- 1993 metais esate sukūręs dokumentinį filmą „Česlovo Milošo sugrįžimas“. Dabar kuriate naują filmą. Tai atsitiktinumas ar žadate sukurti filmų seriją apie šią pasaulio literatūros garsenybę, vis dar per mažai žinomą Lietuvoje?
- Filmas „Česlovo Milošo sugrįžimas“ buvo sukurtas tada, kai poetas Lietuvoje apsilankė po 52 metų pertraukos. Nusprendėme šį sugrįžimą įamžinti. 1992 metais Lietuvoje kartu su tėvu lankėsi ir jo sūnus Antonis. Filmuodami naująjį filmą, lankėmės sūnaus namuose JAV, Ouklende. Grįždamas mintimis į buvusią viešnagę, kuri ir užfiksuota tame filme, Antonis prisiminė, kaip tėvas, atvykęs į viešbutį Lietuvoje, iš lagamino išsitraukė blizginti batus ir prisiminė analogišką situaciją Stokholme per Nobelio literatūros premijos iškilmes, kur jo laukė daugybė oficialių susitikimų ir niekam nerūpėjo jo tikrieji išgyvenimai. Savo tėviškę Lietuvoje, kurią aprašė knygoje „Isos slėnis“, po penkių dešimtmečių rado visiškai suniokotą. Tėviškės mitas buvo gražesnis nei realybė, kurią poetas pamatė grįžęs į gimtinę. Lietuvoje išgyventos emocijos virto nauju eilėraščių ciklu.
- Česlovas Milošas, Oskaras Milašius, Adomas Mickevičius – pavardės lyg monumentai, bet kiekvienas jų, kol netapo literatūriniais stabais, gyveno kasdienį gyvenimą, kažką mylėjo, kažko nekentė. Ką apie Č. Milošą pasakoja jo sūnus Antonis, kurį ką tik filmavote Amerikoje?
- Poetas ir rašytojas turi du sūnus - Antonį, su kuriuo buvome susitikę, ir Piotrą. Antonis nuo vaikystės domėjosi humanitariniais dalykais, tačiau dabar jo darbo sritis yra elektronika ir chemija. Antonis yra išvertęs tėvo poezijos į anglų kalbą. Ir tai ne atsitiktinis epizodas, vertimai užima nemažą jo gyvenimo dalį. Tėvas ir sūnus buvo labai artimi, dar prieš tėvo mirtį jiedu sumanė išleisti kompaktinę plokštelę „Upės“, joje skamba Antonio parašyta muzika tėvo eilėms. Sūnus nėra linkęs per daug atvirauti apie tėvo asmeninį gyvenimą. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir jų, egzistuoja tam tikri tabu. Antrasis Č. Milošo sūnus Piotras serga dvasios liga, brolis juo nuoširdžiai rūpinasi. Yra žinoma, kad daugel metų Česlovas Milošas ir jo šeima gyveno nepritekliuose. Stabilias pajamas rašytojas pradėjo gauti tik 1961 m., pradėjęs dirbti Kalifornijos universitete Berklyje. Tada jau įstengė nusipirkti namelį Grizzly Peak bulvare Berklyje. Dabar tą namą nusipirkęs žurnalistas Markas Danneris, vienas iš mūsų kuriamo filmo herojų. Ten Č. Milošas gyveno iki 1993 metų, kol persikėlė į Krokuvą. Grizzly Peak lietuviškai reiškia Lokio viršūnė. Ir iš tiesų, tai aukšta kalva, nuo kurios matosi San Francisko įlanka, Auksinių vartų tiltas. Visa tai rašytojas matydavo iš savo namo terasos ir ten sukūrė daugybę nuostabių kūrinių. Kadangi virš įlankos dažnai kyla rūkas, jam tai primindavo Lietuvos rūkus. Poemoje misterijoje „Kur saulė teka ir kur nusileidžia“, sukurtoje 1974 m., aprašomi ir persipina Kalifornijos ir Lietuvos vaizdai.
- Ar apsigyvenęs Kalifornijoje ir pradėjęs dėstyti universitete Berklyje poetas jautėsi pakankamai laimingas?
