„Buvusiose komunistinėse šalyse į paramą ir pagalbą kitiems įsitraukia kur kas mažiau žmonių, nes tokia mąstysena nebuvo būdinga esant komunistiniam režimui. Net ir turtingi žmonės mano: kam man šelpti neturtinguosius, tai gali padaryti valstybė. Jie sako, kad moka mokesčius valstybei, kuri ir privalo užtikrinti visas paslaugas“, - interviu DELFI sakė Maltos ordino vadovas, viešėjęs Vilniuje ir susitikęs su prezidente Dalia Grybauskaite.

Pirmadienį susitikote su prezidente D. Grybauskaite, gal galiu paklausti, koks buvo susitikimo tikslas ir apie ką kalbėjote?

Mes padiskutavome apie ordino veiklą Lietuvoje ir apie tai, ko reikėtų imtis ateityje. Aptarėme problemas, kylančias rūpinantis senais žmonėmis ir vaikais, padiskutavome, kaip galėtume išplėtoti pirmosios pagalbos teikimą, pavyzdžiui, teikti ją mokyklose. Tikrai daug kalbėjome apie ateities darbus, nes veikti tikrai yra ką.

Matthew Festingas ir Dalia Grybauskaitė
Foto: DELFI / Audrius Solominas

Kaip Lietuva apskritai atrodo tarp visų šalių, kuriose dirba ordinas? Ar lietuviai linkę padėti kitiems žmonėms?

Žinoma. Aš niekad nesu buvęs Lietuvoje anksčiau, bet tikrai, manau, pokyčių per dvidešimt metų buvo labai daug. Lietuvoje tvyro tikrai gera dvasia. Tačiau valstybei vystantis kyla iššūkis išplėsti paramos teikėjų sąrašą, įtraukti verslo įmones, kas esant komunistiniam režimui, manau, buvo neįmanoma.

Kai ordinas buvo įsteigtas XII amžiuje jis tiesiogiai buvo susietas su religija ir Šv. Sostu, tačiau kaip yra dabar? Pavyzdžiui, ar ordino nariai privalo būti religingi?

Atsakymas yra, kad norint būti ordino nariu, turi būti ne tik religingas, bet ir praktikuojantis katalikas. Nes tai Katalikų Bažnyčios ordinas, kaip benediktinų ar koks kitoks. Taigi norint būti ordino nariu privalai būti praktikuojantis katalikas, tai pirma.

Tačiau yra daugybė žmonių, kurie dirba su mumis – darbuotojai, samdomi žmonės, savanoriai – priklauso įvairiausioms grupės. Yra ir nekatalikų, nekrikščionių, kai kurie iš viso net nereligingi, tačiau jie padeda žmonėms ir yra įtraukiami į mūsų darbą. Mes tikrai neturime jokių reikalavimų, susijusių su religija, savanoriams, visiškai nediskriminuojame žmonių dėl jų įsitikinimų.

Ar tai reiškia, kad muslumoniškuose kraštuose savanoriai būna musulmonai?

Kas įdomu, Artimuosiuose Rytuose, ypač Libane, mes turime ryšių su Šiitų fondu (šiizmas yra islamo kryptis, religinio mokymo šaltiniu pripažįstanti tik Koraną, bet ne Sunas, kuriose aprašomas pranašo Mahometo gyvenimas ir elgsena - DELFI). Šiame regione veikia mobilūs medicinos centrai – vienas yra nuolatinis, o kiti važinėja po regioną suteikdami pirmąją pagalbą kaimuose ir miesteliuose. Ir tai mes darome kartu su šiitais.

Tiesiog per vietoves keliauja autobusiuskas su Maltos ordino kryžiais ir Šiitų fondo atributika. Net ir darbuotojai, ypač moterys, yra apsirengę pagal islamo reikalavimus, tačiau dėvi ir Maltos ordino kryžius. Tai puikus bendradarbiavimo pavyzdys tarp dviejų religijų.

Paprastai Vakarų šalių visuomenės kritikuojamos dėl individualizmo, todėl kyla klausimas, kaip ordinui sekasi dirbti ten, kur žmonės paprastai rūpinasi tik savo ir savo šeimos gerove?

