Tomis dienomis nebuvo kitos temos

Peržvelkim to meto spaudą. Pirmųjų puslapių antraštės: „Panevėžio nusikaltėliai įvykdė savo planą“, „Nusikaltėlių gaujų gniaužtuose visa Lietuva“. Žurnalas „Veidas“ tada išspausdino viršelį, kokio taip pat Lietuvoje dar nebuvo... Lavono veidas per visą puslapį. Visiškai nepridengtas. Tada niekas net nesvarstė ar tai etiška?

Paaiškinimas buvo parašytas po nuotrauka: „Lietuvoje nušautas pirmas prokuroras. Banditai įvykdė savo teismo nuosprendį. Septynios kulkos iš pasalų. Kuris prokuroras bus kitas?“

Gintautas Sereika
Foto: LNK

Gintautas Sereika – Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras. Nušautas automobilyje prie savo namų. Prokurorui po kelių savaičių būtų suėję 31–neri. Našlaičiais liko trys prokuroro vaikai. 4-erių metukų sūnus. 5–erių ir 6–erių dukros.




Dukra girdėjo kaip už lango šaudo į jos tėvą

Jurgita Sereikaitė (18 m.), vyriausioji nušauto prokuroro dukra, mums pasakojo: „Labai gerai prisimenu tą vakarą. Buvau su broliu, sese, aukle. Aš girdėjau tuos šūvius už lango. Tą garsą ir dabar prisimenu. Tik tada nesupratau, kas ir į ką šaudo“.

Jurgita Sereikaitė
Foto: LNK

Tai, kas įvyko, pirmoji pamatė ir netrukus pranešė policijai, prokuroro žmona Jūratė Sereikienė. „Grįžau vėlai, nes turėjau sunkią darbo dieną“- mums pasakojo.“Prie namų pamačiau, kad mašinoje kažkas yra. Veikė valytuvai. Priėjau. Pamačiau viduje sėdintį Gintą. Atidariau dureles. Jis išgriuvo“.

Jauna našlė buvo daugiau nei dešimt kartų apklausiama nužudymo bylą tiriančių ir į aklavietę patekusių prokurorų. Kiek kartų ją apie tai yra klausinėję žurnalistai, nė pati neprisimena.“Negaliu užmiršti savo pirmosios reakcijos. Nejaugi dabar ? Visada suvokiau, žinodama jo darbo pavojingumą, kad taip gali atsitikti. Bet tai buvo tik kažkokia miglota teorinė prielaida. Kodėl dabar?“ Patylėjusi pridūrė: „Tai buvo toks klaikus momentas, pakeitęs visą mūsų visų tolimesnį gyvenimą“. 

„Viskas. Nebėra prasmės.“

Jūratė Sereikienė
Foto: LNK

Trisdešimtmetė našlė su trimis mažamečiais. Tai, kuo ji tapo akimirksniu. Po septynių nežinomo žudiko šūvių iš TT pistoleto. „Sunkiausios akimirkos buvo, kai puoliau į po dviejų minučių nuo iškvietimo atvykusią greitosios pagalbos mašiną. Klausiau, ar dar galima bent kažką padaryti? Save guodžiau viltimi, kad tai gal tik sužeidimas. Atvyks medikai, ir viskas pasikeis. Man pasakė, kad... viskas. Nėra jokios vilties“.

Vaikam visko nepasakojo. Tėtis tik sužeistas. Ligoninėje. Kiemas už lango pilnas žmonių. Daug prožektorių. Ir fotografų. Į butą nuolat vis kas nors užeidavo. Kažką tyliai pasakydavo mamai... Taip tą vakarą prisimena visi trys, jau užaugę nušauto prokuroro vaikai. 

