Aplinkos ministerijos atstovai parengė nutarimo pataisas, kuriose nurodoma, kokio aukščio paminklus ir kapaviečių tvoreles galima statyti bei įrengti kapinėse.
Remiantis šiuo dokumentu, kapavietės tvorelė negalėtų būti aukštesnė negu 20 centimetrų, o paminklas – aukštesnis kaip 1,2 metro. Norima riboti ir antkapinės plokštės dydį bei aukštį. Ji negalėtų būti didesnė nei 1,05 kvadratinio metro ir iškilusi virš žemės paviršiaus daugiau kaip 20 centimetrų.
Valdininkų sumanymu, paminklai kapinėse galėtų būti statomi tik suderinus kapavietės planą ir paminklo, antkapio ar apvadų brėžinius su kapines prižiūrinčių institucijų specialistais. Tiesa, šiuos reikalavimus norima taikyti tik įrengiamoms naujoms kapavietėms ir statomiems naujiems paminklams. Tai, kas jau sukurta, nebūtų griaunama.
Norima aiškumo
Aplinkos ministerijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistės Vaivos Rumbutienės nuomone, susisteminti reikalavimus paminklams, antkapiams ir tvorelėms šiuo metu būtina.
„Seimui pakeitus Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, jame atsirado nuostata, kad paminklų, antkapių ir kapaviečių tvorelių, pagal Statybos įstatymą nepriskiriamų statiniams, įrengimo tvarką nustato Kapinių tvarkymo taisyklės. Todėl tokią tvarką ir siekiama nustatyti Kapinių tvarkymo taisyklėse, – pabrėžia ekspertė. – Šiuo metu reikalavimai, kuriais turi vadovautis norintieji įrengti kapavietes, kiekvienoje savivaldybėje yra skirtingi. Tad Kapinių tvarkymo taisyklėse nustatant reikalavimus paminklams, antkapiams ir tvorelėms, siekiama aiškumo ir norima suvienodinti tuos reikalavimus, nepriklausomai nuo to, kokiose kapinėse paminklai, antkapiai ir tvorelės būtų įrengiami.“
V. Rumbutienė patikino, kad naujomis taisyklėmis nėra bandoma pašalinti kokius nors kapinių trūkumus – siekiama tik įvesti visiems suprantamą ir aiškią tvarką, kaip tai numato Žmonių palaikų laidojimo įstatymas.
Spręs savivaldybės?
„Siūlomi reikalavimai įrengiamiems paminklams, antkapiams ir kapaviečių tvorelėms yra tik pasiūlymas Vyriausybei. Ar šie siūlymai bus priimti, priklausys nuo jos sprendimo“, – sako V. Rumbutienė.
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas yra išsakęs nuomonę, kad tai, kokio dydžio paminklai ir antkapiai turi būti leistini konkrečiose kapinėse, yra savivaldybių tarybų, o ne Vyriausybės reikalas.
„Kaimo ir miesto kapinėms reikalavimai neturėtų būti tokie pat“, – teigė ministras.
G. Kazlauskas pranešė, kad pertekliniai reikalavimai dėl paminklų aukščio, esantys dabartiniame Laidojimo įstatyme, bus panaikinti, todėl nutarimo dėl Laidojimo įstatymo priėmimas buvo atidėtas. Pasak ministro, savivaldybės pačios galės apsispręsti ir dėl išskirtiniams žmonėms, menininkams ar muzikantams daromų išimčių.
„Iki šiol paminklų dydžio reikalavimai galiojo visiems, ir savivaldybės negalėjo savo nuožiūra nuspręsti, kad išskirtiniams asmenims būtų daromos išimtys. Dabar tokios griežtos tvarkos tikrai nebeliks“, – tvirtino aplinkos ministras.
Laisvė kurti
Nustačius paminklams griežtus reikalavimus supanašėtų šalies kapinės, o paminklų prekeiviams būtų atrištos rankos siūlyti vien standartinius ir niekuo neišsiskiriančius paminklus. Tokios nuomonės laikosi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.