Tikiuosi, kad šios tendencijos kreivė bent jau nekyla aukštyn. Taip, tai problema, tačiau daugybėje Europos šalių vis dar yra žmonių, kurie pasiruošę padėti kitiems, ir, mano nuomone, jų daugėja. Tačiau buvusiose komunistinėse šalyse į paramą ir pagalbą kitiems įsitraukia kur kas mažiau žmonių, nes tokia mąstysena nebuvo būdinga esant komunistiniam režimui. Net ir turtingi žmonės mano: kam man šelpti neturtinguosius, tai gali padaryti valstybė. Jie sako, kad moka mokesčius valstybei, kuri ir privalo užtikrinti visas paslaugas. Visose srityse yra žmonių, kurių vertybės ir mąstysena nepasikeitė nuo tų laikų.

Galbūt galite papasakoti, kokios yra jūsų kasdienės kaip ordino vadovo pareigos? Ką jūs kasdien veikiate, koks jūsų darbas?

Na, daugiausia savo laiko praleidžiu keliaudamas po įvairias valstybes, apžvelgdamas, kaip žmonės dirba, ir dėkodamas už jų atsidavimą. Kartais aplankau žmones, kuriais ordinas rūpinasi. Pavyzdžiui, užvakar aplankiau seną moterį jos namuose, kuria ordino savanoriai rūpinasi. Žmonės, kuriems reikia pagalbos, yra seni ir jauni, neįgalieji ar sergantys, socialiai atskirti bei stokojantys maisto – visiems jiems reikia pagalbos. Taigi didžioji mano laiko dalis prabėga susitikinėjant su žmonėmis arba planuojant kitus vizitus.

Kiek žinau, ordinas teikia paramą ir įvairių konfliktų zonose...

Taip, tikrai mes tai darome. Mes turime paskirstymo komandą, kuri yra įsikūrusi Vokietijoje. Ar ištinka krizės, natūralios stichinės nelaimės, karas ar bet kas, paskirstymo komanda vyksta į vietą ir nustato, kuo galime padėti. Aišku, vienose vietose dirbti lengviau nei kitose, bet tai priklauso nuo įvairių aplinkybių.

Šiuo metu naujausia darbo vieta yra Pakistanas, nes šalies šiaurę užklupo žemės drebėjimas. Dirbame ir Afganistane, Irake, Libane, Maroke, Egipte ir daugybėje kitų šalių – dirbame ten, kur mūsų reikia.

Tačiau kai dirbate konflikto zonose, ar abi konflikto šalys paprastai yra linkusios suteikti jums galimybes padėti civiliams gyventojams? Tarkime, ar nebūna taip, kad, pavyzdžiui, Izraelis sutinka leisti Maltos ordinui darbuotis, o palestiniečių savivaldos institucijos – ne?

Na, mes išties dirbame Palestinoje, Vakarų krante. Aišku, tai gana sudėtinga vieta, bet didelių kliūčių nesama. Palestinoje yra dvi motinų ir vaikų klinikos – viena valdoma organizacijos „Caritas“, kita – mūsų. Nors čia gimsta daugybė kūdikių, tačiau klinikos yra tik dvi. Įsivaizduokite, vien per šešis mėnesius mūsų ligoninėje gimė beveik 50 tūkst. kūdikių.

Galbūt galite atskleisti, kas daugiausia finansuoja Maltos ordino veiklą?

Foto: DELFI / Audrius Solominas

Iš tiesų finansavimas ateina iš keleto šaltinių: dviejose valstybėse Vokietijoje ir Prancūzijoje mes turime milijonus rėmėjų – tarp jų yra ir mažos senos moterytės, kurios paaukoja po 5 eurus, ir turtingi žmonės. Taigi dalis pinigų ateina iš čia. Didelę dalį lėšų skiria Europos Sąjunga. Tai reiškia, kad pinigus skiria iš esmės Europos valstybių vyriausybės. Be to, didelė dalis lėšų ateina per Jungtines Tautas, kurioje veikia Vyriausioji komisija pabėgėlių reikalams, taip pat per Pasaulio sveikatos organizaciją.

Tuo tarpu kai ištinka stichinės nelaimės, pavyzdžiui, kai Haityje buvo žemės drebėjimas, mes kreipiamės į įvairias organizacijas, pavienius žmones, kurie aukoja pinigus.

Problema yra ta, kad žmonės gana greitai užmiršta, jog kažkurioje pasaulio dalyje vandenynas nuplovė pusę derliaus ir pridarė kitų rūpesčių. Pavyzdžiui, jeigu apie situaciją kažkurioje šalyje nerašoma pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, tai žmonės mano, jog viskas gerai arba mano, kad su problemomis puikiai dorojamasi. Todėl mes nuolat primename, kad parama turi būti tęstinė.