Jurgita mums pasakojo: „Kitą dieną atvažiavo giminės. Prisirinko dar daugiau žmonių. Nepažįstamų. Mes tada dar nesupratom, kas įvyko. Tikėjom, kad tėtis ligoninėje. Aš piešiau jam atviruką. Tetukai, aš tave labai myliu. Kuo greičiau sugrįžk. Buvau tikra, kad jis rytoj ar poryt grįš. Ir, prisimenu, tada močiutė pasakė... nebėra prasmės. Viskas.“ 

„Va, tada prasidėjo“

Kad Panevėžyje prie savo namų nušautas prokuroras, visa Lietuva sužinojo dešimtą valandą vakaro. Per televizijos žinias. Jog šalyje kils panika, net neabejota. Dar tą pačią naktį vidaus reikalų ministro įsakymu į Panevėžį buvo įvesta 200 VRM karių. Ministras kitą dieną per žinias patvirtino, kad tai buvo padaryta gyventojų saugumo jausmui sustiprinti. Tą naktį policija stabdė visus iš Panevėžio išvažiuojančius automobilius. Mieste atliktos 24 kratos. Tačiau niekas nebuvo sulaikytas.

Kitą rytą uždarame vyriausybės posėdyje buvo aptariama, ką daryti ir ką pasakyti Lietuvos žmonėms? Premjeras pažadėjo papildomą finansavimą nusikaltimą turėjusiems išaiškinti pareigūnams. Garsiai, per televiziją ir radiją, buvo pasakyta, kad vyriausybė vien tik už vertingą informaciją skirs 100 000 litų. Už tokią pačią informaciją Panevėžio miesto savivaldybė pridėjo dar 20 000 nuo savęs. 

Vitas Matuzas
Foto: LNK

Buvęs Panevėžio miesto meras Vitas Matuzas prisiminė: „Ginto auka buvo paskutinis taškas. Valstybė suprato. Užtenka. Va, tada prasidėjo rimtas pareigūnų darbas, naikinant nusikaltėlių gaivalą mūsų mieste“.

„Ir Čikagoje gyventi galima“

Panevėžys jau seniai spaudoje buvo vadinamas „Lietuvos Čikaga“. Nevėžio upė, tekanti per miestą, „Čikagos upe“. „Dėl to mums suteikto vardo, turėjome ilgai praustis“- aiškino buvęs miesto meras. “Net norėjome pasikviesti iš Jungtinių Amerikos Valstijų tikrosios Čikagos merą, kad tas Lietuvoje paaiškintų, jog ir Čikagoje gyventi galima... Metas iš tiesų buvo sudėtingas“.

Kad Panevėžyje iš tiesų buvo nesaugu gyventi, daugiau įrodymų nereikėjo. Prokuroro nužudymas nustelbė visus kitus, anksčiau įvykdytus nusikaltimus. Jau porą metų buvo padeginėjami policininkų automobiliai. Sprogdintas miesto antrasis policijos komisariatas. Sprogdintas bendrabutis, kuriame gyveno dešimties policininkų šeimos. 1998 m. birželį, antrą valandą nakties, kieme prie daugiabučio gyvenamojo namo buvo susprogdintas Panevėžio zonos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos vyresniojo komisaro Rolando Rutės automobilis. Tų pačių metų rugsėjį buvo padegtas statomas gyvenamasis namas, priklausęs Panevėžio apygardos prokurorui Romualdui Valiuliui ir jo žmonai – apylinkės teismo teisėjai.

Pareigūnų aukų iki tol buvo išvengta. Nušautas prokuroras – pirmoji tokia auka. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka mums patvirtino, kad tai buvo brutaliausių nusikaltimų laikotarpis. O apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovo nužudymas – tos ribos peržengimas.

Kur yra ta „riba“?

Apie tą „ribą“ norisi pakalbėti atskirai. Apie ją norisi paklausti ? Tą „ribą“, jos peržengimą, visada mini ir politikai, ir teisėsaugos vadovai. Bet tik tuo metu, kai nužudomas aukštas pareigūnas, kaip šiuo atveju, ar įtakingas visuomenės žmogus. Taip buvo sakoma, kai 1993 m. buvo nužudytas dienraščio „Respublika“ vienas iš leidėjų Vitas Lingys, kai 1998 m. pagrobtas ir nužudytas garsus Kauno kunigas Ričardas Mikutavičius, 2000 m. įtakingas ir visoje Lietuvoje žinomas verslininkas iš Mažeikių Gediminas Kiesus. Norisi tik garsiai paklausti, negi turi būti, nedrąsu sakyti, nužudytas aukštas pareigūnas ar visuomenėje žinomas žmogus, kad būtų rimtai reaguojama?

