Lietuva per dvidešimt metų pirmūnės vietą užleido Estijai, uodegos vieta atitenka Latvijai

Subyrėjus Sovietų Sąjungai panašioje ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje padėtyje atsidūrusios trys Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – dvidešimties metų atkarpą nubėgo skirtingai: anksčiau pirmūne buvusi Lietuva liko antra, į priekį išsiveržė Estija, o Latvijoje tendencijos artimiausiu metu nežada nieko gero.

„Trys Baltijos šalys yra kaip Dievo laboratorija, nes iš vienos pusės mes esame gana panašios, iš kitos pusės – skiriamės savo geografija, istorija, kultūra, kalba“, - sako pagrindinė knygos „Dvidešimties metų Baltijos valstybių kelias“ sudarytoja Tartu universiteto profesorė Marju Lauristin.

Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus Zenono Norkaus, naudojant sportinę terminologiją galima sakyti, kad Estija drauge su Vidurio Europos valstybėmis žaidžia antroje lygoje, tuo tarpu Lietuva, Latvija drauge su rumunais ir bulgarais – yra trečiosios lygos žaidėjai, bet tai esą nėra blogiausia variantas, nes egzistuoja ir ketvirtoji lyga, kuriai priklausančios šalys eksportuoja žaliavas ir energiją.

„Kadangi baigėsi čempionatas, naudosiu sportinę metaforą. Pasaulyje yra keturios lygos. Pirmoje lygoje žaidžia ir konkuruoja turtingiausios branduolio šalys, arba technologinio priešakinio krašto šalys, toliau galinčios augti tik radikalios ir palaipsnės inovacijos dėka. Į šitų šalių tarpą iš pokomunistinių šalių, mano nuomone, pavyko įsiterpti tik Slovėnijai. Toliau eina antroji lyga – pusiau branduolio šalys. Kaip jas suskirstyti ilga kalba, bet svarbiausia – užsienio prekybos struktūra, iš ko gyvena tos šalys, kaip palaiko mokėjimo balansą. Tai, be Vidurio Europos šalių, šiai lygai priklauso Estija, ne o mes su rumunais, bulgarais ir latviais žaidžiame trečioje lygoje. Bet tai nėra blogiausia variantas, yra ir ketvirtoji lyga - periferijos šalys su dviguba ekonomikos struktūra ir eksportuojamomis žaliavomis bei energija“, - svarstė Z. Norkus.

Lietuviai mažiau patenkinti nei estai, bet laimingesni nei latviai

Pagal žmogaus raidos indeksą praėjusiais metais Lietuva tarp 169 valstybių užima 44-ą vietą, Latvija – 45-ą, o Estija yra 34-a. Pirmoji šiame sąraše rikiuojasi Norvegija, antroji – Australija, trečioji – Naujoji Zelandija. Estijos mokslininkė M. Lauristin sako, kad žmogaus raidos indeksas turi įtakos bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžiui vienam asmeniui ir tikėtinai žmonių gyvenimo trukmei konkrečioje valstybėje. Be to, šalyse, kurios žmogaus raidos indekso skalėje yra aukštai, paprastai ir mažesnė nelygybė.

„Kai mes žiūrime į ekonominį išsivystymą, kitus rodiklius, matome, kad Estija, Latvija ir Lietuva yra tarsi trys sportininkai – slidininkai arba bėgikai, skuodžiantys tuo pačiu keliu“, - teigė M. Lauristin.

Tarkime, tikėtina gyvenimo trukmė 2010 m. Estijoje buvo 73,3 metai, Latvijoje – 73, Lietuvoje – 72,1 metai. 1980-aisiais Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė siekė 70,7 metų, Estijoje – 69,5, Latvijoje – 69,1. Estija ir Latvija apie 1995-uosius metus šioje srityje patyrė nokdauną, tačiau vėliau atsitiesė, Lietuvos gyvenimo trukmės ilgėjimas buvo nuosekliai augantis.

Tačiau, tarkime, Lenkijoje gyvenimo trukmė 2010 m. siekė 76 metus.

Švietimo srityje, pasak M. Lauristin visos šalys paveldėjo gerą išsilavinimo lygį: „Šioje srityje visos trys valstybės turėjome labai geras pozicijas, tačiau senesnių gyventojų grupių ir mažiau uždirbančių darbuotojų dalyvavimas švietimo sistemoje visą gyvenimą lieka neišspręstos. Be to, Estijoje problemų kelia švietimo feminizacija: mes turime 250 moterų su aukštuoju išsilavinimu 100-ui vyrų. Ir tai tikrai problema“, - pasakojo mokslininkė.

Tačiau skirtumai, anot jos, tarp trijų šalių labiausiai pastebimi tyrinėjant pasitenkinimą arba nepasitenkinimą esama padėtimi.

