Kol politikai sprendžia, kas yra šeima, dabar galiojančio šeimos apibrėžimo neatitinkančios šeimos ir toliau susiduria su daugybe kliūčių. Negana to, jos turi atlaikyti neigiamą visuomenės požiūrį. Ypač sunku tai padaryti vienišoms moterims, kurios augina vieną ar daugiau vaikų.
Skaudžiausia – žmonių abejingumas
Būti vieniša motina Lietuvoje reiškia turėti daug vaikų, būti priklausomai nuo alkoholio, valstybės malonės, neturėti darbo ir gyventi su smurtaujančiu vyru. Tačiau ne visos vienišos motinos yra tokios. Daugelis jų sėkmingai dirba, rūpinasi savo atžalomis, namais.
„Nemanau, kad nepilnos šeimos Lietuvoje turėtų tapti norma ir visuotinai priimtinu šeimos modeliu, tačiau jos kaip ir kitos šeimos nusipelno visuomenės palaikymo, o ne pasmerkimo“, – sakė Kaune veikiančio motinos ir vaiko paramos ir labdaros fondo „Aušta“ vadovė Inga Gavelienė.
Šiandien vienišos motinos susiduria su daugybe problemų. Didžiausia jų – neigiamas visuomenės požiūris. Tai veikia ne tik moterų, bet ir jų vaikų emocinę būklę. Vaikai, kurie neturi vieno iš tėvų, yra labiau pažeidžiami. Ant moters pečių gula ir kiti svarbūs dalykai, tokie kaip vaikų auklėjimas ir vienintelio šeimos maitintojo statusas.
I.Gavelienė mano, kad problemos mastas vis didėja: vis daugiau šeimų skiriasi arba renkasi gyvenimą ne santuokoje. Atsakomybę turėtų prisiimti tiek valstybė, tiek visuomenė. „Pirmiausia reikia stiprinti ir puoselėti santuoka grįstą šeimą. Tačiau remti privalome ir tas šeimas, kuriose yra tik vienas iš tėvų“, – tradicinį šeimos modelį palaikanti teigė „Auštos“ vadovė.
Fiziniai poreikiai ne visada svarbiausi
Tris vaikus viena auginanti kaunietė Aurelija S. ne kartą susidūrė su valdininkų abejingumu. Dešimt metų mynusi savivaldybės ir kitų valstybės įstaigų slenksčius ir pildžiusi daugybę įvairiausių dokumentų, dėmesio ji sulaukė tik tada, kai gavo tuometinio Kauno mero Andriaus Kupčinsko užtarimą.
„Skaudžiausia tai, kad į tave ir tavo situaciją niekas neatsižvelgia. Siuntinėja vieni pas kitus, vilkina laiką, nieko konkretaus nepasako. Informacijos apie pasikeitusią tvarką taip pat niekas nepateikia“, – skundėsi daugiavaikė mama. Moteris tikino, kad auginant tris vaikus darbo susirasti beveik neįmanoma. Visi darbdaviai bijo, kad tokios darbuotojos nebus darbingos dėl galimų vaikų ligų.
Moteris džiaugiasi, kad turi, kur gyventi. Anot jos, daugybė vienišų motinų gyvena būstuose su bendra virtuve, kur trijų kambarių bute glaudžiasi dvi ar trys šeimos. „Gauti savivaldybės skiriamą socialinį būstą yra neįmanoma. Jo laukti tenka 16 ar daugiau metų. O juk per tokį laiką ir vaikai užauga. Valdininkams mes nerūpime“, – kalbėjo moteris.
Aurelija S. džiaugiasi ir dėl to, kad panašaus likimo moterys randa viena kitą, bendrauja, keičiasi informacija, palaiko, kai būna sunku. Daug padeda ir Kaune esantis „Auštos“ fondas. Sunkiausiai besiverčiančioms mamoms jis tiekia maistą, vitaminus, drabužius. Ilgamečiu organizacijos rėmėju tapo ir Kauno valstybinis lėlių teatras. Vienišos motinos savo mažyliais gali nemokamai lankytis spektakliuose.
Tačiau I.Gavelienė pabrėžia, kad fizinių poreikių patenkinimas yra tik dalis jų teikiamos pagalbos. Neką mažiau svarbu yra mokyti tokias šeimas puoselėti savivertę, slopinti vienišumo jausmą, užimti jų vaikus.
Šeimos koncepcija dar svarstoma
Konstitucinis Teismas netrukus nustatys ir paskelbs, ką Lietuvoje dera laikyti šeima. 2008 m. Seimo patvirtinta šeimos koncepcija sukėlė dideles diskusijas Lietuvoje dėl šeimos, darnios šeimos, išplėstinės šeimos bei nepilnos šeimos sąvokų.
Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje, šeima apibrėžiama kaip susituokusi pora su vaikais ar be jų. Darnia šeima vadinama šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę. Išplėstinė šeima – tai sutuoktiniai, jų vaikai (įvaikiai) ir kartu gyvenantys artimieji giminaičiai, o nepilna šeima vadinama šeima arba išplėstinė šeima, kurioje santuokai pasibaigus vaikai yra netekę vieno ar abiejų tėvų.
Teisininkai nurodė, kad koncepcijoje nustatytas šeimos apibrėžimas gali prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir kai kurioms žmogaus teises ginančioms konvencijoms. Siūloma šeima laikyti ne išimtinai formalių juridinių aktų pagrindu sudarytą santuoką, bet ir „susiklosčiusius šeimyninius ryšius tarp tėvų, vaikų ir kitų artimų giminaičių“.
Seimo narių grupei Konstitucinio Teismo posėdyje atstovavo Seimo nariai Julius Sabatauskas ir Algirdas Sysas, kurie teigia, kad šeima laikyti reikia ne tik susituokusius Lietuvos piliečius. Jiems prieštarauja Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras bei Seimo narė Rima Baškienė. Jų manymu, valstybė turėtų remti tik santuokos pagrindu sukurtas šeimas.
Valstybė neturėtų kištis į privatų gyvenimą
Lilija Vasiliauskienė, Vilniaus moterų namų direktorė
Mes remiame A.Syso ir J.Sabatausko poziciją. Manau, kad šnekėjimas apie moralines vertybes ir siekiamybes nėra valstybės funkcija. Valstybė neturėtų kištis į privatų gyvenimą.
Šeima – tai bet koks vieni kitus remiančių, kartu gyvenančių žmonių darinys. Yra daugybė šeimos modelių. Šiuolaikinėje visuomenėje nebereikėtų davatkiškai postringauti.
Svarbiausias valstybės tikslas turėtų būti suvienyti tautą, o ne atvirkščiai. Labiausiai kenčia vaikai. Šiandien mokyklose opi vaikų patyčių, jų žiaurumo vienas kito atžvilgiu problema. O juk dažniausiai tokie vaikai mato smurtą savo šeimoje. Todėl ir prieštaraujame tokiam valstybės kišimuisi. Dažnai moterys išsiskiria kaip tik tam, kad apsaugotų savo vaikus. Toliau engti tą moterį ir vaiką yra tiesiog nehumaniška.
Į moterų krizių centrą vienišų moterų kreipiasi mažai. Du trečdaliai besikreipiančiųjų yra ištekėjusios arba jau išsiskyrusios. Net 63 proc. Lietuvos moterų teigia, kad yra patyrusios smurtą, todėl yra aišku, kodėl šeimos išyra.
Reiktų atskirti teisinę ir kultūrinę erdves
Algimantas Ramonas, Nacionalinės šeimos ir tėvų asociacijos tarybos narys
Šeimos institucija pirmiausia prasideda nuo jos teisinio sureguliavimo. Valstybė sprendžia, kas yra naudingiausia tiek jai, tiek šeimai. Manome, kad tik santuokos forma įtvirtinti santykiai yra aiškus juridinis įsipareigojimas ir tokia forma turėtų būti visų šeimų siekiamybė. Tačiau tai tik teisinis aspektas. Kultūrinė erdvė ir žmonių santykiai joje – visiškai kita sritis. Šias dvi sritis būtina atskirti. Žmonės gali vadintis taip, kaip jaučiasi. Jei išsiskyrusių tėvų vaikas mokykloje piešia šeimą, kurioje yra tik vienas iš tėvų, mokytoja jokiu būdu neturėtų į tai reaguoti neigiamai.
Suprantu, kad kartais teisinis instrumentas gali žeisti žmogų, bet jis yra reikalingas.
Į mus kreipiasi daugybė įvairių šeimų, matome daug pavyzdžių. Ne visada yra taip, kaip žmonės teigia. Dažnai regime, kokie nesaugūs jaučiasi tie, kurie deklaruoja, kad jų pasirinktas gyvenimo būdas ne santuokoje yra geras ir tinkamas. Taip teigdami, jie tik bando apginti savo poziciją.
Tikiuosi, kad bus priimtas sąžiningas sprendimas, o ne toks, koks būtų populiarus. Juk Konstitucija yra ilgalaikis ir pats svarbiausias valstybės dokumentas.