- Ne. Jis jaučiasi labai blogai. Savo būseną jis apibūdino taip: „Jaučiuosi kaip valtis be irklų dideliame vandenyne“. Jis gyveno atskirtyje, be savo draugų, poezijos gerbėjų, kadangi visuomet rašė tik lenkų kalba, kūrė poeziją, kuri tuo metu Amerikoje buvo nežinoma, o Lenkijoje buvo uždrausta spausdinti jo kūrybą. Jis nuolat prisimena Vilnių, kurį vadina miestu be vardo, gimtųjų Šetenių apylinkes Kėdainių rajone. Pradeda versti lenkų poeziją į anglų kalbą, vėliau ir anglų poeziją į lenkų. Filme kalbantis Tomas Venclova liudija, kad į San Franciske vykdavusius Č. Milošo vakarus susirinkdavo vos saujelė žmonių. Ilgą laiką jis buvo nežinomas net literatūrinei Amerikos visuomenei, žinoma, padėtis visiškai pasikeitė jam gavus Nobelio literatūros premiją 1980 metais. Mums Berklis, kuriame gyveno kūrėjas, labai patiko, jame gyvena daug šviesuomenės, mokslo žmonių. Ištisus metus vasara, šilta. Bet Č. Milošas labai ilgėjosi metų laikų kaitos, pas vieną draugų, kurio namo sienas puošė žiemos peizažai, važiuodavo pasigrožėti žiemos vaizdais.
- Jau pasakėte, kad literatūros garsenybės gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas. Ar sutalpinsite į dokumentinį filmą visas Česlovo Milošo gyvenimo spalvas, juk jų jo gyvenime netrūko?
- Česlovo Milošo biografija – tarsi įtempto siužeto nuotykių filmas. Viliuosi, kad kada nors apie tai bus sukurtas vaidybinis filmas, nes pats jo gyvenimas to prašosi. Poetas gimė 1911 metais Šeteniuose. Kai sūnui tebuvo dveji, mama jį išsivežė į Sibirą, prie Jenisiejaus upės, kur kelių ir tiltų statybos inžinieriumi dirbo jo tėvas. 1914 metais šeima grįžta į Šetenius, bet prasideda Pirmasis pasaulinis karas, tenka evakuotis ir vėl priešakyje – ketveri klajonių metai tuometinės Rusijos imperijos karo keliais. Ryškiausias Česlovo prisiminimas, kaip būdamas gal šešerių, jis pasimeta Oršos geležinkelio stotyje. Viename savo eilėraščių jis rašo apie tą situaciją maždaug taip: „Jei manęs nebūtų tada suradę, visa tai būtų pakeitę mano likimą – šiandien būčiau ne tas, kas esu, rašyčiau kita kalba“. Pasimetimo siaubas karo sumaišties apimtoje svetimo miesto stotyje niekada nebepasimiršo. Buvimas ant ribos lydi jį visą gyvenimą. Galiausiai jie grįžta į Šetenius, o 1920 metais persikelia į Vilnių. Baigęs Vilniaus universitetą, gauna Nacionalinio kultūros fondo stipendiją ir 1934 metais išvyksta tobulintis į Paryžių, kur lanko paskaitas, muziejus, bendrauja su savo giminaičiu poetu Oskaru Milašiumi. Jis labai stipriai paveikė ne tik Česlovo Milošo poeziją, bet ir gyvenimą. Oskaro paveiktas, vardan poeto misijos, jis paliko savo pirmąją didelę meilę Jadvygą.
- Ar paragavęs paryžietiško gyvenimo poetas dar grįš į Vilnių?
- Grįžo. Tačiau iš Paryžiaus grįžusį kūrėją Vilnius vargina savo provincialumu, jam čia nuobodu. Nors vėliau jo kūryboje Vilnius tampa mitologiniu miestu kaip ir Nevėžis, kurį jis vadina Isos slėniu, bet po Paryžiaus jį buvo apėmę kitokie jausmai. Jis rašo: „Nenorėjau sugrįžti po melancholišku dangumi su sunkiais debesimis ir varnų krankimu, į liūdnus kraštovaizdžius“. Vilniuje įsidarbina lenkų radiofone, bet netrukus atleidžiamas kaip politiškai nepatikimas.