Kad premjeras skirtų papildomą finansavimą nusikaltėlių paieškai, būtų žadamos šimtatūkstantinės sumos vien už vertingą informaciją... Kas suskaičiuos, kiek žmonių iki tol buvo brutaliai nužudyta Lietuvoje ar tame pačiame Panevėžyje ? O tie nužudymai taip ir liko neatskleisti. Nebūtina šnekinti tų nusikaltėlių nužudytų ne pareigūnų artimųjų, kad bent pagalvotum, ką jie dabar pasakytų... Labai nenorėčiau, kad dėl to mano klausimo nužudyto prokuroro artimieji nepatogiai jaustųsi. Jie, kaip ir mes visi, nekalti, kad gyvename valstybėje, kur sugebama pasirūpinti ne visais vienodai. Kur, apskritai, pradedama rūpintis dažniausiai per vėlai.

Tada „Baltojo“ ar „Raudonojo“ teroro niekas nenumatė

Kazys Pėdnyčia
Foto: LNK

Žmonėms nuraminti tada jau pačią pirmą prokuroro laidotuvių dieną per televiziją aukščiausi šalies teisėtvarkos pareigūnai pasakojo apie mobiliąsias pareigūnų grupes, kurias neva sudarys prokuratūros, policijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento darbuotojai.

Pasak tuomečio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios, tos pareigūnų grupės turėjo imtis aktyvios veiklos prieš nusikalstamas gaujas. Ir, buvo kalbama, turėjo veikti tol, kol bus priimtos kai kurios įstatymų, skirtų efektyvesnei kovai su organizuotu nusikalstamumu, pataisos.

Tuometis policijos generalinis komisaras Edvardas Gružas tada žurnalistams aiškino, kad teisėsaugos pareigūnai nustatė apie 20 nusikalstamų grupuočių, kurios turi įtakos visoje šalyje. Anot aukšto pareigūno, būtent prieš jas ir bus nukreipta mobiliųjų grupių ataka. Generalinis komisaras tada per televiziją kalbėjo: „Mes jokiu būdu jokio „Baltojo“ ar „Raudonojo“ teroro nenumatome. Tai bus konkretus baudžiamasis persekiojimas, nukreiptas prieš konkrečias gaujas ir konkrečius asmenis“.

Tai buvo tik kalbos žmonėms nuraminti

Aukšti pareigūnai net patys painiojosi, aiškindami mobiliųjų grupių veiklą. Buvo prasitarta net tai, kad neva bus naudojamas kažkoks „iki tol nežinotas ginklas“. Buvo teigiama, kad mobiliųjų grupių pareigūnai, pasinaudoję tinkamu pretekstu, pavyzdžiui, ginču su įtarimą sukėlusiais asmenimis arba bent menkiausiu jų nepaklusnumu pareigūnų nurodymams, galės pritaikyti maksimalias priemones. Žmonės tai suprato paprastai ir konkrečiai: dabar banditai bus šaudomi gatvėse. Tegul tik pasirodo... 

Laikraščių korespondentams aukščiausi teisėtvarkos pareigūnai aiškino, kad nuo šiol nusikaltėliai savo kailiu patirs, ką reiškia nesaugumo jausmas, kurį dėl jų pačių siautėjimo patiria daugelis Lietuvos žmonių...

Vėliau paaiškėjo, kad visa tai buvo tik kalbos žmonėms nuraminti. Nebuvo suburta jokių mobiliųjų grupių. Jokie pareigūnai gatvėse jokių įtarimą sukėlusių asmenų nešaudė. Visi puikiai suprato, kas atsitiktų, jeigu tai prasidėtų.

