškė po šituos nelygybės laiptus. Ir jeigu jūs atsidūrėte arti dugno, nesusimokate šildymo sąskaitų, tai kaip galite kitaip sakyti?“ - tęsė mokslininkas.

„Trečias galimas paaiškinimas, kad tai priklauso nuo kultūros. Vienur žmonės buvo labiau indoktrinuoti paternalistine, socialistine ideologija, įpratę, kad turi kažkas pasirūpinti, o kitur dėl kažkokių priežasčių vyravo individualistinė kultūra. Tai toje šalyje, kur vyravo individualistinė kultūra, tos permainos pagaliau leido pasireikšti. O ten ar sekasi daugiau, ar mažiau – nebesvarbu, svarbu, kad esi laisvas. Ir tada sakai, kad dabar yra geriau. Bet jeigu ta atsakomybė yra labiau našta, negu siektas džiaugsmas, jeigu kultūra labiau kolektyvistinė, stipresnis kaimiškas paveldas, gal dėl katalikybės kultūra labiau autoritarinė, kur popiežius ir hierarchai nurodo viską, tai kaip kitaip į tą kaitą žiūrėsi ir reaguosi, jei ne blogai?“ - reziumavo Z. Norkus.