1937 metais jis išvažiuoja į Varšuvą ir ten dirba radijuje. Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Per evakuaciją jis atsiduria Rumunijoje, nusprendžia grįžti į Lietuvą. Poeto pažįstamas rašytojas, redaktorius Juozas Keliuotis suorganizuoja jam lietuvišką pasą, ir Č. Milošas per Ukrainą, Latviją 1940 metais grįžta į Lietuvą.
Tų pačių metų birželį Česlovas Milošas sėdėdamas garsiojoje Rudnickio literatų kavinėje prie Katedros aikštės, mato įvažiuojančius sovietų tankus. Šis epizodas labai įspūdingai aprašytas jo knygoje „Gimtoji Europa“ – jis nueina prie Neries, atsisėda, Neryje plaukioja valtelės, pūškuoja garlaivis, aplink gražu, spalvinga, bet Česlovas supranta – būtina iš čia kuo greičiau dingti. Per keletą savaičių jis susiorganizuoja pabėgimą ir atsiduria nacių okupuotoje Varšuvoje. Filmui nupirkome kadrus ir Rusijos valstybinio archyvo, kuriuose užfiksuota, kaip į visiškai tuščią Vilnių dabartine Vilniaus gatve ir Gedimino prospektu važiuoja sovietų tankai.
Karo metus jis praleido Varšuvoje, matė, kaip sunaikinamas žydų getas, tampa Varšuvos sukilimo liudininku.
Po karo, 1945 metais, Č. Milošas siunčiamas dirbti socialistinės Lenkijos diplomatinėse tarnybose Niujorke ir Vašingtone. 1949 metais iš Amerikos jis atšaukiamas į ambasadą Paryžiuje, o iš ten į Varšuvą. Iš jo atimamas pasas, bet netrukus pavyksta pasą susigrąžinti ir jis vėl išvažiuoja į Paryžių.
1951 m. vasario 1 d. Č. Milošas paprašo politinio prieglobsčio. Jis tikisi grįžti į Ameriką, kur su vaikais gyventi liko jo žmona, tačiau nebegauna Amerikos vizos. Paryžiuje jį priglaudė Jerzis Giedroycas ir žurnalas „Kultūra“, emigracijoje leidžiamas lenkų kultūros leidinys, turėjęs didžiulės įtakos lenkų intelektualiniam gyvenimui.
Paryžiuje Č. Milošas gyvena dešimt metų. Čia parašo puikius kūrinius – tarptautinį pripažinimą pelniusią knygą - politinį esė „Pavergtas protas“ ir romaną „Valdžios užgrobimas“, suteikusius lėšų pakenčiamai gyventi, taip pat autobiografinius kūrinius, daugiausia paremtus gyvenimu Lietuvoje - romaną „Isos slėnis“, kurį kritikai vadina teologiniu traktatu, ir esė knygą „Gimtoji Europa“.
1960 metais Č. Milošas išvyksta dirbti į Kalifornijos Berklio universitetą.
- Kūrėjai neatsiejami nuo meilės moterims, kurios dažnai tampa jų mūzomis. Kaip mūzos veikė Česlovo Milošo kūrybą?
- Pirma jo didžioji meilė buvo Jadvyga, garsaus Vilniaus gydytojo ginekologo dukra. Jiedu kartu mokėsi universitete, kelerius metus draugavo. Jis dažnai lankydavosi šeimos sodyboje Barčiuose, netoli Vievio. Kaip tik buvau ten nuvažiavęs, ieškojau ir radau dabar jau nebegyvenamą, nykstančią, užžėlusią sodybą. O tada, jis, Oskaro netiesiogiai paskatintas atsiduoti vien kūrybai, nutraukia santykius su mylimąja. Kai gavęs Nobelio premiją 1981 metais Česlovas Milošas sugrįžo į Lenkiją, į kurią jam keliai iki to laiko buvo užverti, jis susirado Jadvygą. Tuomet jiedu susirašinėjo dar devynerius metus iki jos mirties. Šie laiškai saugomi Jeilio universiteto bibliotekoje. Česlovas prisipažino verkęs, jog prarado savąją Marilę. Akivaizdu, kad pirmosios meilės poetas niekada nepamiršo, ji ruseno visą gyvenimą. O jaunystėje jis jos atsisakė vardan aukštų tikslų, vardan poezijos. Šeima, buitis atrodė per daug žemiška. Su pirmąja savo būsima žmona Janina Dluska jis susipažino dar prieš karą Varšuvoje, bet oficialiai jie susituokė vienoje Paryžiaus bažnytėlėjė tik 1956 metais, kai jau Amerikoje buvo gimę abu jų sūnūs. Paryžiuje buvo užsimezgęs dar vienas romanas su filosofe Žana.