Pirmąjį nušautą prokurorą laidojo visa Lietuva

Prokuroras buvo pašarvotas Panevėžio miesto Švenčiausios Trejybės bažnyčios didžiojoje salėje. Našlė šią vietą šarvojimui pasirinko neatsitiktinai. Abu su vyru buvo tikintys. Abu giedojo šios bažnyčios chore.

Prokuroro laidotuvės
Foto: LNK

Kad jaunas, kad liko trys mažamečiai našlaičiai, kad taip brutaliai prie namų, po darbo sustojęs paimti krepšinio kamuolio... prokuroro šeima, jo tėvai sulaukė visos Lietuvos gyventojų atjautos. Panevėžyje į bažnyčią plūdo minios žmonių. Penkiasdešimt prokurorų iš visų šalies prokuratūrų atvažiavo pareikšti užuojautos artimiesiems ir simboliškai keletą minučių pastovėti garbės sargyboje.

Šalies prezidentas Valdas Adamkus savo užuojautą nužudytojo šeimai atsiuntė telefonu iš Prancūzijos. Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis tuo metu viešėjo JAV. Jo užuojauta buvo perduota nužudyto prokuroro tėvui Fabijonui Sereikai. Jie buvo bičiuliai. Abu muzikai. Prokuroro tėvas – Lietuvoje žinomas dirigentas, Klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius.

Užuojautą atsiuntė Lenkijos teisingumo ministrė ir generalinė prokurorė. Į laidotuves atvyko Latvijos ir Estijos generaliniai prokurorai. Jie visi siūlė savo šalies pagalbą, ieškant nusikaltėlių.
Prokuroras palaidotas Klaipėdoje, savo gimtajame mieste. Ten gyveno ir jo tėvai. Laidotuvių procesijai iš Panevėžio važiuojant į uostamiestį, visuose miestuose ir miesteliuose buvo stabdomas eismas. Gatvėse buvo susirinkę minios žmonių. Policijos pareigūnai atiduodavo pagarbą.

Tirta 70 nužudymo versijų

Laidotuvėse dalyvavusį ir prie kapo duobės kalbą sakiusį Lietuvos generalinį prokurorą K. Pėdnyčią tada saugojo asmens sargybiniai. Vyriausiasis Lietuvos prokuroras prie kapo duobės pakartojo tai, ką ištisus du vakarus visai Lietuvai skelbė žinių reportažuose: „Išaiškinti šį nusikaltimą – Lietuvos prokurorų garbės reikalas. Tam nebus pagailėta nei laiko, nei lėšų, nei pastangų“.
Užbėgdami už akių, pasakysim, kad šis nusikaltimas buvo išaiškintas po trejų su puse metų kruopštaus darbo. Jį tiesiogiai tyrė 12 pareigūnų. 6 iš jų prokurorai. Kol pasitvirtino viena, tirtos 70 nužudymo versijų.

Patyrusios žmonos neklausia

Algimantas Kliunka
Foto: LNK

Tą patį vakarą, kai buvo nušautas prokuroras G. Sereika, į Panevėžį atvyko keturi prokurorai iš generalinės prokuratūros. Algimantas Kliunka, buvęs generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (kurio skyriui Panevėžio apygardos prokuratūroje vadovavo G. Sereika – Aut. pastaba) vyriausiasis prokuroras, mums pasakojo: „Kas atsitiko, man pranešė iš karto. Aš tik krūptelėjau. Ir pagalvojau: tai įvyko. Visada pagalvodavom, kad taip gali atsitikti. Tik niekada nežinai, į kurį tai bus nukreipta“. 

Anot buvusio departamento vadovo, gavę tokią žinią, prokurorai tyliai apsirengia ir šeimos nariams pasako, kad greitai negrįš. Kiek tai truks, patyrusios žmonos neklausia. A. Kliunka tą vakarą paskambino trim savo padalinio prokurorams. Jie visi išvyko į Panevėžį. Departamento vadovui komandiruotė truko pusę metų. Jo iš Vilniaus atvykę pavaldiniai Panevėžyje dirbo dar trejus metus.