Mums labai sekasi dėl to, kad Maltos ordinas yra senas ir turi ilgą istoriją. Be to, Italijoje ir Austrijoje turime pagrindą, galintį išlaikyti mūsų pačių organizaciją (Austrijoje ir Italijoje Maltos ordinui priklauso truputis žemių – DELFI). Tai leidžia mums finansuoti savo pačių išlaidas ir išlaikyti administraciją. Tai didelis privalumas.

Ką galite papasakoti apie moterų dalyvavime Maltos ordine? Ar joms leidžiama būti narėmis?

Taip, žinoma. Tiesą sakant, mes negalėtume teikti humanitarinės pagalbos be moterų. Aš kalbu apie įvairias veiklos sritis, pavyzdžiui, kad ir neįgaliųjų bei sergančiųjų piligrimų keliones į Lurdą. Kadangi patys neįgalieji ir sergantieji yra skirtingų lyčių, mes negalėtume suorganizuoti kelionių be moterų pagalbos. Daugybė ordino narių yra moterys.

Kita sritis, kurioje būtinos moterys, kur būtina rūpintis konkrečiomis gyventojų grupėmis. Pavyzdžiui, Centrinėje Afrikoje gausu politinių neramumų. Rytiniame Konge sukilėliai labai dažnai grobia moteris iš gyvenamųjų vietų, miške išprievartauja ir vėl siunčia namo, tačiau jų šeimos išprievartautų moterų kartais nebepriima. Todėl mes turime tokią programą, padedančią moterims, kurias sukilėliai pagrobė, išprievartavo, o šeima atstūmė. Tai irgi sritis, kurioje mes negalime dirbti be moterų pagalbos.

Ką tik paminėjote piligrimų keliones į Lurdą, tad norėčiau sugrįžti prie klausimo apie religiją ir ordiną. Kodėl ordino veikla taip susijusi su religija šiais laikais? Kodėl negalima padėti žmonėms be religinio pagrindo?

Tiesiog tai iš dalies priklauso ir nuo mūsų ordino istorijos. Būti krikščioniu reiškia, kad turi rūpintis ir kitais, kituose žmonėse turi pamatyti Kristų. Todėl šis ryšys tarp krikščionių bei darbo vardan kitų žmonių yra natūralus. Be to, mes iki šiol esame katalikiškas ordinas, priklausantis Katalikų Bažnyčiai, todėl tikėjimas yra mūsų veiklos motyvacija.

Žinoma, yra daugybė organizacijų, kurios yra nereliginės, tačiau dėl mūsų istorijos nutiko taip, kad mes esame religinė organizacija.

Tačiau šiais laikais Vakarų visuomenėse religija nėra tokia populiari...

Kodėl ne? Daugybėje valstybių religingų žmonių skaičius auga, kitose mažėja... Žmonės atranda tam tikrą modernų konsumerizmą, kurio esmė ne tik rūpintis savo materialiu gyvenimu, bet ir atsigręžti į religiją. Tai labai įdomu. Beje, tai būdinga jaunesnei kartai. Žmonės pastebi, kad religija yra kažkas artimo jų sielai. Konsumerizmas ir sekuliarizmas yra akli sąjungininkai, kurių veiklos rezultatas yra tiesiog prekės ir paslaugos. Todėl aš manau, kad ateityje religijos vaidmuo išaugs.

O ar dirbant konflikto zonose krikščioniška ordino istorija nėra kliūtis bendradarbiauti su žmonėmis iš kitų kultūrų?

Tiesą sakant, tikrai ne – netgi atvirkščiai. Juk krikščioniškoji etika puikiausiai nurodo, kad reikia rūpintis savo artimu. Tikėjimas kaip tik suteikia motyvaciją užsiimti šia veikla. Aišku, reikia suvokti, kad kito tikėjimo žmonės gali skirtingai mąstyti, kad turi kitokius idealus, bet bendrąja prasme tikėjimas kaip tik padeda.

Tiesiog atsiremiant į Samuelio P. Huntingtono knygą „Civilizacijų susidūrimas“, susidarė nuomonė, jog skirtingų tikėjimų žmonės ne visuomet būna pakantūs vieni kitiems...