„Labai įdomu, kad mūsų išsivystymo lygis labai panašus, bet jis labai skirtingai vertinamas mūsų žmonių. Tai viena iš mūsų problemų, kodėl taip yra? Supaprastinti teiginiai, kad kuo geriau gyvename, tuo žmonės labiau patenkinti, nepasitvirtina ir tam yra labai daug skirtingų priežasčių“, - aiškino mokslininkė.

„Estijoje mes randame du kartus daugiau žmonių, kurie yra laimingi, palyginus su Latvija ar Lietuva. Kodėl taip yra, aš negaliu kompetentingai atsakyti už Lietuvą, bet Latvijoje 66 proc. sako, jog yra nepatenkinti. Lietuvoje yra daug geriau – 40 proc., bet nepatenkintųjų vis tiek daugiau nei patenkintųjų. Estijoje 50 proc. yra patenkinti ir 20 proc. nepatenkinti. Taigi skirtumas labai didelis. Kodėl? Įtakos tikriausiai turi kultūra, religija, ekonomika, politika“, - svarstė estų mokslininkė.

„Tas pats jeigu žiūrėtume į žmonių šeimų biudžetus. Mes klausėme apie pragyvenimo lygį palyginus su tuo, kuris buvo prieš dvidešimt metų. Estijoje sakančių, kad prieš dvidešimt metų buvo geriau, buvo 41 proc., Latvijoje – 58 proc., Lietuvoje – 46 proc. Estija ir Lietuva šiuo atveju labai panašios, Latvija išsiskiria“, - aiškino M. Lauristin.

Estijos piliečiai išsiskiria ir tuo, kad tarp trijų Baltijos valstybių jie labiausiai suinteresuoti likti savo šalyje. Klausiami, ar ar įsivaizduoja savo ar savo vaikų ateitį Estijoje, „taip“ atsakė 66 proc. estų. Lietuviai nebuvo tokie optimistai ir savo šalį ateitį įsivaizduoti sugeba tik 49 proc. apklaustų gyventojų, o latviai pesimistiškiausi – savo ateitį Latvijoje įsivaizduoja tik 46 proc. žmonių.

A.Ramonaitė: vieningo Baltijos kelio šiuo metu nėra

Lietuvos politologė Ainė Ramonaitė teigia, kad M. Lauristin pristatyta studija aiškiai atskleidžia, jog visų blogybių sukarti vien tik ant komunistinės praeities nepavyks, mat visos trys Baltijos šalys pradėjo prie vienos ir tos pačios starto linijos, tačiau sėkmė jas aplankė skirtingai.

„Kalbant apie visokias blogybes – politikoje ar socialiniame gyvenime – mes dažniausiai linkę viską, kas yra blogo, visus šunis sukarti ant komunistinės praeities. Tai labai paprasta, patogu, nuramina, nuima atsakomybę, nes, atrodo, kad mes nieko negalime padaryti, vienintelis dalykas, kas lieka, tai laukti, kol pasikeis karta ir pagerės gyvenimas savaime. Bet kai mes žvelgiame į tris Baltijos valstybes, tai visa tai, ką matome skirtingo tarp tų valstybių, leidžia mums sakyti, kad tai nėra komunistinės praeities paveldas arba kad iš jos galima vaduotis. Jeigu Estija skiriasi nuo Lietuvos, akivaizdu, kad ne komunistinė praeitis tuos skirtumus nulėmė“, - renginyje kalbėjo mokslininkė.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos, šiuo metu vieningo Baltijos kelio nėra, nes Estija yra atitrūkusi gerokai į priekį ir vystosi drauge su sėkmingomis Vidurio Europos valstybėmis – Čekija, Slovėnija, Vengrija, kai kuriais atvejais Lenkija. Tuo tarpu Lietuva ir Latvija, anot A. Ramonaitės, yra atsidūrusios tarsi žemesniame ešalone ir lenkia tik Bulgariją bei Rumuniją.

„Kita vertus, matyti, kad mes daug geriau atrodome nei Latvija – ne tiek pagal dabartinius rodiklius, kiek pagal tendencijas. Keista, bet latviai pastaraisiais metais daugeliu aspektų kažkaip destabilizuojasi, ten matysi negeros tendencijos, o daugelis Lietuvos rodiklių po truputį, po truputį kyla. Tarkime, galime paimti pasitikėjimo žmonėmis rodiklį, kuris yra įdomus ir daug ką pasakantis. Tai Lietuvoje jis gerokai pakilęs. Arba tas pats korupcijos lygis - po truputį taisosi reikalai. Didesnis vyriausybių stabilumas bei panašūs dalykai, tad tendencijos eina į gera“, - teigė A. Ramonaitė.

„Tas galėtų džiuginti, bet kitas dalykas, kuris stebina, kad mes – lietuviai ir latviai – kažkokiu keistu būdu esame beviltiškai įsmukę į politinio susvetimėjimo duobę, iš kurios mes ne tik neišlipame, bet ir grimztame giliau, nors objektyviai žiūrint reikalai vystosi geriau. Egzistuoja disproporcija tarp to, kaip vystosi šalis ir kaip žmonės jaučiasi“, - tęsė mokslininkė.