Lietus nuplovė visus pėdsakus

Tą vakarą, apžiūrint įvykio vietą, atrodė, net pati gamta talkina žudikams. Stiprus lietus buvo nuplovęs visus pėdsakus. Kinologų atvežtas šuo tik apsuko kelis ratus kieme aplink prokuroro automobilį, ir kaltai sustojo. Taip už nieko ir neužsikabinęs. 

Ekspertai pastebėjo: pasirinkta elektros lempomis neapšviesta aikštelė prie namų. Už namo – neapšviestas mokyklos stadionas. Žudikui nereikėjo bėgti gatve, kur didesnė tikimybė, kad kas nors pamatys. Iššaudyta visa pistoleto TT apkaba. Šaudyta iš arti. Mažiau nei metro atstumu. Iš to padaryta išvada, kad žudikas nebuvo samdytas profesionalas. Jis nervinosi, galbūt pirmą kartą žudydamas žmogų. O tokį, anot pareigūnų, kur nors iš kaimo atvažiavusį ir niekur neužkliuvusį, visada sunkiau atskleisti.

Septynios šovinių tūtelės. Nužudymo vietoje daugiau nieko nebuvo surasta. Nors tą vakarą policijos buvo užblokuoti visi iš Panevėžio vedantys keliai ir stabdomas bei apžiūrimas kiekvienas automobilis, buvo aišku, kad tai daroma per vėlai. Nuo nusikaltimo įvykdymo buvo praėjusios mažiausiai trys valandos. Per tiek laiko net neskubant galima pabėgti ne tik iš Panevėžio, bet ir iš Lietuvos. 

Kitą dieną buvo surašytos pagrindinės versijos. Pati pirmoji, ir po trejų metų pasitvirtinusi, kad nužudytas dėl savo darbo. Dėl tų bylų, kurias tyrė.

Jis buvo principingas

Nuo 1991 m., kai pradėjo dirbti prokuratūroje, G. Sereika ištyrė ir teismui perdavė 73 baudžiamąsias bylas. Jose buvo kaltinami, o vėliau nuteisti daugiau kaip 100 asmenų. 20 ištirtų bylų dėl tyčinių nužudymų sunkinančiomis aplinkybėmis. 25 – erių atėjęs į šią tarnybą, jaunas prokuroras greitai pagarsėjo tuo, kad buvo negailestingas pareigūnams, pasinaudojusiems tarnybine padėtimi, ėmusiems kyšius ar prievartavusiems juos duoti. Teismams jis perdavė 22 tokias bylas. 

Ričardas Juozainis
Foto: LNK

Buvęs Panevėžio apygardos prokuroras, artimas G. Sereikos bičiulis, Ričardas Juozainis pasakojo: „Jisai drąsiai pasiimdavo tokią bylą. Surinkdavo įrodymus ir bylą atiduodavo teismui. Tada buvo tokia nuostata, kaip čia dabar prokuroras, kuris dirba kartu su policininkais, gali juos pačius patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Lyg būtų susitarimų ir kolegialumo pažeidimas. Jam tai netrukdė. Jis vertino tai, ką jie padarė“.

Apklausta per 1 000 liudytojų ir įtariamųjų

Būtent tai, kad beveik kas trečia G. Sereikos atiduota teismui byla buvo iškelta pareigūnams, labai apsunkino jo paties žudikų paieškas. 12 pareigūnų grupė, tyrusi prokuroro nužudymo bylą, susitiko su visais ( o jų buvo virš 100 – Aut. pastaba ), kuriems kaltinimus pareiškė G. Sereika. Visi jie buvo apklausti. Apie juos ir jų aplinką ilgai buvo rinkta žvalgybinio pobūdžio informacija.

G. Sereikos nužudymo byloje 4 157 lapai. Teismui buvo atiduota 17 bylos tomų. Ieškant nusikaltėlių, tų tomų buvo sukaupta virš 70. 