„Kai neliks išskirtinumo, suprasime, ką praradome. Europoje veikiančios kapinės taip pat darosi vienodos. Jeigu mes eisime tuo keliu, anksčiau ar vėliau suprasime, kokią vertę turi mūsų senosios kapinės, o štai naujosios bus neįdomios“, – mano pašnekovė.
Specialistės teigimu, vienodai griežti reikalavimai leistų dar labiau standartizuoti ir taip menką paminklų pasiūlą.
„Man pačiai teko susidurti su situacija, kai artimas žmogus ieškojo unikalaus, netipinio paminklo. Nors gerai žinojo, ko nori, bet gauti tai buvo labai sunku. Kodėl? Nes į tokį paminklą reikia įdėti daugiau darbo nei į standartinį, siūlomą kiekvienoje paminklų prekybos vietoje. Ant pastarojo telieka iškalti vardus ir datas. Apie kokią kūrybą ir individualumą galime tuomet šnekėti?“ – sako A. Vyšniauskienė.
Paminklas – individualu
Tą faktą, kad kurti išskirtinių paminklų beveik niekas nesiryžta ar daro tai tik už didžiulius pinigus, iliustruoja atvejai, kai žmonės bando saugoti ir tvarkyti senąsias kapines.
„Visos Lietuvos kapinės, įkurtos iki 1940 m. ir įrašytos į Kultūros vertybių registrą, yra griežtai kontroliuojamos. Mes turime išsaugoti savo kultūrinę tapatybę, istoriją, – teigia pašnekovė. – Mūsų senosios kapinės – išskirtinės. Čia galite pamatyti ir atvežtų iš užsienio, ir sukurtų iš čia pat rastų ar turėtų medžiagų paminklų. Deja, dažnai tos medžiagos nėra atsparios laikui.
Kad išsaugotume senąsias kapines, turime jomis rūpintis. Jeigu tai daro likę gyvi artimieji, dažnai susiduriame su labai nemalonia situacija, kai žmogus nori pakeisti paminklą, tad kreipiasi į mus leidimo. Matome, jog siūlomas paminklas iškrinta iš bendro kapinių konteksto, taigi negalime leisti jam atsirasti. Tuomet žmogus ima piktintis, kad jau sumokėjo pinigus už paminklą. Paklaustas, kodėl neužsakė paminklo, atitinkančio keliamus reikalavimus, paprasčiausiai atsako, kad nėra meistrų, kurie tokius kurtų.“
Vyrauja kičas
Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos kapinės – griežtai prižiūrimos ir kontroliuojamos. Galbūt todėl jos nuolat traukia turistus, norinčius prisiliesti prie mūsų istorijos, pamatyti dalelę praeities.
Pavyzdžiui, į garsiąsias Rasų kapines užsuka ir užsieniečiai, ir lietuviai, pamąstyti apie būties trapumą ateina intelektualai, pailsėti nuo kasdienės darbų rutinos čia nevengia romantikai.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie senąsias sostinės Bernardinų kapines. Sovietmečiu jos tarsi užsikonservavo, nes čia nebuvo laidojama, nebuvo statomi nauji paminklai. Šios kapinės – kultūros paveldo objektas, kur galima susipažinti su laidojimo, atminimo įamžinimo tradicijomis, mažosios architektūros laimėjimais XIX–XX amžiuje.
O štai kad ir senos, bet kultūros paveldo objektu nepripažintos kapinės, deja, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kai kur jos – jau visai pamirštos ir apleistos, kitur – apgadintos šiuolaikinės mados.
„Baisu žiūrėti, kai senose kaimo kapinaitėse išdygsta standartinis šiuolaikinis paminklas. Mano akimis, tai – tikras kičo pavyzdys“, – dėsto A. Vyšniauskienė.