1986 metais, po dešimtmetį užsitęsusios sunkios ligos, jo žmona Janina mirė ir palaidota Berklyje. Vėliau poetas vedė antrą kartą trim dešimtmečiais jaunesnę amerikietę Carol Thigpen, su kuria gyveno savo bute Krokuvoje iki ankstyvos jos mirties 2002 metais. Č. Milošas tikrai nebuvo donžuanas, bet kaip poetas jis turėjo audringą erotinę vaizduotę. Iš esmės jis buvo labai gilių jausmų žmogus. Erosą poeto kūryboje galime suprasti kaip mistinį meilės, minties, vyriškos valios skverbimąsi į grožį, tiesą ir gėrį. Pavyzdžiui, slaugydamas savo pirmąją sunkiai sergančią žmoną, jis iš hebrajų kalbos vertė Biblijos tekstus.
- Kokių asmenybių dar išvysime naujajame jūsų filme, kurios padės atskleisti įvairius Č. Milošo biografijos ir kūrybos faktus?
- Be jau minėtų asmenybių, Kalifornijoje dar kalbinome poeto kūrybos vertėją, Amerikos poezijos žvaigždę Robertą Hassą. Jiedu buvo labai geri draugai, nors R. Hassas buvo daug jaunesnis už Česlovą. Būtent jis pasakė, kad jeigu Isos slėnio nebūtų buvę realybėje Lietuvoje prie Nevėžio, jį poetui būtų tekę išgalvoti. Krokuvoje filmuosime Č. Milošo butą, kuriame jis gyveno aštuonerius paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Filmuosime ilgametį jo kūrybos leidėją J. Illgą, poeto asistentę A. Kosinską, profesorių literatūrologą A. Fiutą, A. Franaszeką, išsamios biografinės knygos „Milosz. Biografia“ autorių. T. Venclova filme pasakoja, kokiu būdu dėl sovietmečio cenzūros Č. Milošo knyga „Laisvoji Europa“ pateko į Lietuvą. Knyga po vieną lapą buvo siunčiama keliems adresatams laiškuose. Į knygos lapus būdavo įvyniojamas koks nors daiktas - tai šokolado plytelė, tai koks doleris, sudarant įspūdį, kad tai ne knygos lapas, o vyniojamasis popierius. Taip visa knyga, išskyrus du puslapius, kurie kažkur pasimetė, atkeliavo į Lietuvą. Atskiri lapai buvo susegti į knygą. 1960 metais T. Venclova ją skaitė sėdėdamas prie Neries lygiai toje pačioje vietoje, kur kažkada sėdėjo Č. Milošas.
- Įdomus gyvenimas, įdomi asmenybė, daug pašnekovų ir nufilmuotos medžiagos, tačiau visko į vieną filmą nesutalpinsite. Ką svarbiausio norite parodyti filme „Česlovo Milošo amžius“?