Tirtos ir versijos, nesietos su darbine prokuroro veikla. Išanalizuoti visi prokuroro pokalbiai telefonu per paskutiniuosius dvejus metus. Nustatyti ir apklausti visi, kurie skambino jam. Ir visi, kuriems jis skambino. Visais trim jo numeriais. Mobiliuoju, darbo, namų. Lygiai taip pat išanalizuoti jo žmonos Jūratės visi paskutiniųjų dvejų metų pokalbiai telefonu. Apklausti visi, su jais abiem per paskutiniuosius dvejus metus bendravę žmonės. Sutuoktiniai per tą laiką vyko į kelias turistines keliones. Į Tunisą, Prancūziją. Apklausti visi, kartu su jais vykę. „Ištyrėm visą Gintauto gyvenimą. Paskutiniųjų dvejų metų.“ Prisiminimais apie to nužudymo tyrimą dalijosi A. Kliunka. „Jo netarnybinę veiklą. Jo interesus. Jo ryšius ir pažintis“.

Buvo paliekami vainikai prie prokuratūros pastato

Ilgai buvo manyta, kad nepatogaus prokuroro nužudymą galėjo užsakyti jo kolegos. Iš tos pačios prokuratūros, iš Valstybės saugumo departamento ar iš Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato. Kitaip tariant, iš institucijų, kurių darbuotojams yra sunkiausia taikyti žvalgybinio pobūdžio priemones. Be to, kas gali tai padaryti be jų pačių? 

Bet kuo bylos tyrėjai labiau įtarinėjo savo kolegas, tuo tikrieji prokuroro nužudymo užsakovai galėjo garsiau juoktis. Ir tyčiotis iš prokurorų, darydami tai, ką puikiai žinojo, kad dar to paties vakaro žiniose bus papasakota visai Lietuvai.

Justinas Pupka
Foto: LNK

Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras J. Pupka: „Buvo tokių dalykų, kai prie mūsų prokuratūros pastato palikdavo vainikus su gedulingais kaspinėliais. Mes manėm, tai buvo bauginimo priemonė“.

„Nes tik taip pasibaigs mano slapstymasis“

„Praktiškai, norint ištirti G. Sereikos nužudymą, reikėjo ištirti visus Panevėžio „Tulpinių“ padarytus nusikaltimus, kurie paskui nukeliavo į teismą. Dėl 40 žmonių nužudymo“ – apibendrino buvęs departamento vadovas A. Kliunka.

Šiuo metu kalintiems iki gyvos galvos už kitus daugybinius nusikaltimus „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderiams – Virginijui Baltušiui ir Algimantui Vertelkai – buvo pateikti kaltinimai dėl kurstymo nužudyti prokurorą G. Sereiką. Tačiau už tai jie nebuvo nuteisti, nes prokurorams nepavyko surinkti jų kaltę patvirtinančių įrodymų. 

Valdo Blinkevičiaus dosjė: „Pravardė – „Blinkė“. Panevėžietis. Gimęs 1965 m. Teisėsaugos pareigūnams gerai žinomas asmuo. Buvęs Panevėžio „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo narys. Panevėžyje buvo priskiriamas nusikalstamai „Vyšniukų“ grupuotei. Bet nustatyta, kad visi „vyšniukų“ gaujos nariai atliko tik jų lyderio – „Blinkės“ – aptarnaujančio personalo pareigas. 2002 m liepos 19 d. sulaikytas dėl kitų nusikaltimų, V. Blinkevičius parašė atvirą prisipažinimą generaliniam prokurorui“.

Valdas Blinkevičius
Foto: LNK

Iš V. Blinkevičiaus prisipažinimo: „Noriu prisipažinti dėl Panevėžio prokuroro G. Sereikos nužudymo. Tą nusikaltimą įvykdyti mane sukurstė V. Baltušis ir A. Vertelka. 1998 m. pavasarį V. Baltušis man parodė namą prie 15-tos vidurinės mokyklos, kur gyveno prokuroras G. Sereika. Pasakė, kokiu automobiliu važinėja. V. Baltušis žinojo, kad aš nuo 1994 m. esu policijos ieškomas dėl Kupiškio ginklų.