Nemanau, kad tai tiesa. Teiginys apie civilizacijų susidūrimus, grįstus religija, yra supaprastintas. Aišku, religija vaidina tam tikrą vaidmenį, tačiau yra tiek įvairiausių komplikuotų motyvų, kodėl žmonės kenkia vienas kitam – tai ir ekonominiai interesai, ambicijos, godumas ir panašiai. Labai retai konfliktai turi vieną vienintelę priežastį.

Keliose šalyse ordinas dirba šiuo metu?

Skaičius nuolat kinta, nes mes pradedame dirbti vienoje šalyje, nustojame kitoje. Bet šiuo metu dirbame daugiau nei 100 šalių viena ar kita forma. Kai kuriose vietose reikia labai daug pastangų, kitur mažiau, todėl ir mūsų indėlis varijuoja.

Galbūt galite papasakoti, ar ordino veikla iš esmės skiriasi skirtingų kultūrų valstybėse? Tarkime, Lietuvoje savanorių, dirbančių su Maltos ordinu nėra perdėtai daug (Lietuvoje dirba apytiksliai apie 400 suaugusių Maltos ordino savanorių ir apie 300 jaunųjų savanorių - DELFI). Galbūt tai susiję su kultūra, buvusiu komunistiniu režimu?

Manau, kad bet kuri šalis, kuri neseniai patyrė represinį režimą (tarp jų ir sovietų okupuota Lietuva) pasižymi tam tikra baimės dvasia. Tai lemia žmonių mąstyseną, kad jie dažniau nori gerai veikiančios vietinės organizacijos. Įdomu tai, kad per paskutiniuosius dvidešimt metų pastebimas tikrai žymus visų Rytų Europos valstybių tobulėjimas humanitarinės pagalbos srityje.

Ar Maltos ordinas dirba kaimyninėje Baltarusijoje?

Taip, dirbame, bet ten nėra pernelyg daug veiklos. Tačiau sėkmė priklauso ir nuo mūsų ambasadoriaus veiklos, kiek jis gali nuveikti, kiek turi kontaktų. Jeigu konkrečioje šalyje mes turime Maltos ordino asociaciją, tuomet darbas iškart tampa lengvesnis. Jeigu asociacijos neturime, tada neturime ir reikalingų žmonių, kurie išmanytų konkrečios šalies problemas, pažeidžiamas visuomenės grupes ir panašiai.

Ar tai, kad Baltarusija yra diktatūrinė šalis, nekliudo ordino veiklai?

Tiesiog reikia dirbti su tuo, ką randi vietoje. Nereikia bandyti pakeisti pasaulio, geriau išanalizuoti situaciją ir prie jos prisitaikyti tam, kad pasiektum konkrečių tikslų. Pavyzdžiui, prezidentas Aleksandras Lukašenka yra aplankęs mane Romoje, aš jį priėmiau, mes padiskutavome. Kai priimi šalies prezidentą pas save, tu nepriimi jo kaip asmens – priimi jį kaip Baltarusijos žmonių atstovą.

Mes labai stengiamės išlikti apolitiški. Faktas yra tas, kad šiuo metu jis yra savo šalies prezidentas, taip tiesiog yra. Reikia dirbti su tuo, kas yra. Ir dėl to, kad mes labai smulkmeniškai laikomės apolitiškos linijos, nekritikuojame lyderių ar sistemų, mes galime dirbti vietose, kur kitos organizacijos nepriimamos.

Geras pavyzdys yra Birma, kur beveik niekas negali dirbti, nes kritikuoja režimą, vadina jį represiniu. Tai tarsi toks uždaras ratas. Prieš trejus metus mes Birmoje turėjome apie 50 mums dirbančių žmonių, dabar apie 200. Turi būti pragmatiškas ir jautrus.

Aišku, mes turime principus, tačiau jeigu mes norime padėti žmonėms, privalome susitaikyti su aplinkybėmis. Negalima laikytis principo, jog nemėgdamas konkretaus režimo aš atsisakysiu padėti ir vargšams. Tai apgailėtina. Jeigu mes taip elgtumėmės, tai tokioje Birmoje visai negalėtume padėti šios šalies žmonėms, nors jiems tos pagalbos reikia.

O ar yra skirtumas dirbant išsivysčiusiose ir neišsivysčiusiose valstybėse?