Pašnekovė nepritaria ir modernių kapinių darkymui. „Kapas turi būti kuklus, bet individualus. Nereikia tos pompastikos, nereikia kičo, kuris šiuo metu vyrauja kapinėse“, – sako specialistė.
A. Vyšniauskienė prisipažino juntanti tam tikrą antipatiją ir šiuolaikinių paminklų formoms.
„Dažniausiai kapinėse vyrauja paminklai iš plokščių – kiniško pjaustyto granito. Suprantu, kad juos paprasta pagaminti, tad ir štampuojama tūkstančiais, – apgailestauja pašnekovė. – Mano galva, dingsta svarbiausias ženklas – kryžius. Taip, jis būna iškaltas ant paminklo, bet tai – jau visai kas kita: dingsta kryžiaus siluetas, daugelį metų buvęs tikrąja kapinių simbolika. Man ir dabar tokie paminklai yra gražiausi, o svarbiausia, kad jie atspindi mūsų tikėjimą.“
Paklauskime žmonių
Apsilankėme Karveliškių kapinėse, kad galėtume pasiteirauti žmonių, ką jie mano apie siūlomus apribojimus.
„Būtų gerai. Aš manau, kad įvestume tvarką. Labai neskoningai atrodo dideli paminklai. Vis pagalvoju, kaip tam žmogui po žeme sunku, kai ant jo užverstas toks akmuo...“ – sako Marytė.
„Aš nesutinku tik su tuo, kad reikia riboti tvorelių aukštį. Mano nuomone, gali būti išimčių. Pavyzdžiui, kai kapas yra šlaite“, – savo nuomonę išdėstė brolio kapą tvarkantis Tomas.
Siūlomai tvarkai pritarė ir Janina. „Man gražu, kai kapai – nedideli, gražiai sutvarkyti. Deja, susidaro įspūdis, kad lietuviai serga gigantomanija: kuo didesni paminklai, kuo, suprask, gražiau, – kalbėjo moteris. – Man dažnai tenka lankytis Vakaruose, ir nepastebėjau, kad ten žmonės vadovautųsi panašiu principu. Žinoma, yra didelių paminklų, bet tuomet jie būna išskirtiniai. Sakykime, skirti žinomiems ir tautai nusipelniusiems žmonėms.“
Buvo ir kitokių nuomonių. „Mes išsirinkome tokį (didelį – aut. past.) paminklą, nes jis labiausiai tiko prie aplinkos. Čia palaidotas mums labai brangus žmogus, tad norėjome, kad jo kapas išsiskirtų iš kitų, – teigė Loreta. – Tai, kaip aš tvarkau kapą, kokį jį matau, atsiranda iš mano santykio su anapilin išėjusiu žmogumi. Taip parodau jam pagarbą. Griežtai nepritariu tam, kad kažkoks valdininkas man aiškintų, kaip turiu elgtis su mylimo žmogaus kapu.“
Profesionali priežiūra
Vaikščiodami po kapines įsitikinome, kad paminklų ar tvorelių ribojimai nėra tokie aktualūs kaip kapai, kurių niekas neprižiūri. Iki Vėlinių dar yra laiko, tad mažai kas pasivargina užsukti į kapines. Nėra laiko, o gal ir galimybių? Juk išsiblaškėme po visą pasaulį, tad kas mėnesį prie Lietuvoje paliktų kapų neprivažinėsi.
Tiesa, rengdami straipsnį apie kapus sužinojome, kad mūsų šalyje vis labiau populiarėja kapų tvarkymas už pinigus. Pakalbinome vienos tokios įmonės savininką.
„Daug metų gyvenau užsienyje. Lietuvoje mirė mano tėvas. Pats tuo metu Vokietijoje dienomis dirbau statybose, o vakarais tvarkiau kapus. Tikėjausi, kad Lietuvoje atrasiu įmonę, kuri teiktų tokią pat paslaugą, bet nebuvo nė vienos. Kai grįžau į Lietuvą, pats to ėmiausi“, – sako www.kapas.lt steigėjas Arturas Bormas.