- Rašytojo asmenybės, biografijos atskleidimas – svarbiausias mūsų tikslas. Šiuo filmu norime sužadinti visuomenės smalsumą perskaityti bent dalį šio įdomaus, talentingo žmogaus kūrybos. Norime, kad filme atsiskleistų jo asmenybės stiprybė, tolerantiškas požiūris į drauge gyvenančias tautas, šalis kaimynes. Jo kūryboje nuolat tyrinėjama gėrio ir blogio kova. Jis vis sprendė problemą, kokia blogio vieta gyvenime, juk pats buvo dviejų pasaulinių karų, socialistinės revoliucijos liudininkas, vėliau patyrė šaltojo karo, totalitarinės sistemos baisumus. Perėjęs visą XX amžiaus mėsmalę, jis ieškojo atsakymo į klausimą , kokia blogio paskirtis, koks santykis tarp gėrio ir blogio. Nenorime iš Č. Milošo padaryti stabo, todėl stengsimės atskleisti jo žmogiškąsias savybes, jausmus.
- 1992 m. Kaune, priimdamas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijas, Č. Milošas sakė: „Stovėdamas šičia, priešais jus, negaliu nutylėti tų užduočių, kurias esu sau skyręs kaip lenkų poetui. Viena iš jų – pastangos, kad dvi šalis skiriantys konfliktai nuslinktų į praeitį, ir įsivyrautų geri kaimyniški santykiai...“. Ką tik Lietuvoje viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas pasakė kitaip: „Lenkijos santykiai su Lietuva bus geri tiek, kiek bus geri Lietuvos santykiai su lenkų mažuma“. Ar filme atskleisite Č. Milošo tolerantišką požiūrį į šalių kaimynystę, tai, kad gimti daugiatautėje visuomenėje, jo įsitikinimu, yra privalumas, o ne trūkumas?
- Būtų nuodėmė neatskleisti filme tolerantiškų kūrėjo pažiūrų. Jis visą laiką buvo taikytojas. Nors jį visur pristatydavo kaip lenkų poetą, bet jis labai norėjo būti vadinamas lietuvių kilmės poetu, rašančiu lenkiškai pagal analogiją, kai angliškai rašantys airių poetai vadinami airių poetais. Jis apie save sakydavo esąs paskutinis LDK pilietis. Jis LDK piliečiais laiko teritorijos, į kurią įeina Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, gyventojus. Tačiau filmo nesiruošiame politizuoti. Pats Č. Milošas filme atliks diplomatinę funkciją, juk ir Pasaulio teisuolio vardas jam suteiktas ne šiaip sau, o už tvirtą tolerantišką poziciją. Jo knygose, esė gausu įžvalgų apie Vidurio Europos dalį, kuriai priklauso ir Lietuva su Lenkija.
- „Reikšmingas artėjančio laikotarpio požymis bus gili dvasinė krizė“, - šiuos žodžius Č. Milošas ištarė taip pat 1992 metais. Daug kas pasakytų, kad jie buvo pranašiški.
- Galima sakyti, kad visas gyvenimas yra tam tikra krizė. Kita vertus, visas gyvenimas yra ir gyvybės puota. Mane domina pozityvioji gyvenimo pusė. Dvasiniai dalykai visais laikais rūpėjo mažesniajai žmonijos daliai.
- Kur filmą „Česlovo Milošo amžius“, kuris skirtas ir Č. Milošo šimtosioms gimimo metinėms, bus galima pamatyti? Kas, be jūsų, dar dirba filmo kūrybinėje grupėje?
- Filmas turi būti parodytas iki šių metų pabaigos. Filmo scenaristas Pranas Morkus, operatorius Donatas Buklys, garso režisierius Ramūnas Jasutis, režisieriaus asistentė Ieva Javaitytė, konsultantas Tomas Venclova, prodiuserė Teresė Zibolienė.
Filmas bus trijų serijų, kiekviena po trisdešimt minučių. Pagrindinis filmo tikslas - edukacinis. Visuomenę norima supažindinti su Česlovo Milošo kūryba ir biografija. Realiai yra taip – apie jį daug kas girdėjo, bet jo kūrybą Lietuvoje retas yra skaitęs. Filmas turėtų būti įgarsintas ir lenkų, anglų, rusų ir gal net hebrajų kalbomis. Filmą pamatys LTV žiūrovai, jis bus laisvai prieinamas internete, taip pat filmo kopijos bus išplatintos Lietuvos mokyklose. Facebooke galima rasti filmo puslapį - http://www.facebook.com/ceslovasmilosas. Projektą finansuoja Lietuvos valstybė.