Įdomiausia tai, kad net labai turtingose ir išsivysčiusiose valstybėse dalis žmonių yra labai neturtingi ir užmiršti. Labai geras pavyzdys yra JAV. Ši valstybė tikrai yra labai turtinga, gyventojų pajamos didelės, tačiau tuo pat metu joje gyvena labai neturtingų žmonių. Pavyzdžiui, lankiausi vienoje Niujorko ligoninių, kur guli itin neturtingi žmonės.

Kaip žinote, JAV sveikatos apsaugos sistema iki šiol buvo pagrįsta savanorišku draudimu ir jeigu asmuo neapsidraudęs, jis privalo už medicinines paslaugas mokėti nežmoniškus pinigus. O jeigu tu neturi pinigų ir negali sumokėti, tai tavęs tiesiog negydys. Aišku, jeigu jūs nugriuvote gatvėje, kas nors jus paims ir nuveš į ligoninę, bet nuo to, kad jus paguldys į lovą, bet negydys, geriau nepasidarys.

Tad mūsų savanoriai dirba šioje ir kitose panašiose ligoninėse. Atrodo, turtingiausias miestas turtingiausioje pasaulio valstybėje, tačiau čia gyvena labai skurdžių žmonių.

Kitose urbanizuotose valstybėse taip pat susiduriame su daugybe problemų, kurių neturi neišsivysčiusios visuomenės – narkotikų vartojimas, gatvės nusikalstamumas, vagystės ir apiplėšimai dėl narkotikų. Taigi darbo tikrai yra daug ir išsivysčiusiose šalyse. Ir kuo visuomenė labiau sekuliarizuota ir kuo labiau jos nariai nutolę nuo šeimos, tuo mažiau žmonių rūpinasi vieni kitais ir kyla visokiausių problemų.

Pavyzdžiui, Londone tūkstančiai žmonių miega tiesiog gatvėse. Be to, Vakarų valstybėse nuolat didėja senų žmonių skaičius, kurios jaunoji kartas kartais nebegali išlaikyti. Taigi veikti ką yra kiekvienoje šalyje. Dažnai mes nepastebime problemų, kurios yra po pat mūsų nosimis.

Maltos Ordinas arba karinis šv. Jono Baptisto vardo ordinas buvo įkurtas apie 1048 m. Jeruzalėje. Manoma, kad pirkliai iš Amalfio hercogystės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje, paprašė Egipto kalifo leidimo pastatyti Jeruzalėje bažnyčią, vienuolyną ir ligoninę.

Oficialus Šv. Jono ordino tikslas buvo rūpintis piligrimais, atvykstančiais į Palestiną, bet realiai joanitais vadinami riteriai vienuoliai kartu su tamplieriais bei iš dalies teutonais įtvirtino karinį Vakarų dominavimą Palestinoje, mat po Pirmojo kryžiaus žygio 1096-1099 m. kryžininkai Palestinoje sukūrė keturias valstybes: Jeruzalės karalystę, Antiochijos kunigaikštystę, Edesos ir Tripolio grafystes.

1113 m. popiežius Paskalis II patvirtino suteikė šv. Jono ligoninei ypatingą statusą ir suteikė teisę ordinui rinkti vadovus be Katalikų Bažnyčios įsikišimo.

Padažnėjus musulmonų kariniam spaudimui 1130 m. šv. Jono ordinas įsikūrė Rodo saloje, tačiau neatlaikęs turkų musulmonų antpuolių 1530 m. persikėlė į Maltą. Nuo tuometinio Didžiojo magistro Jeano de la Vallette pavardės kilo ir dabartinės Maltos valstybės sostinės Valetos pavadinimas.

1798 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas okupavo Maltos salą, tad ordinas buvo priverstas išsikelti. 1834 m. ordinas įsikūrė Romoje ir nors tai nėra valstybė, tačiau tarptautinė bendruomenė pripažįsta ordiną esant suverenų tarptautinės teisės subjektą.

Maltos ordinui vadovauja Didysis magistras, kuris yra renkamas iki gyvos galvos. Didysis magistras privalo būti pasaulietiškas vienuolis, tarptautiniu mastu jis pripažįstamas kaip valstybės vadovas. Maltos ordino Didysis magistras turi jam Katalikų Bažnyčios suteiktą kardinolo laipsnį, tačiau yra gerbiamas ir kaip buvęs Rodo bei Maltos princas.