Šeštus metus kapus Lietuvoje tvarkantis vyras tvirtina, jog paklausa yra, nors šiuo metu atsirado daug konkurentų. „Žmonės nori, kad artimųjų kapai būtų tvarkingi. Jeigu patys tuo negali ar nenori rūpintis, aš mielai padedu“, – teigia pašnekovas.
A. Bormas klientams siūlo specialių rūšių augalus, kuriems reikia itin mažai drėgmės ir priežiūros, ant kapo kloja specialius paklotus, kad neaugtų piktžolės. Šiuo metu labai populiaru užpilti kapavietę granitine skaldele, po kuria klojama speciali medžiaga, neleidžianti dygti piktžolėms ir kitiems augalams, bet praleidžianti vandenį.
„Pageidaujant paliekame lopinėlį žemės, kurį siūlome apsodinti gėlėmis, kitais augalais“, – dėsto pašnekovas.
Kapas – ne lysvė
A. Bormas sako, kad mūsų kapinėse galima pamatyti visko. „Daug plastikinių gėlių, kitų nereikalingų dalykų... Kapai dažnai primena gėlių lysves. Tokius sunku prižiūrėti, tad žmonės nuolat važiuoja tvarkyti. Mano nuomone, prie kapo reikia ateiti, kad pagerbtum mirusįjį, o ne tam, kad užsiimtum nuolatiniu tvarkymu. Nuolat rūpintis reikia gyvaisiais, o ne mirusiaisiais. Jų kapai turi būti tvarkingi bei švarūs ir ilgai tokie išlikti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak kapus tvarkančio vyro, visų pirma kapas turi būti praktiškas, kad jo ilgai nereikėtų tvarkyti. Antra taisyklė – estetika. „Stengiuosi tvarkyti kapus taip, kad vyrautų dvi spalvos, būtų tik gyvi augalai – jokio plastiko, jokio dirbtinumo“, – teigia A. Bormas.
Kai tik pradėjo savo veiklą, pašnekovas bandė patarti ir kitiems sutiktiems kapinėse žmonėms. Vis dėlto mūsų tauta – ganėtinai konservatyvi, neklauso patarimų. „Jeigu močiutė nori juodžemio – ir kuo juodesnio, ir kuo daugiau, – jos niekaip neperkalbėsi. Aiškini, kad tai – nepraktiška, neprotinga, bet vis tiek neklauso, maža to, atšauna, kad tai – ne tavo reikalas“, – sako A. Bormas.
Pomėgis
A. Bormui kapų priežiūra – ne tiek darbas, kiek pomėgis. „Užtenka pinigų pavalgyti, ir gerai. Man tai yra pomėgis. Mėgstu rūpintis kapais. Nors jau daug jų tvarkiau, nėra dviejų vienodų“, – prisipažįsta vyras.
Kaip tvarkomas konkretus kapas? Užsakovas pateikia idėją, mūsų pašnekovas – siūlymus, kaip tai įgyvendinti. „Kartais visa tai vyksta visiškai anonimiškai. Juk sutvarkyti kapus prašo ir žinomi žmonės, įtakingi pareigūnai. Jie visiškai nenori, kad kas nors sužinotų, jog artimųjų kapus tvarko kažkas kitas, o ne jie. Lietuviai yra labai tradicinių pažiūrų, tad tokios paslaugos gali nė nesuprasti.
Prasidėtų klausimai ir vertinimai, suprask, net artimųjų kapais jau nebegali pasirūpinti... O štai Vakarų Europoje tai yra normali, visiems priimtina ir populiari paslauga“, – aiškina pašnekovas.
Kapo priežiūra gali kainuoti 30–60 litų per mėnesį. Beje, artimiesiems, neturintiems laiko netgi nuvykti į jau sutvarkytus kapus, paslaugą siūlančios bendrovės gali atsiųsti kapo nuotrauką.