V. Baltušis pasakojo, kad G. Sereika aktyviai domisi ta byla. Ją kontroliuoja. Stengiasi, kad aš kuo greičiau būčiau sulaikytas ir nuteistas (...) 1998 m. lapkritį Vilniuje sutikau A. Vertelką. Jis pasakojo, kad G. Sereika aktyviai daro spaudimą mano atžvilgiu toje byloje. Kad aš turiu priimti sprendimą jį pašalinti. A. Vertelka su V. Baltušiu nusprendė, kad aš turiu nužudyti prokurorą G. Sereiką. Nes tik taip pasibaigs mano slapstymasis nuo policijos“.

Tame pačiame prisipažinime V. Blinkevičius rašė, kad nužudyti prokurorą paprašė savo pažįstamo Arūno Varno iš Kupiškio rajono. Gimusio 1978 m. Anksčiau neteisto ir, pareigūnų kalba, niekur neužkliuvusio. Dažnai gyvenančio Panevėžyje. Visa tai V. Blinkevičius vėliau patvirtino apklausos metu. Dar vėliau – parodymų patikros vietose.

Nužudymo organizatorius teismo nesulaukė

Arūnas Varnas
Foto: LNK

Iš pradžių viską neigęs, bet per apklausas supratęs, kad jį patį prokurorams nurodė V. Blinkevičius, A. Varnas prisipažino nušovęs, prieš tai jam to paties V. Blinkevičiaus parodytą žmogų „su barzdele“. „Jis paaiškino, kad jam buvo nurodyta. Kad bijojo V. Blinkevičiaus. Ir bijojo to nurodymo nevykdyti“ – pasakojo buvęs prokuroras A. Kliunka.
Prokurorams nepavyko įrodyti, kad A. Varnas žinojęs, jog žudo prokurorą.

Už pareigūno nužudymą numatyta ir aukščiausioji bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Teismas A. Varnui skyrė 11 metų kalėjimo.
V. Blinkevičius teismo nesulaukė. 2002 m. lapkričio 1 d. jis buvo rastas pasikoręs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vienutėje. Jei būtų sulaukęs teismo, jam, anot prokurorų, būtų pateikti kaltinimai dėl mažiausiai 10 žmonių nužudymo. V. Blinkevičius puikiai suprato, kad gali tekti kalėti iki gyvos galvos.

Prokuroro tėvas palūžo nuo pergyvenimų

Ona Sereikienė, prokuroro mama
Foto: LNK

Nužudyto prokuroro G. Sereikos mama – Ona Sereikienė – mums pasakojo: „Ir kai aš dabar pagalvoju, aš ištvėriau. O mano vyras, Gintauto tėtis, neištvėrė to sielvarto. Po nužudymo jis palūžo. Netrukus susirgo sunkia onkologine liga. Ir aš dabar galiu pasakyti: tie, kurie nužudė Gintautą, nužudė ir jo tėvą“.

2004 m., minint penktąsias žūties metines, prie Panevėžio apygardos prokuratūros pastato pritvirtinta atminimo lenta. Tais pačiais metais Tarptautinė prokurorų asociacija G. Sereiką (po mirties) apdovanojo specialiuoju pasižymėjimo sertifikatu.
2005 m. G. Sereikos žmona su vaikais atsikėlė gyventi į Vilnių. Prokuroro našlė kitos šeimos nesukūrė.

2009 m., minint 10-sias žūties metines, šalies Prezidentas Valdas Adamkus G. Sereiką (po mirties) apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi.

Vietoje pabaigos žodžio

Baigiant norime tik priminti akimirką iš pokalbio su nužudyto prokuroro vaikais. Tas pokalbis, be abejo, apie jų tėvą. Vyriausioji, Jurgita, pasakojo: „Turėjau užaugti visą laiką kovodama pati už save. Visą laiką. Žinai, kad negrįši ir nepasiguosi tėčiui. Kad iš tavęs kas pasijuokė. Pasityčiojo. Juk visi vaikai už tėčio jaučiasi saugūs. O tu nesi tokia. Žinoma, turi mamą. Gimines. Bet visą laiką turi būti už save. Pati už save“.

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – liepos 7 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK. Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.